|
Kai buvo atstatoma valstybė...
Edvardas ŠIUGŽDA
Jau sekmadienį, rugsėjo 10-ąją (labai keistą dieną, bet taip yra įtvirtinta įstatymu), darbą rudens sesijoje pradės net penkis mėnesius per šiuos metus atostogauti suspėjęs naujasis Seimas su valdančiąja valstiečių ir socialdemokratų koalicija. Tačiau čia atsirado išsišokėlis, ir ne bet kas, o pats Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis: jis neatsisako minties Vytautą Landsbergį pripažinti valstybės vadovu. Gali būti, kad, nepaisant didelio pasipriešinimo, Seimo pirmininkas iškels įstatymo projektą dėl prof. Vytauto Landsbergio, kaip valstybės vadovo, statuso pripažinimo. Seimo vadovo nuomone, toks statusas turi būti suteiktas už atliktus darbus.
Apie tokią idėją Seimo pirmininkui užsiminus rugpjūčio pabaigoje, iškart pasipylė prieštaravimai ir pasityčiojimai, kuriuose nepralenkiamas buvo Petras Gražulis: jis siūlė įvesti V. Landsbergio, kaip kažkokio tautos vado, gimtadienio šventę, paskelbiant ją nedarbo diena. Panašiai nusišnekėjo ir Remigijus Žemaitaitis, klykaudamas, jog bet kas galėjo pasitaikyti ant scenos. Matyt, jis arba veidmainiauja, arba dar per jaunas suprasti, kaip buvo atkuriama mūsų nepriklausomybė. Dėl galimų kai kurių seimūnų sveikatos sutrikimų ar jaunumo į tokius jų svaičiojimus galima nekreipti jokio dėmesio. Betgi kiti politikai išties parengė rimtesnius argumentus prieš tokį sprendimą. Štai Ramūnas Karbauskis, pasipriešinęs nuostatai dėl valstybės vadovo statuso V. Landsbergiui pripažinimo, sako, kad niekas jo neperkalbės pripažinti, jog 19901992 metais aukščiausiu valstybės pareigūnu, valstybės vadovu, buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas ėjęs V. Landsbergis, bet tai esą atmetė Konstitucinis teismas (KT). Ir jeigu R. Karbauskiui pritaria Lenkų rinkimų akcijos Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos Seime seniūnė Rita Tamašunienė, tai dar nieko pozityvaus jo atžvilgiu nereiškia: juk žinoma, kad vieninteliai lenkai deputatai (išskyrus Česlavą Okinčicą ir Zbignevą Balcevičių) 1990 metų kovą atsisakė balsuoti už Lietuvos nepriklausomybės skelbimą. Iki šiol šios lenkiškos partijos atstovai demonstruoja nepalankumą pirmajam Lietuvos vadovui: 2014 metais per Sausio 13-osios minėjimą Lenkų rinkimų akcijos frakcija netgi surengė piktą demaršą išėjo iš posėdžių salės, kai tik V. Landsbergis pakilo į tribūną. Tad R. Karbauskis turėtų suabejoti tokios frakcijos draugyste. Kita vertus, ir R. Karbauskis neprieštarauja, kad galėtų būti svarstomas klausimas apie V. Landsbergio garantijas, kartu pabrėždamas, kad jis negali būti prilygintas prezidentui, tas yra apibrėžta aiškiai. Tačiau juk net ir nesiūloma Landsbergiui suteikti prezidento statusą, tai irgi apibrėžta aiškiai.
Buvęs Atkuriamojo Seimo deputatas, signataras ir pirmasis atkurtosios Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius išvis paneigė Landsbergio nuopelnus nepriklausomybės atkūrimui ir valstybės atstatymui. Lietuvos rytui A. Butkevičius sakė, kad V. Landsbergis niekada nebuvo valstybės vadovas: faktiniu Lietuvos vadovu esą buvo tuometinė premjerė Kazimira Danutė Prunskienė, o Landsbergis tik sėdėdavo Aukščiausios Tarybos kambarėlyje, valgydavo batoną su kondensuotu pienu ir skambindavo fortepijonu. Kaip greitai mūsų politikai pamiršta visai neseną istoriją ir netgi užsimerkia, kai demonstruojami dokumentiniai tų laikų filmai. A. Butkevičiui į duetą atsistoja ir penktą kadenciją Seime dirbantis Algirdas Sysas, vienas iš garsiausių socialdemokratų ruporų, irgi nežinantis, kas vadovavo valstybei 1991 metais. A. Sysui esą neteko niekur skaityti, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis būtų įvardintas kaip valstybės vadovas. Štai tokie politikai sėdi Lietuvos parlamente jau kelias kadencijas. Taip ir klastojama istorija, kurią dar beveik visi esame patys lietę savo rankomis. Liūdna ir apmaudu...
Tuometinio Seimo-Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nebuvo vien parlamento vadovas, jis kartu buvo ir valstybės vadovas, nes jo įgaliojimai peržengė vien parlamento vadovo įgaliojimų ribas. Atkuriamojo Seimo pirmininkas buvo aukščiausias Lietuvos pareigūnas, turėjęs teisę atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose, vesti tarptautines derybas, pasirašyti tarptautines sutartis, teikti jas Aukščiausiajai Tarybai ratifikuoti. Jis teikė ministro pirmininko, generalinio prokuroro, Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūras, darė pranešimus apie vidaus ir užsienio padėtį. Tad visa tai ir buvo valstybės vadovo įgaliojimai. Tad teisine prasme viskas turėtų būti aišku: V. Landsbergis buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko pareigybė pagal to meto geopolitinę padėtį buvo unikali ir išskirtinė, su ypatingais įgaliojimais, kokių neturi dabar joks prezidentas ir niekada neturės, jei tik vėl nesikartos okupacija, kuriai ruošiamasi, kurios su ugnele pageidauja kai kurie Lietuvos priešai, nes kitaip tokiomis sąlygomis nebūtų galima mums atsikurti kaip valstybei. Niekas nepaneigs, kad V. Landsbergis faktiškai buvo valstybės vadovas. Ir jis padarė daugiau negu keli kiti prezidentai krūvon sudėjus. Kritiškais momentais jo laikysena lėmė valstybės likimą. Dėl to istorijoje seniai užėmė, užima ir užims deramą, net aukštesnę už prezidentų, vietą. Garbę ir tikrą reikšmingumą sudaro ne titulai ar užimtos pareigos, o nuveikti darbai lemiamomis valstybei dienomis ir valandomis. Visos rimtos užsienio valstybės, tarptautinė bendruomenė visada laikė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Lietuvos valstybės vadovu, turinčiu įgaliojimus atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose ir Lietuvos valstybės vardu pasirašyti Lietuvos tarptautines sutartis.
Tokie nesuprantantys ar nežinantys apie V. Landsbergio vadovavimą apsimeta neskaitę 19901992 metais galiojusio Laikinojo Pagrindinio Įstatymo (Laikinosios Konstitucijos), kuriame buvo aiškiai parašyta, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas (86 str. 1 d.), turintis visus įgaliojimus pasirašyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo priimtus aktus (87 str. 1 p.), vesti derybas ir pasirašyti tarptautines sutartis, pateikdamas jas ratifikuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, priimti užsienio diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus (87 str. 6 p.), atstovauti Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose (86 str. 1 d.). To meto Parlamento Pirmininkas turėjo įgaliojimą teikti Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras paskirti arba išrinkti į Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas (87 str. 4 p.), pateikti Aukščiausiajai Tarybai pranešimus dėl Respublikos padėties ir dėl svarbių Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimų (87 str. 2 p.). Jie apsimeta nesuprantą, kad tokius ir panašius įgaliojimus vykdo būtent valstybės vadovas ir bando tai įteigti į politinius klausimus neįsigilinusiems piliečiams. Pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Laikinąją Konstituciją) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas buvo aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas. Jo konstitucinis politinis ir teisinis statusas buvo išskirtinis ir unikalus nepakartojamas.
Savaime suprantama, kad Konstitucinio Teismo (KT) nutarimas šiuo klausimu padarė savotišką painiavą, kuria ir naudojasi Landsbergio priešininkai. Tačiau tas nutarimas sąmoningai aiškinamas klaidingai: KT pasakė, kad negalima valstybės vadovo, kuris buvo 19901992 metais, prilyginti respublikos prezidentui, kurio statutas atsirado tik 1992 metų Konstitucijoje. Todėl R. Karbauskis ir kiti Landsbergio priešininkai turėtų atidžiau perskaityti 2012 metų KT nutarimą. Jeigu tą kartą KT išaiškino, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko ir Prezidento statusas nuo 1992 metų Konstitucijoje įtvirtinto prezidento statuso skiriasi, tai dar nereiškia, kad V. Landsbergis nebuvo aukščiausias valstybės pareigūnas, t.y. valstybės vadovas. Beje, pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos Konstituciją 1992 metais buvo įpareigotas pasirašyti tuo metu aukščiausias valstybės pareigūnas, kitaip tariant, atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas V. Landsbergis.
Daugelis tarp žodžių valstybės vadovas ir Lietuvos prezidentas deda lygybės ženklą, bet taip nėra. Nuo 1990 metų, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, iki pat 1992 metų, kai referendumu priimta Lietuvos Konstitucija, galiojo Laikinasis pagrindinis įstatymas. O jame nustatyta, kad aukščiausias valstybės pareigūnas yra Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Konstitucinis Teismas nepaneigė, kad 19901992 metais Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas buvo valstybės vadovas. Taigi, jeigu bus priimtas įstatymas, kad buvo valstybės vadovas, jis neprieštaraus Konstitucijai ir Konstitucija nedraudžia tai padaryti. Savaime suprantama, kad tvirtai savo nuostatas ginantis, nedarantis kompromisų V. Landsbergis turi daug priešų, todėl taip nemėgstamas. Bet populiarumas yra vienas dalykas, istorinis vaidmuo kitas. Akivaizdu, kad joks kitas žmogus tiek neprisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkovojimo. Jis yra vienintelis žmogus, kurį, neklastojant istorijos, galima laikyti antrosios nepriklausomos Lietuvos tėvu. Aišku, ne vienas V. Landsbergis iškovojo nepriklausomybę, prie to prisidėjo kiti Sąjūdžio veikėjai, buvę disidentai ir šimtai tūkstančių eilinių lietuvių, kurie stovėdami prie AT pastato perversmo metu 1991 metų sausį ir vėliau savo dalyvavimu sutrukdė sovietiniam aparatui ir KGB bei kompartijai užgniaužti mūsų laisvę. Tuo išsivadavimo laikotarpiu, sunkiausiu ir sudėtingiausiu laiku, kai buvo priimami lemtingiausi sprendimai, Vakarų valstybės, taip pat ir Rusija, Lietuvos vadovu laikė tik V. Landsbergį. Todėl atskirų dabartinių politikierių, norinčių pažeminti ar sumenkinti V. Landsbergio vaidmenį Lietuvos nepriklausomybei, pastangos yra apgailėtinos. Jos tik parodo, kad tokie politikai dar nepribrendo jokiam valstybės valdymui. Didžiausia tikimybė, kad jie teliks tik smulkme. V. Landsbergio darbų neišbrauks niekas ir neatims to, kas jis buvo 1990 metais aukščiausias ir vienintelis Lietuvos vadovas. Nors ir kiek klaidų, netikslių įvertinimų jis būtų padaręs, bet išliks tuo pirmuoju vadovu. Tad šurmulys dėl galimo įstatymo pasiūlymo buvo sukeltas dirbtinai. Laikinasis Pagrindinis įstatymas, kaip laikinoji Konstitucija, kaip tik ir apibrėžė Aukščiausiosios Tarybos pirmininko įgaliojimus, labai panašius į valstybės vadovo.
© 2017 XXI amžius
|