Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gimtadienio pamąstymai

Mieli „XXI amžiaus“ skaitytojai,

Rugsėjo 6-oji – „XXI amžiaus“ gimtadienis. Pirmasis laikraščio numeris, išėjęs prieš 27 metus, 1990 m. rugsėjo 6 d., prieš Šiluvos atlaidus, buvo išleistas 20000 egzempliorių tiražu. Marijos legiono narys Valentinas Skrinska su laikraščio ryšuliais tada nuvažiavo į Šiluvos atlaidus ir pliaupiant lietui per kelias valandas visus egzempliorius išplatino. Tik panašių entuziastų pagalba laikraštis galėjo įsitvirtinti. Vidutinis tų metų leidinio tiražas viršijo 18000 egzempliorių. Tada buvo kiti laikai – Lietuva paskelbusi nepriklausomybę, susidomėjimas lietuviška, jau laisva spauda, ypač katalikiška, buvo didžiulis. Buvo daug katalikų, vaikystėje ar jaunystėje uoliai skaičiusių katalikišką spaudą. O kai kurie tada dar jauni buvę kunigai jau neturėjo tokios galimybės, katalikiškų leidinių tarybų valdžios metais negalėjo būti, taigi ji jokios įtakos jų pasirinkimui irgi negalėjo daryti. Nebent kuris nors gaudavo pavartyti senų laikų katalikiškų leidinių – „XX amžius“, „Mūsų laikraštis“, „Lurdas“, „Pranciškonų pasaulis“, „Žvaigždė“, „Misijos“ – ar paskaityti kokią nors užslėptą knygą, kurių dažniausiai turėdavo kunigai. Galbūt kam nors pasitaikė ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Rūpintojėlis“, „Viltis“ ar kiti katalikiški pogrindiniai leidiniai. Todėl ir „Katalikų pasaulis“ iš pradžių ėjo didžiuliu 100 tūkst. egz. tiražu, daug skaitytojų turėjo ir žurnalas „Caritas“. Nemažai skaitytojų surado ir vėliau pradėjęs eiti „XXI amžius“. Bet jau po 10–15 metų, vis retėjant Nepriklausomoje Lietuvoje augusių žmonių gretoms, po truputį dingo tie katalikišką spaudą mėgusieji skaitytojai, populiarusis „Katalikų pasaulis“ ir vėliau jį keitę į kelias formas ir turinius žurnalai („Sandora“, „Žemės druska“, „Lux“) buvo uždaryti, o „Caritas“, virtęs „Artuma“, per vargus dar laikosi, nors dažnai „išperkamas“ tik nepatenkintų klebonų. Eina ir keli rečiau pasirodantys žurnalai. Turime daugelyje katalikiškų šalių populiarų „Marijos radiją“, per visuomeninį transliuotoją galime pasiklausyti „Mažosios studijos“, pasižiūrėti „Sekmadienio minčių“. Katalikų interneto tarnyba veikia internete, čia rasime jos tinklalapį Katalikai.lt. Internete yra Bernardinai.lt, internetinis „Vatikano radijo“ variantas lt.radiovaticana.va. O jeigu prie viso to pridėsime ir kai kuriose parapijose leidžiamus laikraštukus ar biuletenius, kai kurių parapijų interneto svetaines (nors daugelis jų neatnaujinamos ar skelbia tik šv. Mišių laiką), atrodytų, kad Lietuva turi netgi klestinčią katalikišką žiniasklaidą. Tačiau, tiesą sakant, kiekviena katalikiška žiniasklaidos priemonė išsilaiko tik su didžiausiais sunkumais, net ir tos, kurios leidžiamos Bažnyčios įkurtų viešųjų įstaigų arba jiems pavaldžių leidyklų ir išlaikomos Vyskupų Konferencijos. Visai suprantama, kad nemažai jaunų žmonių, taigi ir kunigų, jau ne tik į katalikišką, bet ir į visokią spaudą, knygas žiūri kaip į atgyveną, nes esą viską galima sužinoti internete. Taigi tokie jau prarado poreikį skaityti spausdintą žodį. Yra kunigų, kurie „XXI amžiaus“ nenori vadinti katalikišku laikraščiu ir jo platinti tik todėl, kad jame rašoma ne vien apie Dievą, Bažnyčią ir kunigus, o ir apie politiką, tautos istoriją, kultūrą ar kitus dalykus. Jiems atrodo, kad apie kitus dalykus katalikiškas laikraštis rašyti negali, nors niekur kitur tiek tekstų apie Katalikų Bažnyčios įvykius Lietuvoje ir pasaulyje nerasi. Kartais ir apie įvykius tų „XXI amžiaus“ nemėgstančių kunigų vadovaujamose parapijose parašome daugiau nei visur kitur kartu sudėjus.

Gaila, kad mums, „XXI amžiaus“ leidėjams, tenka patirti ne tik pasaulietinės spaudos konkurenciją, bet ir atskirų katalikų bendruomenėje svarbių veikėjų rodomą priešiškumą. Stebėtis tenka, kad tai daro ne kokie nors ateistai ar buvę bedieviai komunistai, bet uoliais katalikais save deklaruojantys veikėjai, žemindami mus, katalikišką laikraštį. Ne „Lietuvos rytą“, ne „Lietuvos žinias“, „Respubliką“ ar „Lietuvos aidą“ jie puola. Jų taikinys – „XXI amžius“. Kai mus užsipuldavo ne kokie musulmonai ar judėjai, o to paties katalikų tikėjimo broliai, būdavo dar skaudžiau. Keista, kad kai kurie tie puolėjai tarsi kaip atlygį tebegauna labai aukštus postus ir dabar. Tokie niekintojai, be kita ko, dažnai sako, kad „XXI amžius“ – „tik pensininkams skirtas“ laikraštis. Tada gal reikėtų sakyti, kad ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia – tik pensininkų bendruomenė? Tačiau tokį fariziejišką aiškinimą atmeta daugelis mūsų skaitytojų, ypač tie, kurie jį skaito nuo pirmojo numerio, su „XXI amžiumi“ susigyvenę, laiko jį vertingu ir daug išliekamosios vertės tekstų spausdinančiu laikraščiu. Tie žmonės parodo ištikimybę rūpindamiesi „XXI amžiaus“ išlikimu, ieškodami būdų jį skleisti platesniam skaitytojų ratui ar netgi paremdami.

„XXI amžiaus“ tematikos įvairovė ir jo reikšmė yra didžiulė. Tuo įsitikinti gali bet kuris po interneto vandenyną beplaukiojantis skaitytojas: interneto paieškoje surinkus daugelio Lietuvai nusipelniusių asmenų (taigi ir kunigų ar vyskupų) pavardes, nurodys ne „Lietuvos rytą“, „Lietuvos žinias“ ar „Respubliką“, net ne „Artumą“, „Naująjį židinį-Aidus“ ar Bernardinai.lt, bet „XXI amžių“. Ir kartais „XXI amžiaus“ tekstų apie tą žmogų bus nurodyta netgi daugiau ir dažniau nei visuose interneto tinklalapiuose, nors į internetą „XXI amžių“ dedame tik nuo 2001 metų. Taigi dar beveik vienuolikos metų „XXI amžiaus“ tekstų internete nėra, juos galime skaityti tik laikraštyje, kurį rasime bibliotekoje arba savo archyve, jei jį turime. Aišku, jaunoji karta pamišusi dėl interneto, tačiau dauguma jo svarbių tekstų, nepaisant jam skirtų didelių panegirikų, patraukia tik mažą dalį žmonių. Jei skaitytume tik interneto tinklalapius, pamatytume, kad tai – tik vienadienė žiniasklaida – joje pasirodžiusio net ir labai vertingo straipsnio, reikšmingos nuomonės jau nesurasime ne tik po savaitės, bet gal ir po kelių valandų. Jei nespėjame tuoj pat paskaityti, tie tekstai greitai tampa nematomi, bus pamiršti ir nepastebėti, todėl tikrai neišliks ateities kartoms. Laikraštis lieka amžinas, saugomas bibliotekose, privačių asmenų archyvuose, gali plisti iš kartos į kartą. Internete lengvai rasime pageidaujamą „XXI amžiaus“ tekstą jo tinklalapio archyve. Tiesa, dėl lėšų stygiaus mūsų interneto svetainė atnaujinama labai pavėluotai. Taigi laikraštis dar ilgai liks mums, lietuviams, brangus. Juk tai – knygnešių išgodota, išnešiota, išbandyta žinių skleidimo priemonė. Internetas, nors ir koks modernus ir patrauklus bebūtų, tai – tik operatyvios, bet greitai pradingstančios informacijos šaltinis. Tad „XXI amžius“, tikime, išliks tuo katalikiškos informacijos vėliavnešiu.

Vis dėlto pastebime, kad kaip anksčiau komunistinė ateistinė valdžia siekė iš mūsų atimti religiją, atitraukti nuo slaptos pogrindinės religinės literatūros, taip ir dabar tas vyksta. Važinėdami po katalikiškas šventes, pastebime akivaizdų dalyką: vis mažėja jose žmonių, vis mažiau domimasi spauda, o ypač katalikiška, vis mažiau pažiūrima, ką platiname. Kai kam net atrodo, kad katalikišką laikraštį platinti atlaiduose yra kone tikinčiųjų įžeidimas, tarsi platintume ateistinę literatūrą. Tik dėl saldainių pardavinėjimo ar alaus gėrimo šalia šventoriaus kažkodėl tą dieną niekas nepriekaištauja. Ar tokie į atlaidus ateinantys žmonės domisi katalikišku internetu? Abejojame. Jokių atsiliepimų ar susidomėjimo po kokio nors svarbaus teksto, išspausdinto, pavyzdžiui, tinklalapyje Bernardinai.lt, iš jų negirdėjome. Tie žmonės visai kitus interneto tinklalapius skaito. Ten Bažnyčios klausimais dažniausiai rašoma tik tada, kai būna koks nors skandalas, susijęs su kunigu. Taigi visa katalikiška žiniasklaida nuolat silpnėja. Žinodami, jog prieškario nepriklausomybės metais klebonų dėka katalikiškas laikraštis patekdavo į atokiausius Lietuvos kampelius, pasiekdamas net 100000 egz. tiražą, turime apgailestauti, kad dabar, kai susisiekimas nepalyginamai geresnis, laisvai galima prenumeruoti pašte, nors ir mažiau gyventojų belikę, bet vis tiek visiems katalikams trūksta noro skaityti. Nepriklausomoje Lietuvoje, o paskui ilgą laiką ir okupuotoje tėvynėje turbūt kas antroje lietuvių troboje galėjai aptikti kokį nors saugomą seną katalikišką laikraštį, religinio turinio knygą ar žurnalą. Anksčiau kiekvienas kunigas ir vyskupas savo pareiga laikė visomis priemonėmis skatinti žmones skaityti katalikišką laikraštį ar žurnalą. Tačiau ilgam patekus į sovietų ateistinę priespaudą, galimybių katalikams intelektualiai ir moraliai lavintis labai sumažėjo. Dabar, atrodo, galima būtų šviesti Dievo tautą kuo giliau ir sumaniau, skatinant skaityti katalikišką laikraštį ar žurnalą, tačiau ieškoma visokiausių pasiteisinimų, kad tik būtų galima neatlikti tos pareigos. Bet ar ne dėl to mūsų tautiečiai, ypač kunigai, kovodami už tikėjimo ir katalikiškos spaudos laisvę, pateko į kalėjimus? Dabar tai lengvai pamiršome, o gal bijome, kad sugrįš okupantai ir namuose radę katalikiškos spaudos vėl pasodins? Bet gal verta pasimokyti iš komunistų taktikos? Jie nuolat spaudė žmones skaityti komunistinę spaudą, ir todėl jų darbo rezultatai paveikė ir katalikus, todėl net ir dabar yra labai ryškūs.

Dirbame ne Mamonai, nesame pinigo valdžioje. Kaip Evangelijoje Kristus sako „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–42), tą priesaką turime vykdyti, nes tiesos pažinimas veda į laisvę. Būdami neturtingi, vykdome tai, ką privalu daryti: ieškoti tiesos ir ją išsakyti. Tačiau keista, kad išsakydami tiesą jaučiame pavydą, jaučiame kitų nemeilę, lyg mums pavydėtų turtų, kurių neturime, ir pavydėtų pinigų, kurių irgi neturime. Kaip nelaisvės metais katalikiška pogrindžio spauda sakė tiesą, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais Sąjūdžio buvo reiškiama tiesa, taip mes ir dabar siekiame sakyti tiesą, kad ir kokia skaudi ji bebūtų, kad ir kaip skaudžiai mums ji atsilieptų. Todėl mes ypač vertiname savo skaitytojų prielankumą, jaučiame jų meilę ir ištikimybę.

Džiugu, kad per tuos 27 metus įgijome daug puikių bičiulių ir „XXI amžių“ aktyviai platinančių pagalbininkų. Tai – Marija Remienė, Pranciškus Žukauskas, Valerija Tarvydienė, Kristina Pazikienė, g. kan. Arūnas Užupis, kun. Darius Auglys, mons. Vincas Baublys, kan. Juozas Janulis, kun. Ernestas Želvys, kun. Antanas Domeikis, kun. Rokas Puzonas, kan. Stanislovas Krumpliauskas, kan. Egidijus Zulcas, kan. Vladas Gedgaudas, kan. Jonas Paulauskas, mons. Kęstutis Kazlauskas, kun. Kęstutis Palepšys, kun. Virginijus Gražulevičius, kun. Eimantas Novikas, kun. Jurgis Kazlauskas, kun. Vytautas Rapalis, kun. Pranciškus Čivilis, kun. Medardas Čeponis, kun. Antanas Šimkus, kun. Alvydas Vaitkevičius, kun. Antanas Urbanavičius, apašt. prot. Bronius Antanaitis, kiti, mus vertinantys ir mums ištikimybę reiškiantys platintojai ir rėmėjai, kurie kartais nenori būti įvardinti. Esame dėkingi į mūsų prašymą atsiliepusiems ir automobilį mums padovanojusiems Saleziečių Vilniaus namams ir jų direktoriui italui saleziečiui kun. Massimo Bianco. Nors padovanotas automobilis irgi jau pagyvenęs ir reikalingas remonto, tačiau tai – vis tiek didelė dovana katalikiškam laikraščiui. Tą krikščioniškos meilės aktą vertiname dar labiau, nes tai padarė italas. Didžiuojamės ir džiaugiamės savo rėmėjais, platintojais, autoriais, talkininkais. Deja, jų kasmet vis mažėja – daug gerų mūsų bičiulių kunigų per tuos metus mirė: prel. Juozas Prunskis, prel. Juozas Šeškevičius, prel. Ignas Urbonas, kun. Mykolas Kirkilas, kun. Kęstutis Trimakas, mons. Jonas Gedvila, mons. Alfonsas Svarinskas, mons. Juozas Dobilaitis, kun. Algimantas Keina.

Pabaigai citata iš 2008 m. rugsėjo 10 d. vysk. Jono Kaunecko homilijos, pasakytos Šiluvoje: „Norint sąmoningo tikėjimo, reikia jį lavinti. Pasirūpinkime, kad visose šeimose būtų Šventasis Raštas, religinė knyga. Labai skaudu, kad knygynuose niekalus perka dešimteriopai daugiau kaip religines knygas. Marijos žemėj Lietuvoj šitaip negali būti. Pažadėkim, kad prenumeruosim katalikišką periodinę spaudą: „Artumą“, „XXI amžių“, vaikams „Bitutę“. Ne, pasakysim sau. Negalim gyventi be religinės spaudos“.

Kviečiame prenumeruoti ir skaityti „XXI amžių“ – krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštį. Remkite mus, padėkite mums kaip krikščioniškos meilės dalininkai, kaip Lietuvos mylėtojai.

„XXI amžiaus“ redakcija

© 2017 „XXI amžius“