Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

Prelatas Konstantinas Olšauskas: dvasininkas ir visuomenės veikėjas

Zigmas Tamakauskas

Prel. Konstantinas Olšauskas

Šv. Mišias Šv. Kryžiaus bažnyčioje aukoja kun. Jonas Račaitis (dešinėje) ir kun. Renaldas Šumbrauskis Raimundo KAMINSKO nuotrauka

Dažnai kylančių ar besileidžiančių Kauno Savanorių prospekto įkalne žvilgsnis stabteli prie didžiulio raudonų plytų pastato, kurio kyšulio (rizalito) tarplangiuose įkomponuoti skulptoriaus Vinco Grybo sukurti istoriko Simono Daukanto ir vyskupo Motiejaus Valančiaus bareljefiniai portretai. Tai – dabartinės „Saulės“ gimnazijos rūmai, anksčiau buvę lietuvybės žadinimo simboliu, tautinio katalikiško ugdymo centru. Vienas iš šio pastato statybos iniciatorių buvo jau dabar gerokai primirštas prelatas Konstantinas Olšauskas (1867 04 22–1892–1933 06 18), kurio 150 metų jubiliejų šiemet minime.

Jubiliejinis prelato gimtadienis paminėtas Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus iniciatyva balandžio 23 dieną Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje, kurioje jis 14 metų klebonavo, kun. Jono Račaičio ir klebono kun. Renaldo Šumbrauskio aukotomis šv. Mišiomis. Po jų parapijos salėje vyko minėjimas, į kurį atvyko nedidelis būrelis žmonių. Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas pristatė prel. K. Olšausko biografiją ir visuomeninę veiklą, supažindino su Lietuvos edukologijos universiteto istorijos fakulteto visuotinės istorijos katedros humanitarinių mokslų daktarės Vidos Pukienės knyga „Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija“. Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas, pabrėžęs didelius jubiliato nuopelnus tautinės valstybės kūrimo procese, pasidalino savo mintimis ir apie prelato gyvenimo kelio vingius, jo santykius su žmonėmis, nenorėjusiais statyti Nepriklausomos Lietuvos pamatų. Apie sudėtingą prelato gyvenimo laikotarpį kalbėjo rašytoja Aldona Jankauskienė. Deja, kiek platesnio minėjimo šis mūsų valstybės vyras nesulaukė. Apie šį to meto politinių intrigų gniuždytą žmogų ir jo nuopelnus švietimo bare pamiršo Kauno mokyklų vadovybė. O prel. K. Olšausko – knygnešio, diplomato, politinio ir visuomeninio veikėjo – nuopelnai tikrai ryškūs, jie turėtų būti ne tik pastebėti, bet ir įvertinti.

Konstantinas Olšauskas gimė 1867 m. balandžio 22 d. darbščių religingų ūkininkų šeimoje Plungės valsčiaus Burbaičių kaime. Baigęs Liepojos gimnaziją, įstojo į Žemaičių dvasinę seminariją Kaune. Pasižymėjęs gabumais, buvo išsiųstas tęsti studijas į Petrapilio dvasinę akademiją. Baigė ją įgydamas teologijos magistro laipsnį. 1892 metais įšventintas kunigu. Dirbo Liepojoje, Debeikiuose, Rozalime. Mokslo suole išsiugdęs susipratusio lietuvio dvasią, nelegaliai platino lietuviškas knygas, įmanomomis priemonėmis kovojo prieš rusinimą, reiškėsi kaip švietėjas, blaivybės propaguotojas, slaptai vaikus mokė lietuviško rašto, veltui mokiniams dalindavo lietuviškus vadovėlius, pasižymėjo kaip geras pamokslininkas – oratorius.

1904 metais kun. K. Olšauskas buvo perkeltas į Kauną dirbti Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Čia atsiskleidė jo visapusiška daugiašakė veikla, pasižymėjusi švietėjo bei tautinės savimonės žadintojo darbu. Bažnyčia buvo pramoniniame darbininkų rajone. Naujam ir veikliam kunigui atsivėrė galimybė praktiškai įgyvendinti popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Rerum novarum“ keltas mintis. 1906 metais kun. K. Olšauskas su keliais veikliais darbininkais įsteigė katalikišką darbininkų organizaciją – Šv. Juozapo darbininkų draugiją, kuri turėjo būti tarpininke tarp darbininkų ir darbdavių. Draugijos tikslas buvo gerinti darbininkų gyvenimo ir darbo sąlygas, vykdyti jos narių religinį ir tautinį švietimą, materialinę tarpusavio pagalbą.

Kun. K. Olšauskas buvo vienas iš profesinės Lietuvių katalikų tarnaičių Šv. Zitos draugijos, kuri turėjo rūpintis iš kaimo į miestą atvykusių tarnauti šeimose mergaičių buitimi, palaikant jų lietuvybę ir tikėjimą, steigėjų.

Kaune kun. K. Olšauskas ne tik kūrė tautinės katalikiškos krypties organizacijas, bet ir rūpinosi steigti naujas mokyklas. Jo iniciatyva atsirado pradinės mokyklos Šančiuose, Vilijampolėje, Žaliakalnyje. Didelį švietėjišką darbą atliko kun. K. Olšausko vadovaujama švietimo draugija „Saulė“, išplėtusi savo veiklą visoje Kauno gubernijoje. Draugija, rūpindamasi pradinių mokyklų mokytojų rengimu, Kaune įsteigė pedagoginius kursus, kuriuose dirbo žinomi pedagogai T. Žilinskas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, J. Damijonaitis, Juozas Vokietaitis, bibliotekas ir skaityklas. Kun. K. Olšausko paprašytas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas drauge su juo vykti į Ameriką rinkti lėšų „Saulės“ rūmams pastatyti prisiminė: „Saulės“ draugijos pirmininko kvietimą laikiau pačios Tėvynės reikalavimu“. Surinkus pakankamai lėšų, 1914 metais rūmų statyba buvo užbaigta.

Patriotiškai nusiteikę lietuvių dvasininkai, tarp jų ir kun. K. Olšauskas, rūpinosi lietuvių kalbos teisėmis bažnyčiose. Jis vienas iš pirmųjų bažnyčioje pradėjo vartoti lietuvių kalbą. Dėl to užsitraukė lenkiškai nusiteikusios dvasininkijos nemalonę, sutrukdžiusią jam tapti vyskupu, nes 1913 metais mirus Žemaičių vyskupui Gasparui Cirtautui, kun. K. Olšauskas buvo vienas iš kandidatų užimti šios vyskupijos valdytojo postą. Vyskupu tapęs Pranciškus Karevičius kun. K. Olšauskui suteikė kapitulos kanauninko titulą. Istorikė Vida Pukienė knygoje apie prel. K. Olšauską pažymi, kad vysk. Pr. Karevičius, gindamas kan. K. Olšauską nuo lenkų apkalbų, pasakęs: „Didžiausia kanauninko yda lenkų akyse ta, kad jisai drįsta, ir dar sėkmingai, lietuvius lietuvių kalba šviesti, o ne lenkiškai, kaip to lenkai norėtų“.

Vilniuje kan. K. Olšauskas aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, buvo išrinktas į jos Centro komitetą. Tai sudarė jam palankias sąlygas reikštis ir nukentėjusių nuo karo lietuvių šalpos organizavimo darbe. Aktyviai rūpinosi ir lietuvių švietimo reikalais, stengėsi, kad lietuviškas žodis būtų leidžiamas Vilniaus bažnyčiose. Čia jis neišvengė susidūrimo su prolenkiškai nusiteikusiu vyskupijos valdytoju prelatu Kazimieru Michalkevičiumi. Jis kan. K. Olšauskui net uždraudė Didžiąją savaitę prieš Velykas aukoti šv. Mišias Vilniaus bažnyčiose. Jausdamas didelį lietuvių palaikymą, rekolekcijų šv. Mišias, skambant lietuvių kalba giedamoms giesmėms, aukojo privačioje salėje. Tai, žinoma, dar labiau įžeidė vyskupijos vadovybę. Valdytojas savo potvarkiu nurodė vyskupijos bažnyčių klebonams neleisti kan. K. Olšauskui atlikti jokių dvasininko pareigų. Tačiau šis konfliktas baigėsi kan. K. Olšausko pergale. Vyskupijos valdytojas vis dėlto turėjo paisyti visuomenės nuomonės, kuri buvo reiškiama spaudos puslapiuose ir gautuose laiškuose. Pamaldos lietuvių kalba Vilniaus bažnyčiose vis dėlto buvo leistos. Kaip pasakojama, pats sulenkėjęs prel. K. Michalkevičius, atvykęs į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, susitaikymo ženklan užgiedojo lietuviškai. Tačiau tai nereiškė, kad apskritai Lietuvos polonizacijos jėgos pasidavė. Jos gajos ir šiandien Lietuvoje.

1915 metų vasarą artėjant frontui prie Vilniaus dalis Lietuvos gyventojų pasitraukė į Rusiją, kiti liko Lietuvoje. Suskilo ir Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Draugijos Centro komiteto pirmininkas Martynas Yčas su dalimi komiteto narių įsikūrė Peterburge. Kita dalis su vicepirmininku Antanu Smetona liko vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Kan. K. Olšauskas, irgi pasitraukęs į Rusiją, Voroneže kartu su kan. P. Dogeliu, J. Balčikoniu, J. Vokietaičiu ir A. Vileišiu organizavo čia evakuotos lietuvių jaunuomenės švietimą, įsteigė dvi gimnazijas, pedagoginius kursus, bendrabučius, vaikų prieglaudas. Už energingą veiklą kan. K. Olšauskas buvo paskirtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu Voroneže. Tačiau čia jo darbas buvo vertinamas nevienodai. Daug kam užkliūdavo jo choleriškas temperamentas. Kairiųjų pažiūrų pedagogams ir moksleiviams, ypač čia besimokiusiam Antanui Sniečkui, vėliau tapusiam aktyviu sovietinio okupanto talkininku ir savo tautos naikintoju, nepatiko grynai dešinioji ideologinė kan. K. Olšausko veiklos pusė, bekompromisinė katalikiška nuostata.

Po pasaulį išsibarstę ir Lietuvoje gyvenantys karo nualinti lietuviai labai norėjo, kad katalikų bažnyčiose būtų paskelbta „Lietuvių diena“ ne tik aukoms rinkti nukentėjusiems nuo karo lietuviams, bet ir atkreipti valstybių dėmesį į Lietuvos nepriklausomybės siekius. Tam reikėjo gauti Popiežiaus sutikimą. Jį gauti buvo sunku, nes Popiežiaus aplinka Lietuvą laikė Lenkijos dalimi. Tokio sutikimo negavo Šventojo Tėvo jau prašę iškilūs lietuvių visuomenės veikėjai. Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti CK posėdyje M. Yčas pasiūlė kan. K. Olšauskui užimti Rusijos lietuvių įgaliotojo atstovo Vatikane pareigas ir pabandyti gauti iš Popiežiaus leidimą surengti viso pasaulio katalikų bažnyčiose rinkliavą karo išvargintiems lietuviams padėti, paskelbiant „Lietuvių dieną“. Šį pavedimą kan. K. Olšauskas sėkmingai atliko: popiežius Benediktas XV 1917 m. gegužės 20 d. paskyrė „Lietuvių dieną“. Tai turėjo ne tik materialinės rinkliavos prasmę, bet pasaulis sužinojo, kad lenkai ir lietuviai nėra vienos tautos žmonės, kad lietuviai nėra rusai, kad Lietuva, nebūdama nei Lenkijos, nei Rusijos provincija, turi savo nepriklausomybės siekį. Tai pripažino Vatikanas, paskelbęs atskirą „Lietuvių dieną“. Taigi šis mėnuo žymi „Lietuvių dienos“ paskelbimo 100 metų sukaktį. Ar paminės šią datą Lietuvos Katalikų Bažnyčia, Seimas ir Vyriausybė?

Įvykdęs jam patikėtą užduotį Vatikane, kan. K. Olšauskas nuvyko į Šveicariją ir aktyviai įsijungė į politinę veiklą dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Jis tapo užsienyje veikiančios Tautos Tarybos vadovu ir vienu iš svarbiausių derybininkų su Vokietija. Aktyviai dalyvavo 1917 m. spalio 18–20 d. vykusioje Stokholmo konferencijoje, kuri pripažino Vilniaus konferencijoje išrinktą Lietuvos Tarybą teisėta lietuvių tautos atstove. Tai pakartojo tų pačių metų lapkritį vykusi Berno ir Lozanos konferencija, įvardindama Lietuvos Tarybą aukščiausia lietuvių tautai atstovaujančia institucija, turinčia siekti Lietuvos valstybės atgaivinimo. Čia prel. K. Olšauskas ragino padėti sulenkėjusiems lietuviams grįžti prie savo tautos kamieno, žadinti juose tautinę sąmonę, kad jie susiprastų esą lietuviai. Reikalauta Vilniuje steigti lietuviškas mokyklas, lietuvišką, o ne lenkišką universitetą. Lietuvos Tarybos posėdžiuose kan. K. Olšauskas dalyvavo su patariamuoju balsu kaip užsienio lietuvių delegatas. Paskelbus Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kan. K. Olšauskas nuvykęs į Berlyną raštu reikalavo Reichstago deputatų to Akto pagrindu nedelsiant pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. 1918 m. lapkričio 3 d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II pasirašė įsakymą pakeisti Lietuvoje karinę valdžią į civilinę. Vokietijos okupacinės karinės valdžios valdymas baigėsi, prasidėjo jau reali Lietuvos Tarybos, vėliau pasivadinusios Valstybės Taryba, veikla. Taigi prie kelio, vedusio Lietuvą į savo valstybės atkūrimą, tiesinimo daug prisidėjo prel. K. Olšausko veikla. Tai neturėtume pamiršti.

1919–1929 metais kan. K. Olšauskas buvo Kauno Arkikatedros kapelionas, paskirtas prelatu. 1926 metais paskirtas Kauno Arkikatedros Bazilikos palaikymo Tarybos nariu, iki 1928 metų buvo kurijos prosinodinis teisėjas. 1925 metais išrinktas Lietuvos kanklininkų draugijos Centro valdybos nariu, iždininku. Nuo 1928 metų prel. K. Olšauskui teko pasitraukti iš aktyvios visuomeninės veiklos. Apkaltintas jį persekiojusios ir šantažavusios Stasės Ustijanauskienės nužudymu, nors ir nesurinkus neginčijamų jo kaltės įrodymų, 1929 metais prel. K. Olšauskas, nuteistas 5 metus ir 6 mėnesius kalėti, atliko bausmę, bet 1931 metais, pripažinus jį politinių intrigų auka, amnestuotas ir išlaisvintas. Nuo 1931 metų iki gyvenimo pabaigos prel. K. Olšauskas gyveno savo dvare Laukžemėje, kurį buvo nusipirkęs 1913 metais kartu su daktaru Ipolitu Stonkumi. Prelatas vis aiškinosi, kas iš tiesų nužudė S. Ustijanauskienę, kas dėl jos žūties būtent jį apkaltino. Kaip buvo rašoma įvairioje spaudoje, gijos veda į lenkų žvalgybą. Tačiau prelatui ir ten buvo keršijama – kažkas padegė jo gyvenamąjį namą, o 1933 m. birželio 18 d. Laukžemės kaime prel. K. Olšauskas nušautas grįžtantis namo iš Palangos. Palaidotas Plungės kapinėse, kapą ženklina akmeninis kryžius, nežinia kieno pastatytas XX amžiaus viduryje paslaptingomis aplinkybėmis. Jo fasadinėje pusėje iškaltas įrašas: Kun. prel. / K. Olšauskas / 1867–1933 / Pasigailėk manęs, Viešpatie, pažvelk į mano / neprietelių man padarytą nužeminimą / Pslm. 9.14 / Vienas didžiausių devynioliktojo šimtmečio pabaigos ir / dvidešimto šimtmečio pradžios Lietuvos kultūrintojų. Kitoje paminklo pusėje iškaltas įrašas: Šį paminklą pastatė Lietuvos ir lietuvybės mylėtojai.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietinė propaganda Lietuvoje panaudojo prel. K. Olšausko asmenybę kaip dvasininkų moralinio nuopuolio pavyzdį. Mūsų pareiga – ne tik ištrinti kadaise jam mestą dėmę, bet ir apginti šį dvasininką, daug nuveikusį Kaunui ir Lietuvai.

© 2017 „XXI amžius“