Audros laužė –
nepalūžom

Kaip mes išrinkome signataru Balį Gajauską

Balys Gajauskas Plungėje 1990 metų pavasarį

Rugsėjo 30 dieną palaidojome mūsų tautos didvyrį Balį Gajauską. Laidotuvės, nors kuklios, buvo šviesios ir gražios. Palydėjo jį į amžinojo poilsio vietą Kaune, Seniavos kapinėse, šalia motinos ir žmonos Irutės kapų, draugai, bendražygiai – tie, kurie tikrai jį gerbė, mylėjo ir vertino jo kilnią gyvenimo auką. Gerai, kad nebuvo veidmainių, kad jie nedrįso šalia mirusiojo darytis sau politinės reklamos, nes paprastai tokie žmonės mėgsta, rėždami ugningas kalbas šalia karstų tų, kurių iš tikrųjų nekentė, neleido jiems veikti ir dirbti Lietuvai naudingų darbų, užkirsdavo kelią užimti bent kiek svarbesnes pareigas, o jose atsidūrusius skubėdavo išstumti.

Kaip gražiai pasakė šv. Mišias už mirusįjį aukojęs vyskupas Jonas Kauneckas ir kalbėjusieji prie kapo duobės, atsisveikindami su Baliu Gajausku atsisveikinome su idealistų epocha, su epocha žmonių, kurie laisva valia susidegino ant Tėvynės laisvės aukuro. Balys Gajauskas – nepaprastas, neeilinis mūsų tautos sūnus, sąmoningai pasirinkęs kovą prieš okupantą ir niekada nenulenkęs prieš pavergėjus galvos, paaukojęs už Lietuvos laisvę savo asmeninę laisvę. Net 37 metus kalintas pačiomis žiauriausiomis sąlygomis. Žudytas, bet išgyvenęs. Tauriausia, kilniausia ir kukliausia Asmenybė. Nemėgo, kai jį vadindavo disidentu. „Disidentas – tik kitamintis, pripažįsta esamą santvarką, bet nori jos kitokios, kritikuoja. Aš visada buvau atviras komunizmo priešas“, – sakydavo B. Gajauskas.

Irena Vitkauskienė

Su Baliu Gajausku mane likimas suvedė 1989 metų rudenį. Kas aš tokia? Augau tremtinių šeimoje, kurioje tėvai, skirtingai negu daugelio mano bendraamžių, neslėpė, kas vyko Lietuvoje prieš mums gimstant, o kaip tik daug pasakojo apie buvusius įvykius: kaip atėjo sovietai, kaip jau 1941-aisiais skubėjo ištremti visą mūsų inteligentijos žiedą, kaip žiauriai kankino ir nužudė daugybę žmonių Pravieniškėse, Rainių miškelyje, Panevėžyje ir kitur. Ir apie tremties golgotą daug pasakojo. Aš pati Sibire gimiau. Visai dar mažą tėvai parsivežė į Lietuvą, grįždami su keliais ryšulėliais rankose ir trim vaikais. Skurdo mūsų šeima Sibire, į dar didesnį skurdą pasinėrė Lietuvoje. Vaikystėje patyriau, kaip komunistinė kolchozo grietinėlė tyčiojosi iš mano tėvų, mat negalėjo pakęsti, kad nepaklūsta, nenusilenkia – nekėlė balių girtuokliui pirmininkui ir partijos sekretoriui, nebučiavo jiems rankų, kaip tai darė kai kurie mano tėvelio bendraamžiai, prieškariu buvę orūs ir išdidūs ūkininkaičiai, dabar jau tapę nusižeminusiais vergais. Baudė mano tėvus už išdidumą, už pamatinių vertybių puoselėjimą, už tai, kad buvo tikintys, kad nevogė, kaip tai darė komunistai ir jiems pataikavusieji. Mūsų tėtis griežtai drausdavo net šiaudų iš kolūkio stirtos pasipešti karvutės kraikui ne iš meilės komunistinei santvarkai, o kad neįsigertų į giminės kraują vagies genas.

Mūsų šeimoje kas vakarą buvo klausomasi radijo laidų iš Amerikos ir iš Vatikano. „Glušintuvai“ nepajėgė uždusinti informacijos iš Vakarų, todėl žinojome apie KGB represijas nepaklusnių lietuvių atžvilgiu, apie Katalikų Bažnyčios Kroniką, apie į lagerius tebesiunčiamus žmones. Puikiai žinojome, kad Balys Gajauskas yra vienas iš drąsiausiųjų, atvirai stojusių į kovą prieš sovietinę sistemą. Jo vardą dažnai kartodavo laisvojo pasaulio radijo stotys. Kai vėlų 1988 metų rudenį, po buvusių politkalinių Algimanto Andreikos ir Petro Cidziko įvykdytos bado akcijos prie Vilniaus Katedros, Balys Gajauskas pagaliau buvo išlaisvintas ir grįžo į Lietuvą, mes, gyvenusieji Lietuvos provincijoje, matėme per televiziją trumpą, bet jaudinantį reportažą apie jo sutikimą, berods, Kaune. O gal Vilniuje? Ne tai svarbu. Svarbiau, kad didvyris pagaliau grįžo. Deja, daugiau apie jį niekas nieko nebepasakojo nei laikraščiuose, nei per televiziją.

Tais audringais Atgimimo metais gyvenau Plungėje ir aktyviai darbavausi Sąjūdyje, buvau rajono Sąjūdžio tarybos narė. Turėjau dvi itin artimas bendramintes ir bendražyges – bibliotekininkę Zitą Paulauskaitę, Sąjūdžio Seimo narę, ir mokytoją Vidą Turskytę, Plungės rajono Sąjūdžio tarybos narę. Mūsų pažiūros visais klausimais visiškai sutapdavo. Visos buvome iš šeimų, nukentėjusių nuo Stalino režimo. Mano draugių tėvai taip pat savo vaikams atvirai pasakojo apie kraujo upelius pokaryje, bado mirtis sovietų lageriuose. Zitos Paulauskaitės tėvas buvo partizanų rėmėjas, tardytas ir muštas KGB rūsiuose, anksti miręs. Vidos tėvas Vytautas Turskis buvo perėjęs gulago kančių pragarą – buvo Džezkazgano lagerio sukilimo dalyvis, vėliau sukaustytas grandinėmis ir pasmerktas miriop, bet per stebuklą išlikęs gyvas. Grįžusį į Tėvynę tarsi šunį vijo lauk iš Lietuvos, neleido gyventi su šeima, turėjo kurį laiką darbo ir duonos ieškotis Kaliningradu pervadintame Karaliaučiuje.

Mums, tokio likimo žmonių dukroms, Nepriklausomybės reikėjo kaip deguonies, be kurio jokia gyva būtybė negali gyventi. Todėl buvome drąsios ir nepaperkamos. Buvome įžvalgios ir nekvailos – greit atpažindavome įtartinus „sąjūdininkus“, kurie gudriais būdais bandė daryti įtaką aktyviausiems Plungės Sąjūdžio žmonėms. KGB pasiuntinių aktyvumas ypač sustiprėjo rengiantis rinkimams į tuometę dar LTSR Aukščiausiąją tarybą, kuri, kaip mes šventai tikėjome, ir turės paskelbti Lietuvos Nepriklausomybę. Puikiai supratome, kaip svarbu, kad tą lemiamą akimirką mūsų išrinktųjų rankos nesudrebėtų balsuojant „Už“.

Jau nuo pat 1989 metų rudens į Sąjūdžio Plungės tarybą pradėjo veržtis įvairaus plauko, ūgio, svorio ir margų biografijų veikėjai, siūlydami savo kandidatūras „nuo Sąjūdžio“. Iš pačių Plungės sąjūdininkų nebuvo taip narsiai besiveržiančių, nes sugebėję atsikratyti netikrų vedlių, Plungės tarybą sudarė idealistai, kuriems pirmiausia rūpėjo ne savo pačių asmeninė garbė ir karjera, o kaip Lietuvai būtų geriausia. Todėl iš tų besisiūliusiųjų karjeristų ir KGB slapta siunčiamų „kandidatų“ tik pasišaipydavome, nė vieno neketinome kelti „nuo Sąjūdžio“.

Vėlų 1989 metų rudenį Plungės tremtinių klubas mane ir Vidą Turskytę delegavo į Baltijos šalių politinių kalinių ir tremtinių kongresą Rygoje. Sužinojome, kad jame dalyvaus ir legendinis rezistentas Balys Gajauskas.

Kongresas vyko Latvijos radijo ir televizijos rūmuose. Buvome sutikti svetingai. Laisvės kovotojų kalbos buvo jaudinančios ir drąsios. Mudviem su Vida labiausiai rūpėjo pamatyti iš arti legendinį Balį Gajauską. Pamatėme, labai atidžiai išklausėme jo kalbos – nebuvo liepsninga, bet turininga – kiekvienas sakinys prasmingas, kiekviena mintis taikli ir tiksli. Likome sužavėtos ramiu ir santūriu kuklios laikysenos žmogumi. Atrodė paprastas, bet sykiu ir ypatingas. Per pertraukas sekiojome iš paskos, bet prieiti ir pakalbinti nedrįsome. Buvome jauniausios kongreso dalyvės, nesijautėme svarbios ir turinčios, ką nors labai įdomaus pasakyti tiems oriems, gyvenimo negandų užgrūdintiems didvyriams...

Namų link iki Šiaulių mus pavežti savo autobusu pasisiūlė kauniečiai. Tuo pačiu autobusu važiavo ir Balys Gajauskas. Žvelgėme pro murziną autobuso langą į pilkus ir ūkanotus pakelės peizažus (žiema tąsyk buvo beveik be sniego), apėmė liūdesys ir graudulys. Pabuvoję tarp drąsių žmonių, kurie pokariu gynė Tėvynę ir vėliau išgyveno lagerių pragarus, mąstėme, kiek daug Lietuva prarado, kai štai tokių puikių, tikrų vyrų beliko saujelė, o dauguma buvo išžudyta... Mintys sukosi, jog tie išlikusieji, nors tik saujelė, turėtų stoti prie atgimsiančios valstybės vairo – juk dar tvirti, dar žvalūs, jų stiprybės, jų paramos labai reikia, mums, jaunimui.

Kaip tik tokias susimąsčiusias mus autobuse užkalbino Balys Gajauskas. Pasikalbėjome apie kongreso įspūdžius, papasakojome, kaip veikia Plungėje Sąjūdis. Jis paliko labai malonaus ir gilaus žmogaus įspūdį. Abi su Vida nusprendėme – štai šis žmogus turi būti mūsų kandidatas į aukščiausiąją valdžią, kuri paskelbs Lietuvos Nepriklausomybę!

Kitą dieną savo idėją išdėstėme posėdžiauti susirinkusiai kuklios Plungės Sąjūdžio tarybai. Mums pritarė, tik suabejojome, ar nebus Balys Gajauskas jau iškeltas kandidatu į AT kurioje nors didmiesčių rinkimų apygardoje? Paskambinome į Kauną, susižinoję telefono numerį, susisiekėme ir su pačiu B. Gajausku. Jis sutiko balotiruotis pas mus. Visi labai apsidžiaugėme, nes geresnio kandidato nebuvo galima ir tikėtis – rinksime žmogų, kuris nė dienos nepakluso komunistiniam režimui, jis tikrai mūsų neapvils ir neišduos.

Veikėme demokratiškai, todėl Sąjūdžio tarybos pasiūlymą turėjome paskelbti ir plačiajai visuomenei. Į Plungės kultūros namus sukvietėme Plungės rajono gyventojus svarstyti Sąjūdžio kandidato į Aukščiausiąją tarybą personalijos. Susirinko pilna salė, apie 400 žmonių. Kai pristatėme Balio Gajausko kandidatūrą ir pakvietėme balsuoti, salė ūžte suūžė, kėlė rankas ir skandavo: „Už, už, už“! Taigi mūsų pasiūlytai kandidatūrai buvo vieningai pritarta. Bet juk į šį Sąjūdžio kviestą pasitarimą atėjo daugiausia Sąjūdžio rėmėjai, buvusieji politkaliniai ir tremtiniai. Supratome, kad per anksti džiaugtis, laukia įtempta kova.

Rinkimų kampanija nebuvo lengva. Sąjūdis kėlė tikslus, atliepusius daugelio žmonių viltis, bet – ne visų. Įžūliai meluoja, kas tvirtina, kad VISI norėjo Lietuvos laisvės. Ne visi. Buvo tokių, kuriems „prie ruso“ gyventi buvo labai gera ir sotu. Svarbiausia – sotu, ir visos kitos juslės patenkintos... Daugiau jiems nieko ir nereikėjo, dėl nieko jiems širdžių neskaudėjo. Tokiems ir dirbti sunkiai nereikėjo, vogti laisvai galėjo, specialiųjų parduotuvių sandėliai atviri buvo, gaudavo viską, apie ką eilinis žmogelis nė sapne nesapnavo. Tokie privilegijuotieji tūžte tūžo bijodami, kad neišsprūstų iš nagų valdžia ir sotus lovys.

Pradėjo keliauti į Sąjūdžio būstinę ir mus „šviesti“ įvairūs pasiuntiniai, žinovai ir patarėjai. Visaip stengėsi paveikti, kad atsisakytume Balio Gajausko kandidatūros – geruoju ir grasinimais, gąsdinimais, mūsų pačių šmeižtais ir pajuokimais. Gal kai kuriuos žmones ir būtų pasisekę paveikti, bet mūsų trijų pašėlusių moteriškių – ne. Mes ėmėmės vadovauti šio nepaprasto žmogaus rinkimų kampanijai. Kaimuose ir miesteliuose į susitikimus žmonės rinkdavosi gausiai, ypatingai šiltai sutikdavo savo likimo brolį buvusieji politkaliniai ir tremtiniai.

Rinkimų diena buvo nerami, o balsų skaičiavimo naktis – dar neramesnė. Širdis jautė, ir Sąjūdžio stebėtojai iš apylinkių pranešdavo, kad pastebi keistus kai kurių veikėjų veiksmus. Pagaliau balsai suskaičiuoti. Rinkimų apygardos komisijos pirmininkė pareiškia, jog balsų persvarą turi komunistų kandidatas. Savo ausimis negalime patikėti, reikalaujame dar kartą peržiūrėti kelių įtarimus kėlusių apylinkių balsavimo biuletenius. Ypač nustebino Plungės miesto Senamiesčio rinkimų apylinkė: beveik visus jos gyventojus, senose trobelėse gyvenančius senuosius plungiškius – represuotus, kankintus, badu marintus ir vargais negalais iš sibirų sugrįžusius – ne tik veidais, bet ir vardais bei pavardėmis pažinojome, ir kas jau kas, bet šios miesto dalies gyventojai, buvome tvirtai įsitikinę, tikrai balsuos už gulagų kankinį. Pasirodo, ne! Rinkimų rezultatų protokolas rodė, kad už B. Gajauską balsavo menkas skaičius, kiti biuleteniai – sugadinti. Griežtai pareikalavome peržiūrėti visus iki vieno Senamiesčio apylinkės balsavimo biuletenius. Rinkimų apygardos pirmininkė, komunistų į šį postą deleguota (pavardės nebeminėsiu, nes jau miręs žmogus), iš pradžių labai spyriojosi, bet paskui sutiko tenkinti mūsų reikalavimą. Paaiškėjo, kad toje apylinkėje beveik visi rinkėjai kaip tik už Balį Gajauską balsavo, tik kažkas paskui, matyt, balsus skaičiuojant, vienodos spalvos tušinukais biuletenius subraukė ir nukeliavo jie į sugadintųjų krūvelę, buvo paskelbti negaliojančiais...

Mūsų protestas buvo audringas. Apygardos komisija tuomet nusprendė visos Senamiesčio apylinkės balsavimo rezultatus anuliuoti. Tarsi toks veiksmas jau ir reikštų tikrąjį teisingumą!

Tą pačią naktį buvęs Karagandos lagerių politkalinys Jonas Buitkus savo senutėliu vis gęstančiu ir sunkiai iš naujo užvedamu „Žiguliu“ vežė mus į Vilnių, į centrinę rinkimų komisiją. Atvyko ir Plungės rinkimų apygardos komisijos pirmininkė su savo pavaduotoju. Mes įteikėme protestą. Man leido pasisakyti. Detaliai papasakojau, kaip vyko balsavimo procesas, kokius pažeidimus užfiksavome ir kokia klastotė padaryta Senamiesčio apylinkėje. Komisija išėjo pasitarti. Ilgokai laukėme. Kai vėl atėjo, pirmininkas pranešė, jog įvertinę aplinkybes ir faktus, komosijos nariai nusprendė, jog rinkimus laimėjo Sąjūdžio kandidatas Balys Gajauskas.

Mūsų džiaugsmui nebuvo ribų. Posėdis vyko Aukščiausiosios Tarybos (dabar – Seimo) rūmuose, antrajame aukšte. Tučtuojau nusileidome laiptais žemyn. Erdviame tuščiame vestibiulyje sėdėjo vienišas žmogus – Balys Gajauskas, kovai už Lietuvą paaukojęs 37 gražiausius savo gyvenimo metus, asmenybė, kurios išrinkimo į valdžią taip bijojo tie, kurie neseniai siuntė lietuvius į mirtį, į kalėjimus, į lagerius, į tremtį. Teisybė pagaliau triumfavo!

Pirmieji Nepriklausomybės metai... Kai pradėjo irti kolchozai, žmonės plūdo į Plungės Sąjūdžio tarybą su skundais, kad komunistinė nomenklatūra vagia patį vertingiausią turtą – techniką, geriausius gyvulius. Kas gi liks eiliniams vargo jungą tempusiems kolūkiečiams? Plungės Sąjūdžio tarybos pirmininkas Antanas Lapukas, mokytojas pagal pašaukimą ir pagal didelius pasiekimus ugdant Lietuvai gabius chemikus, po pamokų mokykloje kartu su bendražygiais vykdavo į kaimus tikrinti faktų, telkti žmones ir drąsinti pačius ginti kol kas dar bendrą turtą. Pamenu, kaip kartą Kontaučių fermoje ir aš kartu su Antanu Lapuku, Vygantu Danilavičiumi, Zita Paulauskaite ir Antanu Paškausku bandėme padėti kolūkiečiams pasidalinti karves...

Tačiau reikėjo aukščiausios valdžios įsikišimo ir pagalbos, mirtinai reikėjo. Rajono prokuroras demonstratyviai skėsčiojo rankomis – jis neva neturįs įstatymo sutramdyti tą netvarką... Besikuriantys ūkininkai buvo diskriminuojami, jokios technikos žemei dirbti neturėjo. Ir štai sulaukėme savo deputato Balio Gajausko pagalbos – buvo kreiptasi į tuometinį Prancūzijos prezidentą Fransua Miteraną, kurį jau daug anksčiau Tarptautinės Amnestijos organizacijos prancūzų grupė buvo atakavusi prašymais gelbėti iš sovietinių lagerių sąžinės belaisvį Balį Gajauską. Taigi Prancūzijos prezidentui tarptautiniu mastu garsus lietuvis kovotojas jau buvo žinomas. F. Miteranas pavedė Prancūzijos Žemės ūkio ministerijai ir Žemės ūkio rūmams parengti ir įgyvendinti pavyzdinę ūkininkų kooperacijos įdiegimo Lietuvoje programą, kuri per 10 metų ir buvo labai sėkmingai įgyvendinta Plungės rajone. Plungėje pasikeisdami nuolatos gyveno prancūzai konsultantai, ir mokė į keliolika kooperatyvų susibūrusius ūkininkus tvarkyti finansinę apskaitą, eksploatuoti ir atnaujinti techniką. Prancūzija padovanojo kiekvienam ūkininkų kooperatyvui po pilną komplektą naujausios žemės ūkio technikos. Prancūzai konsultantai akylai stebėjo, kad toji technika būtų teisingai paskirstoma, tvarkingai naudojama ir saugoma. Svarbiausia, kad nebūtų išvogta. Šiandien Žemaitijoje sėkmingai veikianti ūkininkų kooperatyvų bendrija „Pieno gėlė“ – prancūzų bei mūsų signataro Balio Gajausko nuopelnas.

Mūsų išrinktu deputatu nenusivylėme, jautėme jo nuoširdžią paramą visais klausimais. Tai – vienas iš nedaugelio Nepriklausomybės Akto signatarų ir vėlesniojo Seimo narių, kuris tvirtai ir nuosekliai siekė realios liustracijos. Jam nepavyko, pats buvo pašalintas iš VSD departamento direktoriaus pareigų už tai, kad atleido iš darbo vadovaujančiose pozicijose vėl įsitaisiusius buvusius kadrinius KGB karininkus... Manau, istorija dar atskleis kai kuriuos labai miglotus savo puslapius. Palikime tai ateičiai.

Ir vėliau, Baliui Gajauskui jau nebesant Seime, šilti ryšiai su juo nenutrūko. Susitikdavome, daug kalbėdavomės.

Tai buvo žmogus, patyręs itin daug neteisybės, drabstytas purvais, nuolat šmeižtas. Chameleoniški buvusios sistemos žmogeliūkščiai negalėjo šalia savęs pakęsti visiškai kitokio mąstymo ir labai aukštos moralės žmogaus. Kaip liliputai aplink milžiną, jie nuolat šokinėjo aplink jį rungtyniaudami, kas labiau apterš, suniekins, sumenkins, suteps jo šviesų veidą... Kaltino nebūtais dalykais, bet vis iš pasalų, patyliukais, iš už nugaros. Ar skaitėte didžiuosiuose dienraščiuose ir interneto tinklalapiuose bent vieną paties Balio Gajausko išsamų interviu, kur jis būtų galėjęs atvirai ir tiesiai atsakyti į jam metamus kaltinimus? Nebuvo tokių...

Net ir jo pirmajai atsiminimų knygai „Gulago saulėlydis“ pasirodžius, viena recenzentė parašė supratusi, kad B. Gajauskas kovojo prieš sovietinį režimą tam, kad galėtų emigruoti į JAV. Supraskite, sotus gyvenimas turtingoj šaly – štai koks, pasak recenzentės, buvo jo tikslas. Nežinia, ar ji įdėmiai perskaitė knygą? O apie tokį faktą, kad Gajauskas kovojo ir prieš vokiškuosius okupantus, kalėjo vokiškame lageryje, ji nesiteikė sužinoti. Ir apie tai, kad 1989 metų pavasarį sovietinės valdžios priverstinai išsiųsdintas į JAV B. Gajauskas po kelių mėnesių vėl veržėsi grįžti atgal į Lietuvą tęsti Tėvynės išlaisvinimo, ji taip pat nesidomėjo. O juk galėjo jis su žmona ir dukrele likti Amerikoje, lietuvį didvyrį ten priėmė labai svetingai, jam buvo suteikta visokeriopa valstybės globa. Bet juk ne sotus pilvas ir buitiškai aprūpintas gyvenimas buvo a.a. Balio Gajausko gyvenimo tikslas!

Ilgėsimės šio Žmogaus. Labai mums trūks jo gilios išminties, politinio įžvalgumo, dvasinės paramos ir vidinės ramybės pavyzdžio. Viename iš paskutiniųjų pokalbių su juo paklausiau, kuo būtų norėjęs tapti, jei ne tas dviejų žvėrių karas ir jo pasekmės Lietuvai. „Norėjau studijuoti istoriją, tikriausiai būčiau tapęs istorijos mokslininku“, – atsakė dabar jau a.a. Balys Gajauskas.

Stebėdama šiandien, kaip valdžia apsitvėrė aukštomis apsauginėmis tvoromis nuo paprasto Lietuvos žmogaus ir nebegirdi jo skundų bei dejonių, prisimenu šviesias anų dienų viltis ir klausiu, kodėl taip atsitiko. Atsakymą žinau, bet tegul kiekvienas Lietuvos žmogus atsako pats sau. Beje, apie Balį Gajauską ir jo atkaklią viso gyvenimo kovą už Lietuvos laisvę yra sukurtas puikus dokumentinis filmas. Liūdnai iškalbinga, kad sukūrė jį ne dėkingi savo tautos didvyriui lietuviai, o suomiai. Dar iškalbingiau, kad net laidotuvių dieną mūsų valstybinė televizija „nepajėgė“ to suomių filmo tautai parodyti...

Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio kalba Balio Gajausko laidotuvėse

Gerbiamieji, jaudinantis būna žmogaus atėjimas į šį pasaulį ir visada skaudinantis būna jo išėjimas. Šiandien mus surinko ir vienija asmenybė. Ši asmenybė – Balys Gajauskas. Tai, Vytauto Landsbergio žodžiais tariant, – žmogus epocha, kurią būtų galima įvardyti knygos vardu – „Pro spygliuotas vielas matau dangų“.

Kai daugelis iš čia esančių augome, mokėmės, kiti kentėjome, jis kalėjo, nes niekada nepasitraukė iš antiokupacinės veiklos. Jis kalėjo beveik keturis iš penkių Lietuvos okupacijos dešimtmečių. Tuometė Lietuva nelabai jo žinojo ar net visai nežinojo, bet jis visada tikėjo Lietuva, gynė kalbą, šalies vientisumą. Ilgai mintyse, o vėliau realiai kūrė nepriklausomą valstybę, ši kova dar 1981 metais buvo vainikuota Tarptautine taikos ir laisvės premija.

Dievo dovana Lietuvai – Balio Gajausko sugrįžimas 1989 metais, o jam, kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, atkūrusiam nepriklausomą valstybę, tai buvo gyvenimo ir kovos tikslo pasiekimas, o mes, jo žodžiais tariant, turime daryti viską, kad Lietuva būtų geresnė. Su tokiu priesaku iš mūsų istorinės atminties niekada neišblės Balio Gajausko vardas. Tautos didvyrio, Lietuvos sūnaus vardas.

Nuoširdžiai užjaučiu artimuosius ir bendražygius. Ilsėkis ramybėje.

© 2017 „XXI amžius“