|
Karas dėl... alkoholio
Edvardas ŠIUGŽDA
Lietuvoje prasidėjo tikras karas. Priimtos alkoholio ribojimo pataisos sukėlė tokius pasipiktinimus ir protestus, jog atrodo, kad tai lemia valstybės ateitį. Susikovė dvi grupės vieni už naujas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kiti prieš jas. Taip, tai labai svarbu, bet ne tiek, kad reikėtų joms visomis keturiomis priešintis ir koneveikti valdžią. Seimo Sveikatos komitetas praėjusią savaitę įvedė griežtus alkoholio ribojimus pagal šio įstatymo pataisas. Dar neprasidėjus projekto svarstymui komitete salėje kilo sumaištis, į ją susigrūdo suinteresuotų pusių atstovai ir žiniasklaida. Vyriausybės poziciją dėl pataisų pristatė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, paminėdamas pagrindines alkoholio kontrolės nuostatas, dėl kurių pritarė Vyriausybė: gėrimų pardavimo laiko trumpinimą, reklamos draudimą, didesnį amžių, nuo kurio būtų leista pirkti gėrimus. Bus kuriamos specializuotos parduotuvės, bet tai bus svarstoma atskirai. Komitetas pritarė Vyriausybės pozicijai, kad parduotuvėse prekiauti gėrimais būtų galima nuo 10 val. ryto iki 20 val. vakaro, o sekmadieniais iki 15 val. Daug diskusijų kilo dėl alkoholio prekybos ir vartojimo ribojimų mokamuose ir nemokamuose renginiuose. Sveikatos reikalų komitetas pritarė naujausiems pasiūlymams, kad prekyba gėrimais būtų uždrausta ne visuose renginiuose, o tik tuose, kurie nemokami ir į kuriuos neribojamas patekimas.
Tik ką Lietuvoje lankęsis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuro lėtinių neinfekcinių ligų ir sveikatos stiprinimo viso gyvenimo laikotarpiu departamento direktorius Gaudenas Galea paskelbė išties grėsmingus duomenis: Lietuvoje situacija dėl alkoholio vartojimo yra blogesnė nei Rusijoje, kuri laikoma prasigėrusios šalies stereotipu. Su alkoholio vartojimu bei su tuo susijusiomis problemomis situacija Vakarų Europoje geriausia, Rytų Europoje ji prastesnė, o vadinamosios Nepriklausomų valstybių sandraugos šalys laikosi dar blogiau. Pagal surinktus duomenis, išvardintose šalyse pagal riziką mirti 3069 metų amžiaus nuo keturių pagrindinių lėtinių ligų širdies ir kraujagyslių, vėžio, kvėpavimo takų ligų ir diabeto kuo toliau į Rytus, tuo didesnė. Lietuva yra tarp šalių, kur vyrų mirtingumo rodikliai šiame amžiaus tarpsnyje atrodo gana dramatiškai. PSO atstovas kalbėjo bauginančiai: tai jaunų žmonių skerdynės. G. Galea išreiškė susirūpinimą vyrų priklausomybe nuo alkoholizmo ir jų baime spręsti asmenines alkoholizmo problemas. Alkoholio vartojimas Lietuvoje 2016 metais buvo didžiausias, įskaitant legalų ir nelegalų vartojimą vienas gyventojas vidutiniškai suvartojo 16 litrų alkoholio. Jo žodžiais, Lietuva atrodo didžiausia gėrikė ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ir tai ne dėl turistų, kaip bandoma aiškinti. Lietuva yra ketvirta po Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos pagal gyventojų mirtingumą nuo traumų, susijusių su alkoholio vartojimu. Pagal nuo alkoholio sukeltą kepenų cirozę Lietuva yra aštunta po Kirgizijos, Moldovos, Kazachstano, Uzbekistano, Rumunijos, Vengrijos ir Turkmėnistano. Pagal mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų, susijusių su alkoholio vartojimu, Lietuva yra keturiolikta po Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Rusijos, Kirgizijos, Kazachstano, Bulgarijos, Juodkalnijos, Turkmėnistano, Gruzijos, Uzbekistano, Tadžikistano ir Rumunijos. Galima džiaugtis, kad pagal priemonių taikymą mažinant alkoholio suvartojimą, pagal alkoholio prieinamumo apribojimus Lietuva jau dabar atrodo geriau nei kitos šalys. Tačiau pagal alkoholinių gėrimų kainų politiką Lietuva stipriai atsilieka nuo Vakarų šalių.
Alkoholio lobistai išsyk pradėjo aiškinti įstatymo pataisų ydingumą. Esą Lietuvoje taikomi alkoholio vartojimo apribojimai jau ir taip yra vieni didžiausių Europoje, o juos dar sugriežtinus, alkoholio vartojimas būtų labiau suvaržytas nei Skandinavijoje. Ir nors visi siūlomi alkoholio vartojimo ribojimai yra PSO rekomendacijos, nepasiekia tų ribojimų, kurie taikomi Skandinavijos valstybėse, nes ten taikoma daug griežtesnė tvarka, nors alkoholio verslo grupės, iš to uždirbančios pinigus, turėtų suvokti, kad kiekvienas euras, kuris uždirbamas alkoholio pramonės, atneša dešimtis eurų nuostolių Lietuvos biudžetui, nors siūlomos priemonės pirmiausia darytų poveikį jaunimui ir vaikams, nes būtų mažinamas alkoholio prieinamumas, tačiau jau prasidėjęs karas rodo, kad pasipriešinimas yra didžiulis. Laisvosios rinkos instituto direktorius ekonomistas Žilvinas Šilėnas aiškina, kad Lietuvoje taikomi alkoholio vartojimo draudimai ir ribojimai yra vieni griežčiausių Europoje. Jo tvirtinimu, vertinant alkoholinių gėrimų įperkamumą, Skandinavijos šalys irgi pralenkia Lietuvą. Esą ir alkoholis Lietuvoje nėra pigus: jeigu palygintume, kiek žmogus uždirba ir kiek jis gali nusipirkti vyno, alaus, degtinės ar kitų stipriųjų gėrimų, paaiškėtų, kad esame pralenkę skandinavus, todėl dalis lietuvių neperka alkoholio legaliai. Todėl jis agituoja už europinę alkoholio vartojimo kultūrą, bet ne už tai, kad Lietuva būtų sausasis kraštas. Ž. Šilėno teigimu, mažuma žmonių Lietuvoje išgeria didžiąją dalį alkoholio, tad visas priemones politikams esą reikia nukreipti būtent į juos. O tai dažniausiai žmonės, gaunantys mažesnes pajamas, bedarbiai, gyvenantys kaimiškose vietovėse, su prastesniu išsilavinimu, nematantys perspektyvos. Tai yra grupė žmonių, kuriuos reikia gelbėti. Tai, ką dabar siūlo valdžia, yra skirta žmonėms, kurie neturi problemų. Panašiai ir psichologas prof. Gediminas Navaitis aiškina, kad tokiais veiksmais yra siekiama ne spręsti problemą, o suskaldyti valstybę ir surasti vieną priešą, prieš kurį būtų galima kovoti. Psichologas įsitikinęs, kad tai, ką siūlo dabartinė valdžia, nėra piktnaudžiavimo alkoholiu problemos sprendimas. Priemonės gali nebent pagerinti statistiką, bet ne realią situaciją bus tik imitacinė veikla, skirta pagerinti statistiką, o ne spręsti problemą. Net ir prezidentės Dalios Grybauskaitės į blaivinimo kampaniją įtrauktas muzikantas ir prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas, jau 12 metų nevartojantis alkoholio, teigia, kad ribojant alkoholį, reikia nepamiršti esmės: Esmė, kad jau liečiami laisvės reikalai. Jau gyvenome tokioje sistemoje, kurioje viskas buvo draudžiama, ir matėme pasekmes. Kodėl keliame balsą? Dėl to, kad su mumis nekalbama ir už mus sprendžiama, kaip viską daryti. S. Urbonavičiaus-Samo nuomone, Lietuvą išgelbės ne draudimai, o kultūra, bet į ją reikia investuoti ir galvoti, kaip kartu kovoti su alkoholio sukeltomis problemomis: Tai nereiškia, kad kryžiumi gulame prieš tą įstatymą. Ne. Norime parodyti, kad reikia kalbėtis, ieškoti logiškų sprendimų ir daryti tai kartu.
Savo susirūpinimą antialkoholinėmis priemonėmis paskelbė ir didžiausių Lietuvos miestų merai liberalai Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas bei Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vadovai, vertindami Seime svarstomus alkoholio prekybos ir reklamos apribojimus, labiausiai sunerimę dėl siūlomų draudimų lauko terasose prekiauti bet kokiu alkoholiu. Nerimą jiems kelia ir reklamos ribojimai, tarp kurių sprendimas neleisti naudoti baruose ir restoranuose alkoholio gamintojų atributikos. Esą Lietuvoje baruose ir restoranuose suvartojama mažiau nei dešimtadalis visų parduodamų alkoholinių gėrimų, o buities sąlygomis net 91 proc. visų svaigalų, tad alkoholio prekybos ribojimai restoranuose, lauko terasose visiškai nespręs visuomenėje įsišaknijusių, su alkoholiu susijusių problemų. Pasak sostinės mero R. Šimašiaus, priėmus planuojamus draudimus, Lietuva pagarsėtų visame pasaulyje kaip vienintelė valstybė, kurios kavinių, barų ir restoranų lauko terasose visiškai uždrausta prekyba alkoholiniais gėrimais. Klaipėdos meras V. Grubliauskas tvirtino esąs labiausiai sunerimęs dėl grėsmės ilgametes tradicijas turinčių miesto švenčių išlikimui. Uždraudus alkoholį nemokamose šventėse, esą neatpažįstamai pasikeis tokios ilgametes tradicijas turinčios šventės, kaip Jūros šventė, Kauno Hanza ar Sostinės dienos. Visų trijų miestų merai ragina Seimo narius atsigręžti į tikrąsias alkoholizmo ir iš jo kylančių socialinių problemų šaknis ir radikalių sprendimų imtis būtent ten. Deja, jie nepasakė, kokie tie radikalūs sprendimai turėtų būti.
Aišku, būtų geriausia, kad valdžios priemonės alkoholizmo mažinimo srityse padėtų spręsti ir kitas opias valstybės problemas. O jų yra ne tokių ir mažų ar nereikšmingų. Emigracija yra opiausia tema ir problema Lietuvoje. Iš savo šalyje dirbančių jaunų žmonių sumokėtų mokesčių galima mokėti pensijas pensininkams. Aišku, ne tam, kad jie galėtų daugiau įpirkti pabrangusį alkoholį, o tam, kad galėtų oriai gyventi. Emigracija skaudžiausiai paveikė mažiausius miestus. Žinome apie grėsmingą kaimų išnykimą. Aišku, turime pripažinti, kad jis neišvengiamas. Dabar reikia daug mažiau žmonių, kad apdirbtų žemę, žmogų nukonkuravo technika. Nebėra prasmės, kad kaimuose gyventų tiek žmonių, jeigu kaimas laikytųsi vien iš žemdirbystės. Dėl to žmonės iš kaimų emigruoja į didesnius miestus ir kitas šalis. Tai neišvengiamas procesas, ir mažai apgyvendintos nemodernios Lietuvos vietovės tiesiog išnyks, nes nebeturi šiuolaikiniam žmogui ko pasiūlyti, o žmogaus ten tiesiog nebereikia. Taigi Lietuvos regionų išnykimas nėra vien emigracijos pasekmė, tai kartu ir kintančio pasaulio pasekmė. Galima kelti ir tokį klausimą, ar sulaikyti nuo emigracijos, ko taip siekia dabartinė valdžia, pasiseks, socialinį teisingumą pradedant įgyvendinti nuo lengvatos šildymui panaikinimo? Aiškinama, jog ją panaikinti reikėjo todėl, kad ja naudojasi ir turtuoliai. Bet juk turtuoliai asmenys, išleidžiantys šildymui mažiau nei 15 proc. pajamų. Be to, turtuolis dažniausiai gyvena nuosavame name ir net nesinaudoja šilumos tinklų paslaugomis. Tad atskirtis tarp turtuolių ir skurdžių dėl to nesumažės, o socialinio teisingumo nepadaugės. Aišku, sunki padėtis dėl pensijų dydžio. Kada kai kurių privilegijuotų asmenų (teisėjų, buvusių KGB darbuotojų) pensijos siekia net ir 1000 eurų, kiti turi pragyventi iš 200 eurų pensijos. Tad vieni, gaunantys mažą pensiją, tenkintųsi 100 eurų didesne, o gaunantieji, pavyzdžiui, 400 eurų pensiją, nori jau net ir 1000 eurų pensijos. O dažnai kalbama, kad jaunimą sulaikyti nuo emigracijos galėtų 1000 eurų atlyginimas, ir dar priduriama, kad tiek bet koks darbdavys galėtų mokėti. Tačiau reikia suprasti, kad darbdavys atsako už daug ką, ne tik už darbuotojo algą. Jis atsako už įmonės ekonominį pajėgumą, atlyginimų fondo stabilumą, technikos inovacijas, gebėjimą išvengti bankroto. Tad valstybės problemos turi būti sprendžiamos išties kompleksiškai. Ir tai supranta beveik kiekvienas pilietis. Žmonės laukia sprendimų...
© 2017 XXI amžius
|