Pirmasis puslapis
Aktualijos
Bibliotekose
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Mitingas dėl Valstybės simbolių Lukiškių aikštėje

Visuomenės atstovai, tarp jų visuomeninis susivienijimas „TALKA Kalbai ir Tautai“, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Vilniaus forumas, „Pro Patria“, praėjusį penktadienį, lapkričio 17 dieną, Vilniaus Lukiškių aikštėje surengė mitingą „Mes be Vyčio nenurimsim“. Kultūros ministerija paraginta nutraukti konkursą, nes juo atsisakyta paisyti apklausos rezultatų ir paskelbti laimėtoju būtent Arūno Sakalausko realistinę Vyčio skulptūrą. Būtent ją visuomenė jau anksčiau vykusioje apklausoje pripažino tinkamiausia įamžinti Lietuvos valstybės šimtmetį ir laisvės kovotojų atminimą. Į mitingą susirinko daugiau nei pusė tūkstančio žmonių. Mitinguotojų rankose buvo įvairūs plakatai, taip pat okupantų įkalintų ir nužudytų ministrų portretai. Mitingo dalyviai reikalavo vykdyti Seimo sprendimą dėl Vyčio monumento statybos Vilniaus Lukiškių aikštėje ir pasmerkė Kultūros ministerijos daromas kliūtis šiam visuomenės ir Seimo sprendimui įgyvendinti. Mitinge kalbėjo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, architektas, profesorius Marius Šaliamoras, jaunimo atstovas, politologas Dovilas Petkus, istorikė, profesorė Rasa Čepaitienė, Sausio 13-osios brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis, Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, Seimo narys Audronius Ažubalis, asociacijos „Talka Kalbai ir Tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas, Laisvės kovų dalyvis kun. Robertas Grigas, istorikas Romas Batūra, vysk. Jonas Kauneckas. Mitingą vedė asociacijos „Talka Kalbai it Tautai“ tarybos narys aktorius Gediminas Storpirštis. Kalbėtojai teigė, kad paminklo statybos Lukiškių aikštėje tapo ne vien konkretaus paminklo pavidalo pasirinkimo problema, o tautinio sąmoningumo ir valstybinės savigarbos klausimu. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad šių metų gegužės 2 dieną Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ (dok. Nr. XIIIP-600).

Šia rezoliucija nurodoma galutinai sutvarkyti Lukiškių aikštę ir pastatyti visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialą. Mitingo dalyviai priėmė pareiškimą, kuriame piktinosi „Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos savivale iš naujo organizuoti konkursą, kurio sąlygose įtvirtintas siekis susilpninti teisės aktais nustatytą ir, kaip rodo sociologinės apklausos, gavusią Tautos pritarimą pagrindinę Lukiškių aikštės paskirtį“. Mitinguotojai įspėjo valstybės pareigūnus ir institucijas „dėl tyliai, bet sistemingai vykdomos nusikalstamos Lietuvos išvalstybinimo ir konstitucinių vertybių neigimo politikos, prieštaraujančios Tautos valiai ir Konstitucijoje įtvirtintoms jos suverenumo galioms“.

Nutariamojoje pareiškimo dalyje mitingo dalyviai Lietuvos Respublikos Seimui, Prezidentei ir Vyriausybei pateikė tris siūlymus:

1. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. gegužės 2 d. priimtą rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ (Nr. XIIIP-600) ir nedelsiant, iki 2018 m. vasario 16 d., Lukiškių aikštėje pabaigti memorialo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę darbus, o iki 2018 m. liepos 6 d. (vėliausiai – iki 2019 m. vasario 16 d.) pastatyti VYČIO-LAISVĖS KARIO paminklą, taip garantuojant deramą ilgaamžės Lietuvos valstybės reprezentavimą.

2. Įgyvendinant šį tikslą siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei skirti reikalingą finansavimą ir sudaryti detalų darbų vykdymo grafiką, prisiimant atsakomybę už jo vykdymą.

3. Siūlyti Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson prisiimti atsakomybę dėl negebėjimo ar nenoro organizuoti deramą Lietuvos Respublikos atkūrimo 100-mečio pagerbimą Vyčio ir kovotojų už Lietuvos laisvę memorialu, todėl atsistatydinti pačiai, o jeigu tai nebūtų padaryta, siūlyti Seimui pradėti interpeliaciją šiai pareigūnei.

Buvo nutarta įsteigti visuomeninį komitetą, kuris „prižiūrėtų tiek Lukiškių aikštės sutvarkymo ir Vyčio su laisvės kovotojų memorialu pastatymo darbus, tiek ir kitus Seimo ir Vyriausybės įgyvendinamus su Valstybės atkūrimo šimtmečio įprasminimu, istorinės atminties ir valstybingumo tradicijų stiprinimu ir konstitucinių vertybių puoselėjimu susijusius darbus ir priemones“.

Seimas palaikė „Vyčio paramos fondo“ iniciatyvą, kad minėtoje aikštėje būtų pastatytas memorialas su Vyčio skulptūra. Šį siūlymą palaikančiai rezoliucijai pritarė 91 iš 92 balsavusių Seimo narių. Seimas pabrėžė, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais, ir nurodė, kad joje turi būti pastatytas ir atidengtas paminklas, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui. Tačiau to nepaisydama Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras paskelbė naują konkursą memorialui įgyvendinti ir taip savavališkai paneigė Lietuvos Respublikos Seimo, o kartu ir apklausose išreikštą daugumos Lietuvos piliečių valią, taip pat pamynė jau dvidešimt metų galiojančius ankstesnius Vyriausybės ir Seimo sprendimus, kurie aiškiai apibrėžė, jog Lukiškių aikštė turi būti sutvarkyta kaip „pagrindinė reprezentacinė valstybės aikštė“.

Savavališkus kultūros ministrės veiksmus jau pasmerkė ne tik „TALKA“, bet ir visuomeninis Vilniaus forumas, įvairios patriotinės organizacijos, iškilūs menininkai ir visuomenės veikėjai. Elektroninėje erdvėje paskelbtą peticiją dėl Vyčio monumento statybų Lukiškių aikštėje per savaitę pasirašė pusantro tūkstančio žmonių, iš jų daug žinomų mokslininkų, menininkų, signatarų.

Nors praėjusią savaitę jau baigėsi visuomenės balsavimas, kuris projektas buvo pasirinktas laisvės kovotojams įamžinti sostinės Lukiškių aikštėje, bet jo rezultatai dar neskelbiami. Kultūros ministerijos atstovai aiškina, kad praėjusį sekmadienį pasibaigusio visuomenės balsavimo rezultatus tikimasi patvirtinti šį penktadienį, o pridėjus ir komisijos balsavimo rezultatus, bus skelbiami galutiniai rezultatai, taip skelbiant bendrą, galutinį rezultatą. Esą atskiro, visuomenės pasirinkto rezultato skelbti nėra reikalo, nors visuomenei nuraminti gali būti pasirinkta ir kitaip. Konkursą rengusios ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro atstovai žadėjo, kad pusę sprendimo lems žmonių balsai, kitą pusę – ekspertų pasirinkimas. Darbus vertina Nacionalinės dailės galerijos vadovė dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė, Vilniaus universiteto istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas, šiuolaikinio meno kuratorė Virginija Januškevičiūtė, šiuolaikinio meno kuratorė, architektūros istorikė Ūla Tornau, dailėtyrininkė Giedrė Mickūnaitė, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Narkevičius, Vilniaus savivaldybės vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. Iš daugiau nei 30 pateiktų idėjų ministerijos sudaryta ekspertų komisija atrinko penkis geriausius darbus.

Edvardo ŠIUGŽDOS nuotraukos

Iš Rasos Čepaitienės kalbos:

„Galbūt joks ne istorinis atsitiktinumas, kad tiek XIX a. vidurio sukilėliai, tiek ir pokario partizanai buvo kankinami ir žudomi būtent šioje pat vietoje. Juk ir vieni, ir kiti kovojo su žymiai gausesnėmis svetimo okupacinio režimo pajėgomis, kovojo už šios mažos, bet išdidžios šalies teisę būti nepriklausoma, o ne vegetuoti kaip eilinė grobuoniškos imperijos kolonija, iš kurios net jos vardas buvo atimtas, paskelbus Šiaurės vakarų kraštu, ar sumeluotas svaičiojant apie kažin kokią sąjunginę sovietinę socialistinę respubliką.

Ir sukilėliai, ir partizanai norėjo kurti kitokią Lietuvą. Jie nesiekė grįžti į praeities būklę su saujele privilegijuotųjų, gyvenančių iš daugybės nuskurdintųjų rankų darbo. Priešingai, planavo statyti Lietuvą ant visai kitokių – liaudies demokratijos – pamatų. Jie kovojo, kad mes galėtume gyventi ne tik laisvai politiškai, bet ir oriai pilietiškai. Jie pralaimėjo, nes, atrodytų, užkariautojui pavyko ne tik nuslopinti laisvės siekį, bet ir palaužti likusios, represijų išvengusios visuomenės moralinį stuburą, priversti patikėti užkariautojų brukama „tiesa“ apie ją ir jos šalį, kaip menką ir nepilnavertę, įvaryti ją į baimės ir prisitaikymo pelkę, kurioje murkdomasi iki šiol, nepaisant atgautos nepriklausomybės, apgauti ją suokiant apie menamos „pažangos“ teikiamas gėrybes ir perspektyvas, su sąlyga, kad mainais atsisakys savo tapatumo, savo kultūrinės savasties.

Dabartinis Lukiškių aikštės vaizdas – aiškus įrodymas, kad jiems tai pavyko pasiekti, – priversti pamiršti tiesą, susitaikyti su bejėgių kolonizuotųjų padėtimi, tapti mankurtais, netekusiais istorinės atminties. Tačiau, kaip sakoma, nėra to blogo, kur neišeitų į gera. Pradėjęs purtytis mūsų šventasis kalnas atidengė sukilėlių kapus. Ciniškos šmeižikės papiltas purvas ant vieno iškiliausių partizanų vadų privertė iš pasišlykštėjimo sudrebėti ir atsibusti net tuos, kurie, atrodė, jau negrįžtamai užmigdyti. Sukilėliai ir partizanai sugrįžta, kad vėl, dar sykį mums padėtų. Sugrįžta ne kaip zombiai pas užzombintuosius dabartinių neoliberalizmo šauklių skleidžiamų melagingų apžavų, bet pas gyvuosius, kad ne tik būtų gyvi mūsų atmintyje, bet ir įkvėptų mums drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis dabartinės Lietuvos krizės akivaizdoje, kurią norint įveikti mums labai reikia jų išminties, ryžto, tikėjimo, pasiaukojimo, susitelkimo. Bet labiausiai reikia jų laisvės ir orumo pojūčio.

Taigi Lukiškių aikštė nėra tik vienas iš daugelio Vilniaus tuščių ir apleistų žemės sklypų, su kuriuo tiesiog reikia kažką daryti. Tai – pačios Lietuvos valstybingumo ašies – Gedimino prospekto – sudėtinė dalis. Keturios prospekto aikštės ir Žemaitės skveras yra lyg Lietuvos istorijos vizualinis vadovėlis, vilniečiams ir sostinės svečiams pasakojantis apie jos nueitą kelią nuo valstybės ir miesto kūrimosi ištakų (Katedros aikštė ir prieigos), per tautinį atgimimą ir moderniosios Lietuvos tėvus kūrėjus (V. Kudirkos aikštė), kovas už Tėvynės laisvę ir svetimųjų režimų atneštas aukas (Lukiškių aikštė ir jos prieigos) iki dabarties, Kovo 11-osios Lietuvos (Nepriklausomybės aikštė)“.

Iš Gintaro Karoso kalbos:

„Susirinkome čia, kad apgintume Vytį, kad centrinėje sostinės aikštėje stovėtų mūsų valstybės simbolis, per amžius telkęs lietuvių Tautą ir įkvėpęs pergalėms. Vytis – ant lekiančio žirgo skriejantis raitelis, kuris yra svarbiausias mūsų didžios istorijos dalyvis. Jis privalo amžiams tapti esminiu amžinosios Lietuvos sostinės akcentu. Tokia Tautos valia suprantama ir neginčytina.

Vyčio paminklo konkursą paskelbė ir įvykdė entuziastai. Tai – pavyzdys, rodantis, kaip sąmoninga visuomenės dalis, niekieno neverčiama, gali imtis prasmingų iniciatyvų, telktis ir savo darbą skirti kaip dovaną Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui.

Manėme, kad Vilniaus visuomenininkai įkvėps Nepriklausomybės šimtmečio iniciatyvoms visą Lietuvą. Tačiau įvyko visai kitaip. Blogiausia yra tai, kad mūsų valstybė, užuot atlikusi savo priedermę ir skatinusi patriotiškas, altruistines ir prasmingas visuomenės iniciatyvas, jas vilkina ar net žlugdo. Ar nepagalvojama, kad Vytis ir esame mes, piliečiai, vis dar bandantys tikėti savo valstybe?

Vyčio paminklo istorija rodo valdžios pareigūnų nesusivokimą, bandymą improvizuoti ar demonstruoti galias nesuprantant ir nematant istorizmo ir mados skersvėjų kakofonijos beprasmiškumo. Siunčiama žinia visuomenei, kad valstybei nebereikia mūsų indėlio, patriotizmo, pasiaukojimo.

Negalime tylėti dėl bandymo sumenkinti lietuvių kalbos statusą, tai susiję. Tai – Lietuvos pamatas, ant kurio prieš šimtmetį atsikūrė ir mūsų tautinė valstybė. Negarbingas, o ir netoliaregiškas noras į oficialius asmenvardžių įrašus įtraukti nelietuviškas raides. Tai panašu, jei mūsų himne atsirastų nelietuviškas priedainis. Ar tai nepanašu į priesaikos laužymą?

Turime prisiimti atsakomybę ir mes, kurie daug metų laukėme tinkamos valdžios, rinkdami tuos pačius, tylėjome. Grėsmės valstybei būna ne tik išorėje, dažnai užsimaskavusios – ir viduje. Beribis asmens laisvės iškėlimas virš bendro gėrio, tarsi taip ir turėtų būti, tautinių ir tradicinių vertybių devalvavimas, iš esmės išsitautinimas, veda prie pačios valstybės susinaikinimo“.

© 2017 „XXI amžius“