|
Žaizdos
Mokytojau, kur Tavo kapas
Ignas Meškauskas
Netoli Krekenavos, Baibokų kaime, gyvenusią Kudokų šeimą žmonės minėjo geru žodžiu. Abi dukreys Bronė ir Adelė jau buvo ištekėjusios, gyveno atskirai. Sūnus Juozas, baigęs Klaipėdos konservatoriją, dirbo Kauno dramos teatre. Namuose buvo likę tėvai, sūnus Jonas ir jauniausias Kostukas. Jonas turėjo eiti sovietinės valstybės ginti, bet pasuko kitu keliu. Motina uždėjo sūnui rožančių ant kaklo ir išleido į žalią girią.
Vietiniai sovietiniai aktyvistai suuodė, kad Kudokų sūnus Jonas miške, todėl į tremtinų asmenų sąrašą įtraukė visą šeimą. Tėvas sunkiai sirgo, gulėjo mirties patale. Gydytojai nebeteikė jokios vilties. Atėjo eilė kunigui. Suteikus Ligonio patepimą, mirties patale gulinčiam tėvui ir namiškiams pasidarė lyg ir lengviau. Tačiau kunigui išeinant iš kiemo pasirodė enkavedistų ir stribų būrys. Šie apsupo namus, perskaitė tremiamųjų sąrašą, įsakė rengtis. Ką viena motina galėjo pasiruošti tokiai netikėtai ir sunkiai kelionei, kai vyras guli ligos patale. Nepadėjo motinos ašaros, prašymai leisti numirti savo namuose... Vyresnysis aiškino, kad sąrašo keisti negalįs, ir liepė kareiviams su lova ligonį įkelti į krovininį automobilį. Motina drebančiomis rankomis pasiėmė keletą ryšuliukų ir sunkvežimis nutolo nuo kiemo vartų. Kėdainių geležinkelio stotyje lovos į vagoną įnešti neleido. Ligonį pagulde tiesiog vagone ant grindų.
Kudokienė kelionėje daugiausia klūpojo prie ligonio vyro. Senasis Kudokas, namų šeimininkas, iškentė visą kelionę ir nuvažiavo gyvas į Sibirą. Nuo geležinkelio stoties juos toliau vežė sunkvežimiu. Krito atsarginis ratas ir ligoniui sulauže koją. Atvykus į vietą, ligonis atsisveikino su šiuo pasauliu. Pirmąjį lietuvį be kunigo, be varpų, palaidojo ožkų numintame kalnelyje.
Vieniša moteris, neturėdama su kuo dalintis tremtinio našta, nutarė bėgti namo pas savuosius. Vargingai, bet laimingai pabėgusi, Lietuvoje pasidžiaugė tik keletą dienų. Saugumiečiai kolaborantų pagalba suėmė atskirai gyvenančią ištekėjusią vyriausiąją dukterį Adelę Peleckienę su vyru, abu mokytojus, ir pranešė laikysią, kol suras motiną. Viską jie galėjo. Apie tai sužinojusi motina pati prisistatė saugumui. Dukterį su vyru paleido, bet iš motinos pareikalavo dar daugiau atvesti iš miško jauniausiąjį sūnų Kostą.
Motiną nuteisė už pabėgimą davė trejus metus laisvė atėmimo. Atliko bausmę Šilutėje, kur buvo lageris. Po trejų metų vėl tremtis į Sibirą. Išvargintą lagerio senutę rengė abi dukterys, įdėjo šiltesnį drabužį, vieną kitą rublį. Bet Sibire, varant su sargyba, tarp didelės grupės žmonių pribėgo išbadėjęs kriminalinis nusikaltėlis, ištraukė iš jos rankų, ką turėjo, ir dingo tarp žmonių. Moteris labai nusiminė, liko kaip stovinti. Ją pristatė į senelių namus ir ten ji netrukus mirė. Kokia gyvenimo ironija: tą pačią naktį, kai iš namų ištrėmė abu tėvus, žuvo jų vyriausias sūnus Jonas. 1945 metų rugpjūčio 30 diena dviguba šeimos nelaimės diena. Jonas žuvo netoli Naujamiesčio kautynėse Pranionių kaime kartu su pusbroliu Leonu Kulikausku. Jie abu buvo suguldyti Naujamiestyje, priešais didžiuosius šventoriaus vartus. Ant negyvų partizanų šokinėjo vietiniai komjaunuoliai, o motinos Jonui dovanotą rožančių sukišo jam į burną... Jiems labai patiko šokinėti ant žuvusiųjų krūtinių, o negyviesiems iš nosies prasiverždavo raudoni kraujo purslai...
Ištrėmus tėvus, jų sūnus Juozas Kudokas pakliuvo saugumui Panevėžyje ir buvo penkeriems metams išvežtas į Vorkutą.
Jauniausias sūnus Kostas netrukus po tėvų ištrėmimo baigė mokytojų kursus. Paskyrė jį mokytojauti į Dotnuvą. Mokyklos vakare, į kurį atvyko gyventojų iš miestelio, pastebėjo matytų veidų. Saugumo sumetimais Kostas paprašė perkelti jį į Kėdainių apskrities užkampį Kupščių pradžios mokyklą. Ten jis kurį laiką laimingai mokytojavo. Rašydavo kaire ranka, nes dar vokiečių okupacijos metais, ginantis nuo plėšikaujančių raudonųjų partizanų, buvo sužeista jo dešinioji ranka. Vieną dieną Kostui ramybė baigėsi. Saugumiečiai, suuodę, iš kur jis atvykęs ir kas yra, pasišaukė į būstinę ir išdėstė visos šeimos biografiją. Jam pasiūlė vieną išsigelbėjimą šnipinėti savuosius. Kostas, matydamas, kad saugumui viskas žinoma apie jo šeimą ir kaip jis išvengė tremties, suprato, kad jo nepaleis, sutiko su pasiūlymu. Kitokios išeities jis nenumatė.
Tu šmeižk, kiek gali, tarybinę santvarką ir žiūrėk, kaip reaguoja tavo draugai mokytojai, mokė jį.
Pernaravos apylinkėse vyko stiprus ginkluotas pasipriešinimas ir saugumas aktyviai ieškojo išsilavinusio informatoriaus. Jiems pavyko užverbuoti pasiturinčio kėdainiečio sūnų gydytoją Vytautą Remeiką, kuris, perkeltas į Pernaravą, pražudė daug partizanų, Prisikėlimo apygardos štabą su vadu Juozu Paliūnu ir pats žuvo.
Apie ištikusią bėdą Kostas prasitarė vyriausiajai seseriai Adelei Peleckienei, Krakių vidurines mokyklos mokytojai, kurios dėka jis baigė mokytojų kursus. Abu svarstė, ką daryti.
Ką tu bedarytum, vis vien mus visus ankščiau ar vėliau išaiškins ir išveš į Sibirą, samprotavo Adelė.
Kostas žinojo viena išdaviku jis netaps. Ilgiau žaisti nevalia. Kito kelio nėra tik į mišką. Išdavinėti savuosius tiems, kurie ištrėmė abu tėvus, nušovė brolį, o motiną senutę laiko lageryje apie tai vien pagalvoti koktu. Daug kankinančių abejonių buvo vietos partizanams, su kuriais Kostas palaikė glaudų ryšį bendraudamas, patardamas. Abejota, ar Kostas nėra siunčiamas juos sunaikinti. Kostas pasisakė visą tiesą, kas vyko saugumo būstinėje. Jis per trumpą laiką įgijo pasitikėjimą, kai gavo iš Prisikėlimo apygardos vado Pasižadėjimo lapą. Apylinkės gyventojai žinojo, kad jų mokytojas išėjo į mišką. Turėjo slapyvardį Diemedis. Jis ir toliau lankydavosi pas mokinių tėvus, tik ne su knyga, o su šautuvu, gražia šaulio uniforma.
Kostui išėjus į mišką, į Kėdainių saugumą pakvietė seserį Adelę. Jai parodė rašomąja mašinėle spausdintą lapą su brolio parašu, kad jis dirbs jiems, pasivadinęs Ąžuolu. Saugumiečiai klausė, kodėl biednioko sūnus nedirba Tarybų Sąjungai, kodėl išėjo į mišką kovoti prieš ją? Liepė eiti ir atvesti jį. Kai seuo gynėsi, kad nieko apie jį nežinanti, grasino Sibiru. Ji atsakiusi, kad nebijanti Sibiro, nes tenai gyvena patys geriausi žmonės. Netrukus Adelė sužinojo, kad ties jos pavarde Švietimo skyriuje atsirado kryžiukas. Tai reiškė, kad reikia rasti priežastį ją atleisti iš darbo
Kostas ilgėdavosi savųjų. Kiek įmanydamas stengėsi palaikyti ryšius su likusiais artimaisiais.
Bronė Valkauskaitė iš Kupščių kaimo, kur brolis mokytojavo ir su kuria draugavo, man pranešė, kad brolis nori su manimi pasimatyti. Ji suvedė su broliu pas vieną pamiškės gyventoją, pasakojo Kosto sesuo Adelė. Atėjo jis apsivilkęs šaulio uniforma, ginkluotas, su žiūronais. Klausinėjo apie savuosius, pažįstamus. Sesuo vardijo ilgus žuvusiųjų sąrašus. Mirties pavojus brolio tykojo kiekvieną akimirką. Ar nesitraukti iš miško, toliau nuo tiesioginio atviro pavojaus? klausiau jo.
Nebegaliu kitaip. Daviau priesaiką, trumpai atsakė Kostas ir abu nutilo.
Atsisveikino. Pažiūrėjo sesuo paskutinį kartą broliui į akis. Daugiau jo nebematė. Apie Kosto vargo ir pavojų dienas miškuose Kosto seserys kurį laiką žinių nebeturėjo. Tik 1950 metų balandžio pabaigoje per mokytojus sesuo Bronė gavo laišką. Štai jis:
Mielos sesutės.
Veik po metų laiko tik ką pradedant žydėti žaliam pavasariui, vėl sveikinu jus ir spaudžiu rankas. Gal per tą ilgą tylėjimo laikotarpį mane buvote išbraukę iš gyvųjų tarpo, bet, ačiū Dievui, šiandien dar esu gyvas ir sveikas. Tiesa, daug turėjau pavojų, daug netekau draugų, bet vis dėlto mirtis dar aplenkia mane. Galbūt ji dar nenori paliesti paskutinio...
Šiandien sueina pusantrų metų, kai žengiu šiuo pasirinktu laisvuoju keliu. Aš puikiai suprantu, kiek tokių nežinios valandų per tą laiką jums teko ir dabar tenka išgyventi besirūpinant manuoju likimu. Tačiau aš prašau Jus priprasti prie to ir daug nesisieloti. Garbingai pradėjau, garbingai ir baigsiu, jei likimas lems žūti, tai yra menkas, bereikšmis dalykėlis. Juk tikslas kilnus ir gražus. Tuo labiau, kad per šiuos pusantrų metų pajėgiau grąžinti skolą priešui su geromis magaryčiomis, kurią jaučiuosi esąs skolingas. Tuo pačiu įrašau savo vardą į istoriją ir, reikia tikėti, kad jį su pasididžiavimu kartos kiekvienas likęs artimas ir tikras lietuvis. Šiandien esu priešui užsireklamavęs galutinai. Puikiai žino slapyvardžius ir einamąsias pareigas. Todėl esu jiems didelė pabaisa ir mane pagauti ar likviduoti deda didžiausias pastangas. Bet tai man sukelia dar didesnį smagumą.
Teko išgirsti man, kad mirė švogeris P. Labai gaila, kad ištiko dar vienas skaudus smūgis. Tau, sesut A., reiškiu širdingą užuojautą. Mamai rašiau labai seniai. Nustojau rašyt dėl to, kad manau, jog ji bus mirusi. Jei gyva parašykit jai, kad esu gyvas.
Rodos, tiek daug galvojau parašyti, bet kada rašai, vėl mintys išgaruoja.
Manau, kad šis mano rašomas laiškas bus paskutinis. Susidaro tokios sąlygos, manau, neįmanoma susirašyti. Taigi nenusiminkit, kad ir vėl nutilsiu. Susitiksime laisvi arba mane prisiminsite iš nuotraukų, kurios, laisvei išaušus, šimtais pasirodys.
Pasilikit laimingi ir sveiki. Išbučiuokit nuo manęs visus artimuosius, pažįstamus, kurie yra to verti. Aš vėl pasilieku žengti audrų keliais.
Diemedis ŽALIA GIRIA
Tai buvo paskutinė žinia seserims, kad Kostas gyvas. Bronė šį laišką ir kelias nuotraukas saugo kaip relikviją. Išsaugojo ir jo perduotą miške užsitarnautą Pasižymėjimo lapą.
Kostas draugavo su mergina iš to paties kaimo, kur mokytojavo, Brone Valkauskaite. Jai jis irgi perduodavo laiškelius. Paskutinis laiškas jai rašytas 1950 m. gruodžio 17 d. Jis skundėsi, kad per daug čia jį pažįsta, kad vis darosi pavojingiau kovoti, todėl žadėjo eiti link namų.
Sesuo Bronė neprisimena, kada tai buvo, bet žino, kad dar nebuvo sudėti dvigubi langai. Naktį kažkas pasibeldė į langą. Ji atidariusi pamatė Alfonsą Urboną, partizaną iš Ruseinių kaimo. Kosto nebėra. Žuvo netoli tėviškės, pranešė jis.
Paskutinė Kosto pamoka klasėje buvo trumpa: Vaikai, mylėkite Lietuvą, suaugę ginkite ją kaip gynė mūsų bočiai. Jo paskutinė pamoka Lietuvai tebesitęsia.
Suaugę mokiniai klausia: Mokytojau, kur Tavo kapas.
© 2017 XXI amžius
|