Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

Tautos forumas, įgaliojęs skelbti nepriklausomos valstybės atstatymą

Prof. Libertas Klimka

Lietuvių konferencijos prezidiumas. LCVA nuotrauka

Rugsėjo 18-ąją sukako 100 metų, kai Vilniuje savo darbą pradėjo Lietuvių konferencija. Šventiniais renginiais pažymima ši svarbi sukaktis: be šio tautos forumo būtų neįmanomas ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimas. Būtent konferencija išrinko Lietuvos Tarybą ir suteikė jai įgaliojimus skelbti nepriklausomos valstybės atstatymą, padaryti kitus politinius žingsnius jo įtvirtinimui. O aplinkybės tokiai veiklai buvo labai sudėtingos ir nepalankios, – kraštas karo nusiaubtas, vokiečių okupuotas. Tačiau valstybingumo siekė karta, užgrūdinta knygnešių epopėjos...

Pasirengimas šiam svarbiam įvykiui prasidėjo 1915 metų pabaigoje. Vilniaus inteligentai, susibūrę į Lietuvių kuopą, išsirinko vykdomąjį komitetą, kad nustačius tam tikrus santykius su okupacine vokiečių valdžia, nors kiek kontroliuotų jos savivalę. Komitetą sudarė Antanas Smetona, Steponas Kairys, Petras Klimas, Jurgis Šaulys, kunigas Juozas Stankevičius. Šie žmonės ėmėsi visais įmanomais būdais viešinti nepriklausomybės idėją. Okupacinei vokiečių valdžiai lietuvių savivalda, žinoma, labai ribota, buvo paranki. O ir visam pasauliui aiškėjo, kad Rusijos pavergtosios tautos turi teisę politiniam apsisprendimui. Būtent tuo labai išmintingai pasinaudojo komitetas. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbti atsišaukimai į tautą; be to, komiteto patikėtiniai važinėjo po kraštą, kviesdami žmones organizuotis. Legali tokių susirinkimų forma buvo parapijiečių suėjimai. Taigi tautos pilietiškumą žadino lietuviškoji spauda, katalikų bažnyčia ir atsikuriančios visuomeninės draugijos bei organizacijos.

1917 metų vasarą buvo suformuotas organizacinis būsimos konferencijos komitetas, jame parengti rezoliucijų tekstai, sudaryti dalyvių sąrašai. Nutarta kviesti po 3–5 atstovus iš kiekvienos apskrities, kurių tuomet buvo 32. Siekta, kad dalyvautų visų luomų, politinių srovių ir partijų, tačiau aiškaus lietuviško nusistatymo žmonės. Žinoma, okupacijos sąlygomis tikrų demokratiškų rinkimų neįmanoma buvo surengti. Iš esmės Lietuvių konferencija vyko kaip kviestinis suvažiavimas. Represijų pavojus vis dėlto buvo labai realus, susisiekimas komplikuotas, tad nutarta kviesti vien tik vyrus; moterys – tautos ateitis, jas reikia pasaugoti...

Rugsėjo 18 dieną į Vilnių susirinko 224 tautos atstovai. Tai buvo žymiausieji, šviesiausieji ir veikliausieji to meto krašto žmonės. Pagal socialinę padėtį ir profesiją trečdalį dalyvių sudarė katalikų dvasininkai, trečdalį – ūkininkai, bemaž dešimtadalį – mokytojai; dar buvo  gydytojų, teisininkų, inžinierių, tarnautojų, meno ir kūrybos žmonių. Inteligentai sudarė 60 procentų dalyvių. Organizaciniam komitetui pavyko sutarti su vokiečiais, kad konferencija vyktų už uždarų durų, tik tarp saviškių, nedalyvaujant okupacinės valdžios prievaizdams.

Renginys vyko miesto teatro salėje (dabar tai – Rusų dramos teatras J. Basanavičiaus gatvėje); truko iki rugsėjo 23-iosios. Įžanginį žodį tarė Tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius. Jis priminė garbingą istorinę praeitį ir išmintingą Vytauto Didžiojo politiką. Dalyviai buvo pasidabinę raudonai žaliais kaspinėliais, o sceną puošė vėliava su Vytimi ir Aukštaitijos bei Žemaitijos herbai. Tai užfiksuota vilnietės fotografės Aleksandros Jurašaitytės nuotraukose. Nepriklausomybės reikalas jau taip buvo pribrendęs, jog rezoliucijos ir nutarimai priiminėti bemaž vienbalsiai, labai entuziastingai. Salėje tvyrojo pakili šventiška nuotaika.

Konferencija išrinko dvidešimties žmonių Lietuvos Tarybą, suteikė jai įgaliojimus atlikti politinius žingsnius atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę etnografinėse lietuvių žemėse su sostine Vilniumi. Atkurtos valstybės ateitį turėjo nubrėžti Steigiamasis Seimas. Žinia, teko padaryti ir kai kurių išlygų okupacinei valdžiai – deklaruoti draugiškus ryšius su Vokietija, susiekimo, muitų ir valiutos konvenciją. Tačiau nutarime tai išsakyta labai diplomatiškai...

Pirmieji politinio programinio nutarimo žodžiai skambėjo taip: „Liuosam Lietuvos plėtojimui reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta Lietuvos valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“. Po konferencijos dalyviai išsivažinėjo į savo kraštus, kad miestų, miestelių bei bažnytkaimių susirinkimuose supažindintų žmones su priimtais konferencijos nutarimais. Geroji žinia visur buvo sutinkama labai palankiai... Susirinkimai iš provincijos siųsdavo Lietuvos Tarybai laiškus, pareiškimus, išsakydami paramą jos veiklai. Ypač aktyvus buvo kaimo jaunimas. Šiuos jaudinančius tautos budimo dokumentus yra paskelbęs istorikas akademikas Antanas Tyla monografijoje „Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio“.

Vertinant istorinę Lietuvių konferencijos reikšmę, reikia pabrėžti, kad tai buvo tautos forumas, kuris demokratizavo ir padarė politinį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo tikslą viso krašto siekiniu, perkeltu iš partijų programų, iš užsienyje, Lozanoje, lietuvių delegacijos pareikšto pirmojo „savo nepriklausomybės“ reikalavimo, patvirtinto ir kituose tarptautiniuose renginiuose, į realų, labai sudėtingą politinį Tarybos darbą ir veiklą. Taip lietuvių tauta persiorientavo į Lietuvos valstybės piliečius. Tad netruko išaušti ir Vasario 16-osios rytas... Sukūrę savo valstybę lietuviai užsitikrino savosios kultūros gyvastį, taigi ir tautos ateitį. Lietuvių konferencija – labai svarbi gairė mūsų istorijos kelyje; minėdami ją artėjame prie didžiosios sukakties – Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio.

© 2017 „XXI amžius“