Audros laužė –
nepalūžom

Laikas ir žmonės

Tarnaujanti Lietuvai

Bronius VERTELKA

Savanorių karių kapų Rokiškio bendrijos pirmininkė Rimantė Irena Norvaišienė senosiose Rokiškio kapinėse

Savanorio Petro Gužo kapas senosiose Rokiškio kapinėse

Iš pelnytai gautų apdovanojimų Lietuvos savanorių karių kapų Rokiškio bendrijos pirmininkė Rimantė Irena Norvaišienė išskiria jubiliejinį Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“, įteiktą pernai Panevėžio J. Miltinio dramos teatre. Juo moteris įvertinta už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje.

Vasario 12-ąją Rimantė Irena Norvaišienė minėjo savo gražų gyvenimo jubiliejų. Nešventė jo, bet sulaukė daug sveikinimų. Dažniausiai kitos tokio amžiaus moterys su vaikaičiais ar provaikaičiais pramogauja, dažniau poliklinikoje nei namuose sėdinėja ar kieme prie daugiabučio apie nereikšmingus dalykus kalba. Rimantė Irena 42 metus turi automobilio vairuotojo teises. Tiek yra ir prie vairo. Važinėja dar sovietmečiu gamintu „Žiguliuku“, bet iš jo išlipa išdidi, kaip tikra ponia. Jos mašina šalia užsienietiškų turėtų atrodyti kaip muziejinė vertybė, bet ji nuvalyta, išblizginta, panaši į jaunamartę. Smulkesnius gedimus senjorė pašalina pati. Dėl taupumo automobilyje įrengta suskystintų dujų padavimo sistema. Tokio kuro 100 kilometrų sunaudoja tiek, kiek ir benzino. „Žiguliukas“ nestovi be darbo. Po žiemos, šiltėjant orams, Rimantė Irena išsirengia į kelionę. Važiuoja tiktai viena. Taip patogiausia, nes jau žino, ką teks pačiai nuveikti, kuriuos kapus aplankyti. Tada per dieną automobilio spidometras prisuka apie 200 kilometrų. Kelyje važiuoja atsargiai, stengiasi būti paslaugi kitiems vairuotojams, užtat su policija netenka pyktis. Pamatę raudonos spalvos „Žiguliuką“, policininkai dargi pasisveikina specialiu mostu. „Nežinau, kiek dar važinėsiu, rūpindamasi savanorių kapų priežiūra, bet iki kitų metų vasaros, kol baigsis automobilio technikinės apžiūros terminas, tai tikrai. Bet ką gali žinoti su sveikata. Šiandien esu darbinga, o rytoj gal būsiu ligota“, – nebandė slėpti savo metų nedidukė, bet dar tiesi R. I. Norvaišienė, Rokiškio savanorių karių kapų bendrijos pirmininkė.

Išsaugoti lietuvių savanorių atminimą, prižiūrėti jų kapus jai prisakė tėvas. Jis buvo tarnavęs pasienio su Latvija policijoje, o kilęs iš Švenčionių krašto. Jį okupavus lenkams, iš ten pabėgo į Lietuvą su keliais draugais. Kas ir kaip buvo toliau, tėvas dukrai niekada nepasakojo. Tėvas buvo fotografas mėgėjas. Po karo sovietų valdžia davė nurodymą, kad knygos, vadinamos geltonąja spauda, būtų sunaikintos. Seniūnas perspėjo tėvą, kad tai padarytų ir su nuotraukomis, dėl kurių irgi gali išvežti jo šeimą į Sibirą. Vieną nuotrauką, kurioje buvo nusifotografavęs kapinėse prie paminklo su Lietuvos pasieniečio uniforma, parodė Rimantei Irenai. Pasakė, kad tai – Červonka Latvijoje, joje – lietuvių savanorių karių kapai. Dukrai priminė: jeigu kada Lietuva taps laisva, ji turi ten apsilankyti. Pats to nesulaukė. O nuotrauką, kad nekeltų grėsmės šeimai, sudegino.

Pūstelėjus laisvės vėjui, vieni per kitus susižinojo: taip, yra lietuvių savanorių, žuvusių už savo Tėvynės laisvę, kapai, bet juos būtina aplankyti, suteikti žmonišką pavidalą. Apėjo miestelius, jų pakraščius, tačiau bijojo tvarkyti. Nors kokią gėlę stengėsi pasodinti.

R. I. Norvaišienė galvoja, kad tikroji veikla prasidėjo nuo Červonkos Latvijoje, kur bermontininkus lietuviai nusivijo. Ten žuvusiems buvo pastatytas paminklas. Tiesiant kelią Maskva–Kaliningradas jį norėjo nugriauti ir panaudoti kaip statybinę medžiagą. Kelių meistras latvis nepakluso, apsodino paminklą tujomis, kad nebadytų svetimiems akių. Gerai, kad tas viršininkas į tai numojo ranka. Šiandien čia išaugo aukštos tujos. Červonkos kapinėse yra 31 Lietuvos savanorių kapas, pažymėtas kryželiais. „Nebijočiau ir mirti, kadangi savanorių kapai neapaugs piktžolėmis, beveik visi jie užkloti marmuro plokštėmis“, – sakė daugiau nei 20 metų bendrijai vadovaujanti rokiškietė.

Su didžia meile ir pagarba ji pasakoja apie ištikimiausius savo pagalbininkus, su ypatinga šiluma taria jų pavardes. Iš viso jie prižiūri 91 kapą Latvijoje ir Rokiškio krašte. Tai – Rokiškio jaunųjų šaulių vadas Algis Veikšnys, skautų vadė Eleonora Bakšienė, istorikas muziejininkas Valius Kazlauskas, Algis Kuolas, Algis Paškonis ir Pranas Turonis. Tai – tikri savanoriai, šios veiklos branduolys.

Į savo veiklą bendrija įtraukia moksleivius. Prisilietimai prie savanorių kapų jiems – kaip istorijos pamokos. Tik perspėja, kad būnant kapinėse nevartotų negražių žodžių, elgtųsi kultūringai, vieni kitų neužgauliotų. Taip pamažu jie įgyja susidomėjimą palaidotais, pagarbą kapams. Bendrija su Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija vykdė bendrą projektą. Rokiškėnas Petras Gužas su bendražygiais 1919 metų sausio pirmąją virš Gedimino pilies bokšto iškėlė lietuvišką vėliavą. Šių dienų vėliava, plevėsavusi virš Gedimino kalno, atvežta į Rokiškį.

Rimantė Irena atlyginimo nėra gavusi nė cento. Neimtų, jeigu ir siūlytų. Lėšos bendrijos veiklai – daugiausia verslininkų geranoriškumas, jų finansinė parama. Retas Rokiškio krašte gyvenantis nepažįsta R. I. Norvaišienės. Daugiau nei 30 metų ji dirbo Rokiškio knygyno direktore. Neakivaizdžiai Vilniaus universitete bibliotekininkystę baigusiai buvo pažįstami žymiausi šio krašto inteligentai. Rokiškyje vyko pirmosios Lietuvoje knygų šventės. Mielai vykdavo čia garsūs rašytojai. Poetas Justinas Marcinkevičius, šiaip nemėgęs kelionių, irgi buvęs Rokiškyje.

Kai augo kaime, knyga Rimantei Irenai buvo brangi nuo vaikystės. Tėvas, išėjęs iš pasienio tarnybos, nusipirko nemažą ūkį, bandė ūkininkauti, bet iš to didelio džiaugsmo neturėjo. Po pietų kaip ir pas kitus ūkininkus būdavo dvi valandas poilsio. Tada mama į rankas paimdavo knygą, o tėvas šiaip priguldavo. Jis bardavo žmoną, kad ši nė kiek nepailsi. Rimantę Ireną ir darbas vertė skaityti. Atėjusiam į knygyną privalėjo patarti, kokią knygą jam geriau įsigyti.

Rokiškio daugiaaukščių namų mikrorajone, R. I. Norvaišienės bute, irgi nemažai vietos užima knygos. Dalį jų jau išdovanojo. Vertingiausios bus atiduotos Panevėžyje gyvenančiai artimų giminaičių šeimai. Bute moteris gyvena viena. Dukra mirė nuo insulto. Vienintelis vaikaitis uždarbiauja Olandijoje. Jį, jeigu reikia, močiutė paremia gyvenimiškais patarimais.

Po R. I. Norvaišienės buto pirmajame aukšte langais, kieme, veši gėlės. Jos karaliauja ir buto balkone. Našlė dar turi sodą prie miesto, ten irgi viešpatauja gėlės, auga obelys, subrandina kelių rūšių vaisius. Moteris sugeba skiepyti vaismedžius.

Taigi R. I. Norvaišienei nėra kada graužtis iš nuobodulio. Ruošiasi rudens pradžioje vyksiančiam dideliam renginiui Červonkoje, į jį tikisi sukviesti Latvijos lietuvius. Moteris džiaugėsi, kad bendrijos renginiai, dažniausiai vykstantys Rokiškio krašto muziejaus salėje, sulaukia žmonių susidomėjimo. Nebuvo atvejo, kad su bendrijos veikla susijusiose kultūrinėse priemonėse nedalyvautų kviesti kunigai. Didingai atrodė, kai vienoje Latvijos bažnyčioje šv. Mišių metu skambėjo kunigų latvio ir lietuvio balsai.

Rokiškis
Autoriaus nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“