Audros laužė –
nepalūžom

Dvasininkų vaidmuo Lietuvos nepriklausomybei auštant

Irena Petraitienė

Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius

Kun. Justinas Staugaitis

Kan. Kazimieras Šaulys

Kun. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas

Kun. Jonas Mačiulis-Maironis

Kan. Konstantinas Olšauskas

Kun. Juozas Tumas-Vaižgantas

Kun. Kazimieras Paltarokas

Peliksas Bugailiškis, Kazimieras Bizauskas, Kazimieras Šaulys, Justinas Staugaitis, Jonas Basanavičius, Steponas Kairys, Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Povilas Dogelis, Juozas Paknys, Jurgis Šaulys, Mykolas Biržiška, Juozas Stankevičius, Petras Klimas Vilniaus konferencijoje

Vysk. Pranciškus Karevičius vizitacijoje

Minint 100-ąsias 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos metines, iškyla panoraminis lietuvių kunigų paveikslas: laikysena, ryžtas ir, Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui siunčiant, aktyvi krikščioniška socialinė pozicija.

Kun. Justinas Staugaitis: „Patys valdysimės“

,,Kada, tėveli, tas ruselis sugrįžtų?“ – 1916 metais iš ligonio grįžtantį Pakuonio kleboną kun. Justiną Staugaitį (nuo 1926 metų – vyskupas) pasivijo netikėtas klausimas. Pusamžiam tvarkingam ūkininkui kunigas paaiškino, kad ruselis jau nesugrįš, o paklaustas, ar jau „tie vokiečiai pasiliks“, bandė tikinti, kad ir jų Lietuvoje neliks. „Tai kas mums valdys?“ – nustebo kaimietis. Pakuonio klebonas atsakė: „Patys valdysimės. Ir stengiausi jam išaiškinti, kaip mes tą valdžią sudarysime. Žmogelis klausėsi, bet mačiau, kad aš jo neįtikinau, buvo matyti: jo politinis idelas – kad grįžtų rusai. Tai buvo mūsų kaimiečio pischologija. Mes, inteligentai, žinoma, manėme kitaip...“ Kun. J. Staugaičiui, dar tebegyvenat Pakuonyje, buvo atvykęs Marijampolės apskrities viršininkas baronas von Miunhauzenas, kietas vokietis, uolus okupacijos planų vykdytojas: „Teiravosi, kuris būtent esąs politinis lietuvių idealas. Atsakiau, kad mūsų, turbūt kaip kiekvienos tautos, troškimas yra nepriklausomybė. „Taip, – sako viršininkas baronas, – bet ar jūs galėsite nepriklausomybę išlaikyti? Juk jūs esate mažutė tauta?“ Aš jam nurodžiau dar mažesnių tautelių, kurios vis dėlto yra nepriklausomos, turi savo valstybę ir labai gražiai ją tvarko. „Bet jūs neturite inteligentų“, – atkirto man viršininkas. Į tai atsakiau, kad inteligentų mes turime. Jie šiandien yra išsiblaškę po visą Rusiją, bet prireikus jie sugrįš į Lietuvą ir čia imsis darbo“.

Vien tik šis pokalbis rodė, jog vokiečiams rūpėjo okupuoto krašto žmonių palankumas. Nesėkmės karo frontuose vertė ieškoti naujų galimybių kraštą aneksuoti, tikintis įžiebti norą pačiai tautai prisijungti, sudaryti Kuršo ir Lietuvos uniją. Jono Basanavičiaus atsiminimuose rašyta, jog kovo 1 dieną vokiečių valdžios Vilniaus–Suvalkų srities viršininko grafo Jorcko von Varterburgo laiškas pranešė, kad vyriausias kariuomenės Rytuose vadas Bavarijos kunigaikštis Leopoldas davęs leidimą Vilniuje leisti lietuvišką laikraštį. Kovo 14 dieną valdžios laikraštis „Wilnoer Zeitung“ („Vilniaus laikraštis“) paskelbė vokiečių valdžios pranešimą apie Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų draugėn suvienijimą ir pavedimą tą kraštą valdyti kunigaikščiui Pranui Juozupui von Isenburgui-Birsteinui. Dr. J. Basanaičiaus atsiminimuose fiksuota: „Kovo 20 d. ,,Lietuvių Komitete“ daviau Pajaujui perrašyti mašina mano laišką į vyskupą Karevičių ir Seinų diecezijos administratorių kun. Dabrilą su pranešimu apie laikraščio, kuriam vardą „Lietuvos Aidas“ daviau, leidimo sumanymą Vilniuje ir su prašymu, kad atsiųstų savo diecezijos kunigų sąrašus“. Balandį J. Basanavičiaus sulaukė hierarchų atsakymo: patariama „Lietuvos aidą“ leisti tik du–tris kartus per savaitę.

Kada pirmą kartą vysk. Pr. Karevičius ir dr. J. Basanavičius susitiko? Į šį klausimą galėtų atsakyti Pijaus X 1914 m. vasario 27 d. paskirto ir gegužės 17 d. Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje konsekruoto Žemaičių ganytojo Pranciškaus bičiuliui rašytas laiškas: „1914 m. (gegužės 30 d.) vykdamas į Kauną, aplankiau jį Vilniuje. Po to temačiau jį Kauno katedroje, atvykusį su dr. gener. Nagevičium į pamaldas. Kadangi jis, Vilniuje susirgęs, priėmė visus ligoniui teikiamus šv. Sakramentus, man aišku, jog jis buvo šv. tikėjimą išlaikęs, nors jo praktikavime ir apsileisdavo“.

Birželio 1 dieną „Wilnoer Zeitung“ ir „Dabartis“ pranešė: „Balstogė, gegužės 30 d. Vyriausis Rytų vadas nutarė leisti sudaryti „Lietuvių pasitikimųjų Tarybą“. Todėl okupacinė valdžia kreipėsi į didžiausius lietuvių autoritetus: daktarą, visuomenės veikėją Joną Basanavičių ir Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių, kad šie pasiūlytų kandidatus į vadinamąją Patikėtinių tarybą. Atsakymas: „Tokia taryba turi būti sudaryta iš išrinktų žmonių, sušaukus Vilniuje lietuvių tautos atstovų konferenciją“. J. Basanavičiaus atsiminimuose pažymėta: „Sužinojome, kad tos tarybos nariai, skaičiuje apie 20 žmonių, būsią visi tik lietuviai, kad jie būsią nerenkami, bet valdžios skiriami iš įteiktų jai lietuvių kandidatų. Tuo tikslu prašyta vysk. Karevičiaus, vysk. Karoso ar kun. Totoraičio, taipogi Gabrio Šveicarijoj, kad pristatytų kandidatų sąrašus“.

Ruošiantis Vilniaus konferencijai, Kaune prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas atliko vysk. Pr. Karevičiaus pavedimą. Savo butą Šv. Kazimiero draugijoje jis pavertė tikru pasitarimo dėl Lietuvos ateities štabu. 1917 metų birželį į pasitarimą atvyko Aukštosios Panemunės klebonas kun. J. Staugaitis, švietėjiškos „Žiburio“ draugijos kūrėjas, „Žagrės“ kooperatvo organizatorius, katalikiško mėnraščio inteligentijai „Vadovas“ redaktorius, krikščionių demokratų srovės ideologas. Žemaičių vyskupo sekretorius, Kunigų seminarijos profesorius, kan. Kazimieras Šaulys, Kunigų seminarijos vicerektorius kun. dr. Kazimieras Paltarokas, iš Vilniaus atvykę svečiai – Lietuvių demokratų partijos narys, Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos lyderis Antanas Smetona, finansininkas, visuomenininkas Jurgis Šaulys, kauniečiai – archelogas, dailininkas Tadas Daugirdas ir pirmosios Kaune spaustuvės steigėjas Saliamonas Banaitis. „Pasitarimas, – rašė vysk. J. Staugaitis, – nebuvo ilgas. Visiems buvo aišku, kad mes turime eiti prie nepriklausomybės ir jos iš vokiečių reikalauti. Vokiečiai turėtų mums leisti rinkti krašte atstovybę ir sudaryti bent provizorinę valdžią“. „Kownoer Zeitung“ („Kauno laikraštis“) redaktorius Osmanas, pakvietęs T. Daugirdą, S. Banaitį, kun. J. Staugaitį ir kan. K. Šaulį, pareiškė: „Jums, ponai, bus leidžiama vykti į Vilnių pasitarti su kitais lietuviais dėl Lietuvos likimo. Suprantamas dalykas, kad Lietuva turėsianti gauti autonomiją, tik, žinoma, artimai susirišus su Vokietija. Tai būtina sąlyga, be kurios lietuviai negali nė svajoti apie gersenę ateitį. Mes, žinoma, įrodinėjome, kad didžiųjų valstybių globoje autonomijos virsta fikcijomis, kad mūsų idealas yra visiška nepriklausomybė ir kad įvyksiančioje po karo taikos konfererncijoje tą nepriklausomybę mes tikimės gauti. Vaišiam šeimininkui, žinoma, mūsų kalbos nepatiko. Išsiskyrėme šaltokai, manėme, kad iš pažadų išleisti mus į Vilnių nieko nebus. Bet vis dėlto išleido. Po kelių dienų mes, visi keturi, vėl susitikome traukinyje ir važiavome į Vilnių“.

1917 m. rugpjūčio 1–4 d. Vilniuje, advokato Andriaus Bulotos bute, įvyko platesnis Lietuvių konferencijos organizacinio komiteto susirinkimas. Tarp 23 atvykusiųjų buvo devyni katalikų dvasininkai ir šeši dvarininkai. Apie priimtą nutarimą kan. J. Staugaitis taip rašė: „...Galų gale prieinama prie kompromiso. Kiekvienas iš mūsų pasikviečia iš savo apylinkės žinomus žmones, turinčius visuomenės pasitikėjimą. Jie suvažiuos į Vilnių ir išrinks Krašto tarybą. Vokiečiai su tuo sutinka, bet su sąlyga, kad susirinktų ne daugiau kaip 200 žmonių. Suvažiavimas paskirtas rugsėjo 17 dieną“.

„Svarbus tai buvo ir įspūdingas žygis“

„1917 m. rugsėjo 18–22 nuo Kauno dalyvavau Lietuvių konferencijoje, – atsiminimuose rašė Kunigų seminarijos inspektorius kun. Kazimieras Paltarokas (nuo 1926 metų – vyskupas) – Vilniaus stotyje nebuvo vežėjų; pasisiūlė vaikai nunešti lagaminą viešbutin; už patarnavimą neėmė pinigais, o prašė duonos. Iš kambarinės patyriau, kad viešbučio šeimininkė jau kelintą neturinti sau duonos. Iškėliau joms pietus: pavalgydinau lietuviškai, ne vokiškai. Lenkų nuotaika svečiam nebuvo palanki. Turėjau operuoti parištą ranką. Einu gatve; inteligentė ponia sako: „Ten bez ręki i to warjuje“(„Tas be rankos ir tai šėlsta“).

Į Lietuvių konferenciją suvažiavo daugiau kaip 200 asmenų, iš jų 69 kunigai (46 klebonai, 6 vikarai ir 5 gimnazijų kapelionai). Kaunui atstovavo Kunigų seminarijos rektorius kun. Jonas Mačiulis-Maironis, Šv. Kazimiero draugijos vadovas kun. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, knygnešys, katalikiškų organizacijų steigėjas kun. Povilas Dogelis. Pasak kun. J. Staugaičio, tai buvo Lietuvos atstovybė, nes suvažiavo visa, kas buvo likę šviesesnio ir įtakingesnio Lietuvoje.

Išaušo istorinė rugsėjo 18-oji, diena, kai pirmą kartą Lietuvos žmonės rinkosi tartis dėl politinio savo šalies likimo. Žmogiškojo orumo ir pasiryžimo kupini delegatai rinkosi į Vilniaus katedrą. Šv. Mišias aukojo kun. Juozapas Kukta, pamokslą sakė kun. dr. Mečislovas Reinys. Kun. J. Staugaičio atsiminimuose pažymėta: „Kun. M. Reinys kalbėjo tema ,,Justicia est fundamentum regnorum“ („Teisingumas yra valstybės pagrindas“). Ta tema man atrodė ne visai tinkama momentui. Bet pamokslo klausė, be p. Smetonos, daug tautininkų. Kun. Reinio pamokslas tiems ponams buvo pranašo įspėjimas, kas nereikia daryti valdant valstybę. Būtų labai gerai, kadgi tie žmonės atsimintų anuomet Vilniaus katedroj skambėjusius žodžius“.

Į vokiečių skirtą Vilniaus miesto teatro salę rinkdamiesi Konferencijos dalyviai, dažnas jų pasipuošęs nedideliu iš žalios ir raudonos spalvos surištu kaspinėliu, pirmiausia turėjo pateikti vadinamą specialų bilietą. Lietuvių konferencijos garbės pirmininku išrinktą Joną Basanavičių, pasak diplomato P. Klimo, tą „Aušros“ pradininką, Didžiojo Vilniaus seimo pirmininką, sutiko su neapsakomu entuziazmu, kaip auštančios ateities simbolį. Labai subtilus ir įžvalgus buvo jo raginimas pagerbti kunigaikštį Vytautą Didįjį ir vadovautis jo politika.

Į Lietuvių konferencijos prezidiumą tarp kitų buvo pakviesti kun. J. Staugaitis, kan. Kazimieras Šaulys, kun. Povilas Dogelis. Konferencijos darbe, anot diplomato P. Klimo, neapsieita be tarpusavio pasitąsymo. Buvo ginčijamasi dėl rengiamos deklaracijos ne tik dėl kiekvieno sakinio, bet ir dėl kiekvieno žodžio. Pagaliau deklaracijos tekstas, jog konferencija skelbia atstatanti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę etnografinėse ribose su sostine Vilniumi, buvo priimtas ir įteiktas vokiečių valdžiai. Deklaracija, pasak J. Staugaičio, juos šiaip taip patenkino. „Taigi jau galėjome pradėti Tarybos rinkimus“. Pagaliau karšti plojimai – Lietuvių konferencija išrenka 20 asmenų į Tautos tarybą. Paaiškėjo, kad iš 20 atstovų yra 6 kunigai: Juozas Stankevičius, Pranciškus Urbanavičius, Kazimieras Šaulys, Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis. Socialistams pradėjus priekaištauti, ką Taryboje veiks kunigai, juk jie tokiam darbui nepasirengę, prezidiume buvęs į Tarybą išrinktas kan. K. Šaulys pasakė kun. J. Staugaičiui, kad tokiomis aplinkybėmis jis negalįs priimti mandato. Kalboms pasibaigus, jis viešai pareiškė išeinąs iš Tarybos. Paskui tokį pareiškimą padarė visi išrinktieji kunigai. „Mes, katalikai, susitarėme palikti Taryboje tik 4 kunigus, o dvi vietas užleisti pasauliečiams, kad ir socialistams. Buvo daroma tai šventos ramybės dėlei, kad Konferencija neiširtų“. Taryboje liko kunigai: K. Šaulys. V. Mironas, A. Petrulis, J. Staugaitis.

Rugsėjo 23 dieną visi išrinktieji Tarybos nariai gavo kunigaikščio Izenburgo, vyriausiojo Rytų fronto vado, kvietimus į priėmimą, kuris, kaip rašė kun. J. Staugaitis, buvo paruoštas karininkų klube: „Didžiulės salės gale buvo įrengtas sostas. Jame atsistojo Izenburgas su savo uniforma ir visais ordinais bei žvaigždėmis. Šalimais sustojo pusračiu karininkai sulig rango. Mus sustatė gana atstu nuo sosto priešakyje. Vienas karininkas paeiliui šaukė mus pavardėmis. Mes, prieidami prie Izenburgo, iš jo rankų gavome po diplomą, ant gražios didelės popieros parašytą“. Diplomas buvo tokio turinio: „Rytų vyriausiojo kariuomenės vado generolo feldmaršalo Jo Didenybės princo Leopoldo von Bayerno pavedimu ponas (pavardė) Lietuvos liaudies suvažiavimui pasiūlius, skiriamas į Lietuvos krašto tarybą“. „...Išėję į gatvę visi laisvai atsikvėpėme, – susitikimą reziumavo kun. J. Staugaitis. – Ta investitūra ir tos vaišės visiems tarybos nariams padarė labai nemalonų įspūdį“.

Vysk. Pr. Karevičius: „Tos išdidžios kalbos klausantis, man ėmė kraujas virte virti“.

Kokia Rusijos ir Amerikos lietuvių nuomonė dėl Vilniaus konferencijos nutarimų ir kaip gauti išrinktos Lietuvos Tarybos pripažinimą, svarstė 1917 m. spalio 18–20 d. vykusi Stokholmo konferencija. Iš Rusijos atvyko kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Martynas Yčas, Felicija Bortkevičienė, iš Amerikos – dr. Stasys Šilingas, iš Skandinavijos – Jonas Aukštuolis ir Jurgis Savickis. Po ilgų svarstymų Stokholmo konferencija pritarė Vilniaus konferencijos rezoliucijai, išrinktą Lietuvos Tarybą pripažino vienintele teisėta lietuvių tautos atstove. Priimta rezoliucija skelbė: „Pranešame pasaulio valstybėms, kad ir istorinė Lietuvos praeitis, ir demokratinio pasaulio vystymasis teikia lietuvių tautai neatimamą teisę sudaryti iš naujo suverenią Lietuvos valstybę“. Be to, konferencija nutarė užsienyje sudaryti bendrą lietuvių tarybą, kurioje dalyvautų Rusijos, Amerikos ir Šveicarijos atstovai. Po mėnesio vykusioje Stokholmo antrojoje konferencijoje buvo aptarti kunigaikščio V. fon Uracho, pretendento į Lietuvos karalius, „Lietuvių dienos“ organizavimo, katalikiškų organizacijų Lietuvoje atgaivinimo, polonizacijos per Bažnyčią klausimai.

1917 m. lapkričio 2–10 d. vykusioje Berno ir Lozanos konferencijoje, dalyvaujant Lietuvos Tarybos nariams A. Smetonai, dr. J. Šauliui, S. Kairiui, kun. A. Petruliui, kun. J. Staugaičiui ir kaip dideliam Lietuvos autoritetui pakviestam Maironiui, buvo rengiama išsami užsienio ir vidaus politikos programa. Priimtoje rezoliucijoje pakartotas Stokholmo konferencijos teiginys, kad Lietuvos Taryba, išrinkta Vilniaus konferencijoje, pripažįstama „tikra Lietuvos atstove, vyriausia lietuvių tautos vadove ir nepriklausomos Lietuvos valdžios branduoliu“.

„Grįžę Lietuvon, – rašė kun. J. Staugaitis, – vėl pradėjome kovą su vokiečių Oberostu dėl valdžios. Mums rodėsi, kad jau metas būtų Lietuvai duoti normali valdžia su valsčių ir apskričių įstaigomis. Visokie karo valdininkai ir jų įvairūs įsakymai bei nurodymai žmonėms jau buvo įgrisę lig gyvam kaului. Bet vokiečiai leisti mums tvarkyti kraštą vis delsė ir delsė. Mūsų darbas bemaž baigėsi protestų ir skundų rašymu dėl okupacijos daromų žmonėms skriaudų“.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi, o antroje nutarimo dalyje Taryba prašė iš Vokietijos apsaugos ir pagalbos, pasisakė už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietija. Tai buvo žingsnis atgal, palyginti su Vilniaus konferencija, įteisinantis būdas, kaip pajungti Lietuvą Vokietijai. Vokiečiai žadėjo, kad Lietuvai bus suteiktas pripažinimas, tačiau derybininkams darėsi aišku, kad tolimesni Lietuvos ir Vokietijos santykiai priklausys nuo vokiečių derybų su rusais Lietuvos Brastoje. Vokietijos valdžia ir toliau nesilaikė pažado pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o reikalavo gruodžio 11-osios nutarimo pakartojimo. Lietuvos atstovai jautėsi apgauti. Remdamasi gruodžio 11 dienos aktu, Vokietija siūlė kuo greičiau nustatyti artimus ryšius su Vokietija: sudaryti karinę, susisiekimo, muitų ir monetarinę konvencijas.

Sausio 27 dieną Lietuvos Taryba išrinko delegatus vykti deryboms į Berlyną ir Lietuvos Brastą. Nutarta siųsti kan. Konstantiną Olšauską, kaip Šveicarijos tarybos atstovą, o, siekiant greitesnio Lietuvos pripažinimo, pasinaudoti aukšto katalikų dvasininko vyskupo Pr. Karevičiaus autoritetu. Taryba nutarė prašyti Žemaičių vyskupą Pr. Karevičių vykti į Berlyną „Bažnyčios ir žmonių reikalais“. Žemaičių vyskupijos ganytojas vėliau į Jokūbavą susirinkusiems kunigams pasakojo (M. Vaitkus, „Keturi ganytojai“, Čikaga, 1960): „Sugalvojom, tasgatės, kad reik man vykti pas vokiečių galvas prašyti, kad paskelbtų nepriklausomą Lietuvos valstybę, o vienkart pasiskųsti vietinių viršininkų mums daromomis skriaudomis. Tad susirinkau pluoštą gerai paliudytų skundų bei šiaip jau dokumentų ir išvažiavau, gavęs reikiamus leidimus“.

1918 m. vasario 11 d. vyskupas Pr. Karevičius ir kan. K. Olšauskas susitiko Berlyne su kancleriu grafu Georgu fon Hertlingu ir E. Liudendorfu. Be to, kreipėsi į Vokiečių ir lietuvių draugiją, kad ši, pasinaudodama savo įtaka, padėtų lietuviams. Vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Hindenburgas Žemaičių vyskupą priėmė „visai žmoniškai“: „Nebaugus gerokai mums žemaičiams primena visų matytą Prūsų kiaulių kupčių, kur liuob švaistytis Žemaičių parubežiais. Tad didesnės baimės man neįpūtė, ir pasirokavova itin įdomiai. Bet dėl Lietuvos nepriklausomybės jis ėmė išsisukinėti“. O pasakodamas apie štabo viršininką generolą Erichą von Liudendorfą, vaizdingai apibūdino: „Tasgatės, pasisodino mane priešais save, prieš šviesą ir įsmeigė savo tuos grąžtus man stačiai į pat akių dugną – ir gręžia, ir spigina, ir šaldo. Aha, manau sau: „Tu nori mane palaužti, pasismeigęs it vabalą ant spilgų. Tikies, kad neišturėjęs tavo vilko vyzdžių, nuleisiu akis, sumišiu ir tavo valiai pasiduosiu, kaip turbūt, kiti daro?.. Kad tu, prūse, nesulauktum“. Tad tai, vadinasi, spoksova į viens antrą: jis, kaip vilkas į mane, o aš į jį. Ant galo pagalės – vilko generolas nebeišturėjo – nukreipė į šalį akis ir po valandėlės prabilo: „Vadinas atvykote prašyti, kad paskelbtume nepriklausomą Lietuvą. Nieko sau, drąsus užsimojimas. O ar žinote, ką tai reiškia sukurti naują valstybę mažne iš nieko. Argi pirma nereikia susikurti bent šiokią tokią nepriklausomą kultūrą, pasiliekant po kieno nors kultūrine bei šiaip jau valstybine globa?“ Tos išdidžios kalbos klausantis, man ėmė kraujas virte virti. Matau nieko iš to kalakuto nepešiąs – tad tegu žūna mano ratai su visais tekiniais, o aš bent kirsiu jam visą tiesą“. Ir ėmė vyskupas Pr. Karevičius pasakoti, kaip kultūringieji vokiečių tautos atstovai – kareiviai, karininkai, valdininkai – nekultūringiems lietuviams demonstravo „savo garbingąją kultūrą“. Liudendorfas klausydamas apsiniaukė kaip perkūno debesis ir neištvėręs pareiškė, kad vokiečių kariuomenė tokių dalykų negali daryti. „Gali, nesgi padarė. Štai čia bent dalis tų darbelių, įdokumentuotų ir labai tiksliai paliudytų. Čia išsitraukiau iš ančio pluoštą, ir tai storą, tų popierėlių ir rodau... Jis papuškavo, papuškavo, apsivaldė ir tarė: „Na gerai. Pažiūrėsiu, kas galima padaryti. Vykite pas kanclerį poną grafą Hertlingą.Tuo tarpu aš apsvartysiu, kur reikiant atsiklausiu ir ten jums telefonu pranešiu“. Ir negaišdamas vysk. Pr. Karevičius nuvyko pas grafą Hertlingą, kuriam pavyko įteikti dokumentus apie vokiečių žygius Lietuvoj: „Po reikiamos įžangos kyšt ranką į antį, čiupt popierius ir brūkšt kancleriui“. Hertlingas priėmė ir pažadėjo su dalyku susipažinti. Pagaliau pasigirdo telefono skambutis. Kancleris neilgai kalbėjęsis su Ludendorfu, vyskupui pareiškė: „Turėjau garbės kalbėtis su ekscelencija generalkvartirmeisteriu Jūsų, Ekscelencija, reikalu: ponas generolas Ludendorfas sutinkąs, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma. Na, tai man nieko kito nelieka, vien paruošti reikiamą dokumentą ir nuvežti Jo Didenybei kaizeriui pasirašyti“. Tuo mano žygis baigės, ir grįžau į Kauną, bylą laimėjęs, bent nepriklausomybės klausimu“.

© 2017 „XXI amžius“