Pirmasis puslapis
Aktualijos
Bibliotekose
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kraštiečiai, kovoję už Lietuvos valstybę

Bronius VERTELKA

Konferencijos pranešėjai ir organizatoriai su miesto meru Ryčiu Mykolu Račkausku (penktas iš kairės)

Paminklas karininkui Jonui Variakojui atminti Panevėžyje

Kryžius prie kritusių savanorių kapų Vadoklių kapinėse

Konferencijos organizatorius, Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas šnekučiuojasi su 2016 metų muziejaus lankytoja nominuota Aušrele Frankiene

Paminklas savanoriams Šiluose

PANEVĖŽYS. Spalio 18-ąją Kraštotyros muziejuje vyko konferencija „Iš Panevėžio praeities: Lietuvos nepriklausomybės gynėjai ir puoselėtojai“. Po įžanginio žodžio muziejaus direktorius Arūnas Astramskas sakė, jog šia konferencija, skirta Lietuvos kovoms už nepriklausomybę 1919–1920 metais, pradedamas renginių ciklas artėjančiam mūsų valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejui paminėti. Kitąmet planuojama konferencija, skirta rezistencinėms kovoms po Antrojo pasaulinio karo, o 2019 metais – Sąjūdžio ir Atgimimo metams.

Konferenciją organizavo muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas kartu su Lietuvos karo istorijos draugija. Leidinį, kuriame bus išspausdinta konferencijos medžiaga, remia Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė. Konferenciją vedė muziejaus Istorijos skyriaus vedėja dr. Zita Pikelytė.

Susirinkusiuosius sveikino miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas. Lietuvos karo istorijos draugijos vardu žodį tarė prof. dr. Valdas Rakutis.

Pirmasis konferencijoje pranešimą skaitė prof. dr. Jonas Vaičenonis (Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos karo istorijos draugija). Jo pavadinimas – „Kovose už Nepriklausomybę – Lietuvos kariuomenės Panevėžio operacija, 1919 m. gegužė“. Anot prelegento, iš viso buvo pateikta apie 10 šių įvykių aprašymų. O pirmoji publikacija apie tai pasirodė Kaune 1923 metais. Operacijos eigą užfiksavo Juozas Urbšys, buvęs Panevėžio atskirojo bataliono štabo viršininkas, vėliau tapęs Lietuvos užsienio reikalų ministru.

Sudėtingus to meto įvykius Aukštaitijoje pranešime „Kėdainių frontas 1919 m. sausio–vasario mėnesiais“ atskleidė Vaidas Banys (Kėdainių krašto muziejus). Jo pateikti faktai buvo netgi su humoru, nes kartais negausios savanorių pajėgos sugebėdavo prisistatyti priešui kaip itin stipri jėga.

Prof. dr. Valdas Rakutis (Generolo Jono Žemaičio karo akademija) skaitė pranešimą „Ketvirtojo pėstininkų pulko kovos 1920 m. Širvintų–Giedraičių mūšyje“. Ginkluoti susirėmimai, vykę apie Musninkus, anot jo, reikalauja didesnio, platesnio tyrimo, čia yra kur pasireikšti istorikams. Neseniai Musninkuose buvo atidengtas paminklas žuvusiems savanoriams atminti. Pasirodė, jog net vietiniai žmonės labai menkai apie juos žino.

Dr. Eglė Bendinskaitė (Lietuvos istorijos institutas) pateikė pranešimą „Lai kalba žygiai ir faktai: Panevėžio krašto žydai Nepriklausomybės kovose“. Prelegentė sakė, jog jose dalyvavo apie 80 Panevėžio žydų tautybės žmonių – daugiau ne savanoriais išėjusių, bet paimtų į lietuvių kariuomenę.

Po kavos pertraukos Egidijus Papečkys iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono ir archeologijos instituto kalbėjo apie Lietuvos kariuomenės ginkluotę 1919–1920 metais. Nepriklausomybės kovose daugiausia buvo naudojami vokiečių gamybos ginklai. Pranešėjo senelis, prieš karą viršila tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, sugebėjo išsaugoti pistoletą „Mauser“, kuris tuo metu ypač buvo populiarus.

Apie Panevėžio krašto dvarininką Bogumilą Kulvietį, kovojusį dėl Lietuvos laisvės, kalbėjęs Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojas Mindaugas Tamošiūnas sustiprino mintį, kad ir kilmingas šaknis turėję asmenys dalyvavo kovose siekiant išsaugoti mūsų valstybės savarankiškumą. Vienas iš tokių buvo Panevėžio rajono pakraštyje, Šiluose, dvarą valdęs Bogumilas Kulvietis, galimai turėjęs giminystės ryšių su XVI amžiaus šviesuoliu Abraomu Kulviečiu. 1892 metais Šiluose gimusio Bogumilo šeimoje kalbėta lenkiškai, bet jis pats mokėjo ir lietuviškai. 1919 metų kovo pradžioje prisidėjus prie Lietuvos savanorių, dvarininkui teko dalyvauti kautynėse iš bolševikų vaduojant Vadoklių miestelį. Priešas su dviem kulkosvaidžiais sugebėjo įsitvirtinti varpinėje. Nuožmiame mūšyje skeveldra į koją buvo sužeistas ponas Bogumilas, bet jis nepaliko kovos lauko. 1925 metais savanoriams, žuvusiems vaduojant Vadoklius, pagerbiant jų atminimą, miestelio kapinėse buvo pastatytas kryžius. Jis sveikas išstovėjo ir per sovietmetį. O paties B. Kulviečio tolesnis likimas nelabai aiškus. Žinoma, kad prieš karą jis buvo Šilų šaulių vadas, vėliau repatrijavo į Vokietiją. Šiluose prieškaryje vietos savanoriams atminti buvo pastatytas paminklas, bet sovietmečiu jį nugriovė. Šilaivių jėgomis atstatytas laisvėjant Lietuvai.

Lina Kasparaitė-Balaišė (Vytauto Didžiojo karo muziejus, Vytauto Didžiojo universitetas) konferencijai parengė pranešimą „Karininko Jono Variakojo tarnyba Lietuvos kariuomenėje XX a. trečiame dešimtmetyje“. J. Variakojis, gimęs Biržų rajone, Rinkuškių kaime, baigė Vladimiro (Rusija) karo mokyklą. 1918 metų gruodį išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Čia užsitarnavo pulkininko leitenanto laipsnį. 1926 metų kovą pateikė prašymą išeiti į atsargą. Apsigyveno Širvintų rajone, Šešuolėlių dvare. Tai buvo gilaus proto, talentingas, išsilavinęs karininkas. J. Variakojui atminti Panevėžyje stovi paminklas.

Panevėžietė gydytoja, visuomenininkė Liudvika Knizikevičienė supažindino su iš Panevėžio rajono Pazukų kaimo kilusio savanorio Juozo Bariso gyvenimo keliu. 1903 metų gruodį Barisų šeimą papildė vaikas, gavęs senelio Juozo vardą. Nuo septynerių metų jis pažino piemenuko dalią. Buvo gabus muzikai. Nuo 15 metų jau buvo Lietuvos savanoris, dalyvavo sukilime išvaduojant Klaipėdą 1923 metais. Elektros inžinieriaus diplomą įgijo Vokietijoje. Vedė mokytoją Sofiją ir susilaukė keturių vaikų. Panevėžyje turėjo savo verslą. Aktyvų ateitininką 1940 metais suėmė ir po metų išvežė į Vorkutą. Likimo negandų palaužta, 1941 metais mirė Juozo žmona. Auginti Barisų vaikus apsiėmė močiutė Uršulė Stanionienė. 1947-aisiais, vieneriais metais sutrumpinus bausmę, į Lietuvą grįžo Juozas ir apsigyveno Anykščiuose. Čia pamilo Stasę ir su ja sukūrė šeimą. Bet čia tykojo nelaimė: 1948 metais jo žmoną ištrėmė. Į Lietuvą ji grįžo tik po septynerių metų. Su Juozu užaugino tris savo vaikus. J. Barisa mirė eidamas 84-uosius, palaidotas Kauno Karmėlavos kapinėse.

Konferenciją apibendrindamas muziejaus direktorius Arūnas Astramskas sakė, kad naujajame leidinyje, kuris turėtų pasirodyti prieš vasario 16-ąją, bus išspausdinti ne tik jai pateikti straipsniai, bet bus ir nuotraukų, kitokios medžiagos. Muziejaus vadovas tikėjo galimybe jį pristatyti knygų mugėje.

Autoriaus nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“