|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Religijos laisvė pasaulio politikoje Apie JAV valstybės departamento paskelbtą metinę ataskaitą Mindaugas Buika
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump) neseniai pasirašius vyriausybinį dekretą (Executive order) dėl religijos laisvės sustiprinimo galingiausioje pasaulio valstybėje, su dideliu dėmesiu buvo sutikta metinė Valstybės departamento ataskaita šia tema kitose šalyse. Rugpjūčio viduryje pristatydamas dokumentą International Religitions Freedom Report for 2016 valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson) patvirtino, kad religijos laisvės gynimas yra pagrindinis JAV užsienio politikos elementas. Tokia nuostata Jungtinės Valstijos vadovaujasi tiek kaip moraliniu imperatyvu, tiek ir suprasdamos, jog religijos laisvės, kaip pagrindinės žmogaus teisės, užtikrinimas yra prielaida taikai ir stabilumui kiekvienoje šalyje, ir visoje tarptautinėje bendruomenėje. Negebėjimas ar nenoras teisiškai įtvirtinti religijos laisvę ir praktiškai ją garantuoti didina viešojo gyvenimo sutrikdymo, smurto ir teroristinių išpuolių pavojus. JAV kongresui perduotoje ataskaitoje vėl detaliai įvertinama padėtis beveik 200 pasaulio šalių ir teritorijų, konkrečiai nurodant atskirų vyriausybių ir režimų daromus pažeidimus. Kaip ypatingą susirūpinimą keliančios šalys, kuriose labiausiai trūksta religijos laisvės garantijų, išvardijamas Mjanmaras (Birma), Kinija, Eritrėja, Iranas, Šiaurės Korėja, Saudo Arabija, Sudanas, Tadžikistanas, Turkmėnistanas ir Uzbekistanas. Taip pat nurodoma nepatenkinama religijos laisvės padėtis Turkijoje, Pakistane, Vietname, Laose, Centrinės Afrikos Respublikoje ir Nigerijoje. Taigi, daugiausiai tikėjimo ir sąžinės laisvės pažeidimų yra čia paminėtose komunistų valdomose arba musulmonų daugumos šalyse ir kraštuose, kur religiniu pagrindu vyksta pilietiniai konfliktai. Persekiojimai komunistinėje Kinijoje Tikinčiųjų teisių pažeidimai komunistinio režimo valdomoje Kinijoje seniai žinomi: tūkstančiai žmonių yra suimami, kankinami ir kalinami dėl ištikimybės savoms religinėms nuostatoms. Vadinamosios Kinijos Liaudies Respublikos valdžios duomenimis, daugiausiai gyventojų turinčioje pasaulio šalyje (1,4 milijardo) yra apie 200 milijonų įvairių tikybų išpažinėjų. Tačiau JAV ir kiti tarptautiniai ekspertai vertina, kad Kinijoje vien tik budistų yra 250 milijonų, o bendrai tikinčiųjų skaičius viršija 650 milijonų. Nors valdantis režimas pabrėžia, kad šalyje pilnai įtvirtinta konstitucinė religijos laisvė, tačiau iš tiesų visa religinė veikla patiria griežtą valstybinę kontrolę ir draudžiama viskas, kas prieštarauja vyraujančiai ideologijai, komunizmo principams. Kinijoje teisiškai legalizuotos tik penkios vadinamos patriotinės religinės asociacijos (budistų, taoistų, musulmonų, protestantų ir katalikų), kurios pagal savo įstatus visiškai lojalios komunistinei valdžiai ir pabrėžia savo nepriklausomybę nuo atitinkamų užsienio tikybos institucijų. Taigi patriotinė katalikų asociacija formaliai yra nepriklausoma nuo Vatikano ir jų vyskupų skyrimą visiškai kontroliuoja valdantysis režimas. Tai prieštarauja Katalikų Bažnyčios struktūrai ir kanonų teisei, nes ganytojus skiria šv. Petro įpėdinis, Popiežius, kuris ir vadovauja pasaulio vyskupų kolegijai. Pranešama, kad dabar Vatikanas veda derybas dėl Kinijos katalikų vyskupų skyrimo normalizavimo ir 1951 metais nutrauktų diplomatinių santykių atnaujinimo. Tačiau kritikai perspėja, kad komunistų valdžia ir toliau stengsis daryti įtaką ganytojų pasirinkimui ir kontroliuoti jų veiklą. Dabar Kinijos režimo pripažinti vyskupai prieš šventimus turi viešai pasižadėti remti komunistų partijos politiką, o kai kurie jų netgi tampa tos partijos nariais. Tai yra visiškai paradoksalu, nes komunistinė ideologija iš esmės yra ateistinė. Patriotiniai vyskupai teigia, kad tokiu kolaboravimu jie užtikrina ramų savo diecezijų veikimą, tačiau kritikai pabrėžia, jog ganytojai pirmiausia turi būti tiesos liudytojai ir teisingumo gynėjai, o ne oportunistai. Ekspertai teigia, kad Kinijoje yra maždaug 12 milijonų katalikų, kurių pusė priklauso valdžios sankcionuotai patriotinei asociacijai, o likusioji dalis su savo ganytojais veikia pogrindyje, kadangi nori išlaikyti savo dvasinę laisvę ir ištikimybę Šventajam Tėvui. Pranešama, kad šiuo metu Kinijoje yra apie 30 katalikų vyskupų, kurie, nepriklausomai nuo patriotinės asociacijos, veikia neoficialiai ir patiria bauginimus, areštus, kankinimus, o jų bendruomenės skatinamos viešai atsiriboti nuo tokių hierarchų. Komunistinės valdžios išaiškinti nelegalių religinių struktūrų maldos namai yra nugriaunami, išniekinami, o jų liturginiai daiktai ir kryžiai išmetami į gatvę, sunaikinami. Per JAV valstybės departamento ataskaitoje minimus 2016 metus tokių brutalaus valstybinio vandalizmo atvejų priskaičiuojama apie2 tūkstančius. Smurtas nukreipiamas ir prieš protestuojančius tikinčiuosius: nustatytas atvejis, kai vienas Kinijos protestantų pastorius, protestavęs prieš jo bažnyčios išgriovimą, buvo gyvas užkastas į žemę kartu su savo žmona. Manoma, kad Kinijoje yra apie 70 milijonų įvairioms konfesijoms priklausančių protestantų, iš jų 25 milijonai priklauso patriotinėms asociacijoms, o kiti yra oficialiai neregistruoti ir atsidūrę persekiojimų pavojuje. Kai kurios religinės grupės, tokios kaip dešimtis milijonų narių turintis Falung Gong dvasinis sąjūdis, yra įvardytos kaip kultinės organizacijos ir uždraustos dėl tariamai keliamos grėsmės saugumui. Kinijos komunistų partijos nariai, kurių yra 90 milijonų, ir kariškiai privalo būti ateistais, o jeigu nustatomas jų religingumas, turi pereiti specialų perauklėjimo kursą ir išsivaduoti iš religinių prietarų, nes bus pašalinti iš partijos. Tai reikštų visišką jų darbinės karjeros sužlugdymą. Musulmonų ir Tibeto budistų diskriminavimas Kinijos musulmonai, kurių yra apie 25 milijonus, irgi patiria komunistinio režimo vykdomą religinį ir socialinį persekiojimą, diskriminavimą, suvaržymus ir apribojimus tikybos veikloje, darbo ir verslo srityse. Šis nepakantumas ypač rodomas dėl to, kad islamo išpažinėjai yra susiję su didesnio tautinio savarankiškumo siekiančiomis tautinėmis grupėmis. Štai, pavyzdžiui, Sindziano autonominiame regione (Kazachstano pasienyje) gyvena beveik 15 musulmoniškų etninių grupių uigūrų, kazachų, kirkizų atstovų, kurie sudaro du trečdalius vietinių gyventojų. Jie nuolat kaltinami tariamu separatizmu, religiniu ekstremizmu bei smurtiniu terorizmu. Praėjusiais metais Sindziano parlamentas (liaudies suvažiavimas) komunistinio režimo nurodymu priėmė prieš terorizmą nukreiptą įstatymą, kuriame religinis ekstremizmas įvardijamas kaip islamo ideologinę bazę turintis terorizmas, kuris naudoja iškreiptą religinį mokymą ir kitas priemones neapykantos skatinimui ir smurto apraiškoms. Taigi, pasaulyje sustiprėjusį susirūpinimą dėl radikalaus islamo terorizmo Kinijos komunistinis režimas panaudoja susidorojimui su vietinėmis musulmonų religinėmis grupėmis. Nemažai Sindziano gyventojų dėl tokių religinių persekiojimų tapo pabėgėliais. Jie rado prieglobstį Vidurinės Azijos šalyse, o Kinijos valdžia reikalauja, kad jie būtų prievarta sugrąžinti, nes baiminasi jų priešiškos veiklos. Kinijoje draudžiama musulmonams dėvėti jų tikėjimui būdingus rūbus, nes komunistams tai irgi asocijuojasi su religiniu ekstremizmu. Komunistų režimas ypač rūpinasi, kad musulmonų vaikai ir jaunimas nebūtų įtraukti į religinę veiklą, baudžiami visi, įskaitant ir tėvus, kurie tai organizuoja, raginama apie tokius atvejus pranešti policijai. Pagal Sindziano antiteroristinį įstatymą reikalaujama, kad vaikai, kurie dalyvauja religinio ekstremizmo veikloje, būtų perkelti į specialias mokyklas perauklėjimui. Beje, vidurinėse komunistinės Kinijos mokyklose yra privalomas vadinamojo mokslinio ateizmo mokymas, o universitetuose veikia partinės direktyvos, kuriomis stengiamasi nuslopinti bet kokį studentų įsitraukimą į religinį sąjūdį. Budistų religinės laisvės suvaržymas Kinijoje pirmiausia yra susijęs su daugumos Tibeto autonominio regiono gyventojų didesnės etninės nepriklausomybės siekiais. Todėl komunistų valdžia draudžia vietos budistams reikšti pagarbą emigracijoje gyvenančiam jų dvasiniam lyderiui Dalai Lamai, leidžia religines apeigas atlikti tik registruotose ir griežtai prižiūrimose vietose. Režimo jėgos struktūrų pareigūnai neretai įsiveržia į Tibeto budistų vienuolynus, ieškodami kokių nors separatizmo apraiškų, draudžiamos literatūros, išgriauna, uždaro maldos namus. Vis dar pasitaiko atvejų, kai protestuojant prieš tokius brutalius religinės laisvės pažeidimus Tibeto budistų vyrų ir moterų vienuoliai bei aktyvūs pasauliečiai įvykdo savižudybes. Vakarų šalių diplomatai, nevyriausybinės, žmogaus teises ginančios organizacijos iškelia Tibeto budistų persekiojimą ir diskriminavimo atvejus, reikalauja nutraukti tuos pažeidimus. Tačiau, atsižvelgiant į Kinijos politinę ir ekonominę galią, neretai tas laisvės principų nesilaikymas yra nutylimas, vengiama susitikti su emigracijoje gyvenančiu Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama. Saudo Arabijos problemos Dėl panašių diplomatinių priežasčių tarptautinėje plotmėje stengiamasi nepastebėti ir nekritikuoti visiško religijos laisvės nebuvimo naftos supervalstybėje Saudo Arabijoje, kuri JAV valstybės departamento ataskaitose nuolat priskiriama ypatingą susirūpinimą keliančių šalių grupei. Toje Artimųjų Rytų karalystėje islamas yra oficiali valstybinė religija, visa teisinė sistema paremta šariato nuostatomis ir todėl režimas savo įstatymais nepripažįsta laisvės viešai praktikuoti jokią nemusulmonišką tikybą. Saudo Arabija turi apie 30 milijonų gyventojų, iš jų 20 milijonų yra pilnateisiai šalies piliečiai ir 10 milijonų svetimšaliai. Tarp Saudo Arabijos piliečių apie 8590 proc. yra musulmonai sunitai, o 1015 proc. musulmonai šiitai, kurie irgi patiria religinę ir socialinę diskriminaciją. Tarp svetimšalių irgi vyrauja musulmonai, tačiau yra uždarbiauti daugiausia iš Azijos kraštų atvykusių 1,5 milijono krikščionių, apie 0,5 milijono hindusų, 100 tūkstančių budistų, kurie neturi jokių teisių į viešą ar netgi privatų savo tikėjimo išpažinimą. Visi Saudo Arabijos piliečiai privalo būti musulmonai, kadangi šalies konstitucija reikalauja, jog kiekvienas pilietis gintų ne tik tėvynę, bet ir islamo religiją. Taigi, prieš tapdamas Saudo Arabijos piliečiu ir turėti galimybę natūralizuotis nemusulmonas privalo atsiversti į islamą ir tai dokumentaliai patvirtinti. Pagal galiojančius įstatymus ir religinę tradiciją iš tėvo musulmono gimę vaikai yra pripažįstami musulmonais. Teisinė Saudo Arabijos sistema kriminalizuoja bet kokio pobūdžio ateistinės ideologijos skatinimą ir bet kokį bandymą sukelti abejonę islamo pamatais. Viešas ir privatus piktžodžiavimas (blasfemija) prieš musulmonų tikėjimą yra griežtai baudžiamas, kaip numato šariato teisė, netgi iki mirties bausmės, nors tokių atvejų pastaruoju metu nėra buvę. Draudžiamos bet kokios islamui priešingos publikacijos, neislamiškų religinių simbolių demonstravimas, turėjimas ar nešiojimas, jau nekalbant apie kokią apaštalinę ar prozelitinę veiklą, bandymą atversti musulmonus. Režimas yra ne kartą suėmęs ir nubaudęs individus, kurie apkaltinti atsimetimu (apostaze), piktžodžiavimu, islamo vertybių ir moralinių vertybių pažeidimais, juodąja magija ar burtais. Yra bauginami, suimami ir deportuojami tie užsieniečiai, kurie užtinkami dalyvavę neleistinose religinėse apeigose, taip neva sukėlę viešąją netvarką ir pažeidę migracijos įstatymus. Saudo Arabijoje veikia doros priežiūros institucija (religinė policija), kurios užduotis palaikyti viešąją moralę ir išaiškinti jos pažeidėjus. Todėl stebima, kad nebūtų dėvimi nekuklūs drabužiai, ypač moterų, kad nebūtų platinama pornografija, kad nebūtų gaminamas, pardavinėjamas ir vartojamas alkoholis, nes tai draudžia islamas, kad nebūtų moralinį nuosmukį ženklinančių geismų santuokinės neištikimybės, homoseksualizmo, azartinių lošimų raiškos. Saudo Arabijoje netgi musulmonų šiitų religinės mažumos dvasininkų bandymas kovoti už lygias teises su sunitais yra smerkiamas kaip provokuojantis netvarką ir tikrojo islamo iškraipymą. Vietinė šiitų mažuma neturi lygiateisio dalyvavimo šalies valdyme, vienodų su sunitais darbo ir verslo veiklos, profesinės karjeros galimybių. Nuolat vyksta išpuoliai prieš besimeldžiančius šiitų tikinčiuosius jų šventovėse, tačiau dažniausiai šių smurtinių aktų organizatoriai ir dalyviai lieka neišaiškinti. Dabar, sustiprėjus karinei ir politinei įtampai santykiuose tarp Saudo Arabijos ir kaimyninio Irano, kuriame vyrauja šiitai, dėl pilietinių kovų Jemene bei kitose Artimųjų Rytų regiono vietose, musulmonų šiitų mažumos padėtis Saudo Arabijoje tapo dar sunkesnė. Tenka pripažinti, kad tokie fundamentalistiniai perlenkimai ir religijos laisvės stoka Saudo Arabijoje ir kai kuriose kitose islamo šalyse kaip tik ir skatina radikalų terorizmą, nuo kurio kenčia visas pasaulis. Genocidas ir veiksmų poreikis Pristatydamas 2016 metų Tarptautinės religijos laisvės ataskaitą JAV valstybės sekretorius R. Tilersonas ypač griežtai pasmerkė pavojingąją teroristinę grupę, vadinamąją Islamo valstybę (ISIS), kuri yra atsakinga už vykdomą genocidą prieš krikščionis ir kitas religines mažumas jos okupuotose Sirijos ir Irako srityse. ISIS toliau vykdo smurtinius išpuolius prieš įvairias religines bei etnines bendruomenes ir yra atsakinga už daugybės žmonių prievartavimo, pagrobimo, pavergimo ir žūčių atvejus, teigė R. Tilersonas. ISIS yra aiškiai atsakinga už jazidų (kurdų religinė grupė), krikščionių, musulmonų šiitų vykdomą genocidą tose teritorijose, kurias ji kontroliuoja. Viešas kaltinimas genocidu yra labai stiprus, patvirtinantis, jog Islamo valstybė vykdo nusikaltimus žmogiškumui ir etninį valymą, todėl tarptautinė ir karinė reakcija jos atžvilgiu turi būti griežta. JAV valstybės sekretorius patvirtino, kad persekiojamų religinių grupių gynimas ir galutinis ISIS įveikimas lieka prezidento D. Trampo administracijos pastangų prioritetas. Yra akivaizdu, kad, kol nebus įtvirtinta islamo šalyse pagarba kitoms tikyboms ir teisė laisvai jas išpažinti pagal visuotinai pripažintus standartus, tol radikalus terorizmo pavojus nebus įveiktas. R. Tilersonas sakė, kad surinkti duomenys apie religijos laisvę pasaulio šalyse yra svarbus informacijos šaltinis vyriausybėms, įstatymų leidėjams, žmogaus teisių gynėjams, mokslininkams, įvairioms institucijoms ir nevyriausybinėms organizacijoms, visiems piliečiams ir paskatinimas atitinkamai veiklai. Tačiau apžvalgininkai sutaria kad, atsižvelgiant į tikinčiųjų teisių pažeidimų ir persekiojimų mastą, atėjo laikas suformuoti efektyvią veiksmų programą prieš religijos laisvei labiausiai nusikaltusius režimus. Šiuo atžvilgiu, matyt, verta mąstyti apie dabar įprastą tarptautinėje politikoje vienokių ar kitokių sankcijų paketą, kad nebūtų apsiribota tik formalia kritikos retorika. Kadangi religijos laisvės pažeidimai turi įtakos terorizmui, politiniam ir kariniam nestabilumui bei kitiems su tarptautine taika susijusius reikalams, turi būti aiškiai pripažinta, kad šios teisės įtvirtinimas privalo būti integruotas į nacionalinio ir tarptautinio saugumo strategijos uždavinius. Tam yra reikalingi atitinkami organizaciniai, diplomatiniai, finansiniai, gal net karinio atgrasymo veiksmai, ypač, kai kalbama apie genocidą, didžiuosius nusikaltimus žmoniškumui. Pagaliau yra svarbi visokeriopa pagalba religinės diskriminacijos ir persekiojimų aukoms, kad jų kančios šauksmas būtų išgirstas, kad jos būtų išlaisvintos, rastų prieglobstį, kad būtų atstatytos jų teisės. Šios pastabos aktualios ir Lietuvai, kadangi JAV valstybės departamento ataskaitoje primenami mūsų šalyje vis dar pasitaikantys antisemitinio vandalizmo atvejai ir sustiprėję naujosios antimusulmoniškos provokacijos prieš priimamus Artimųjų Rytų pabėgėlius, kurių integravimas dar toli gražu nėra patenkinamas. Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir visuomenės pozicija šiais klausimais turi būti labai aiški, pabrėžiant ypač jaunimo švietimo ir ugdymo svarbą.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |