Pirmasis puslapis
Aktualijos
Bibliotekose
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Švelnioji Karaliaus revoliucija

Kun. Vytenis Vaškelis

Jis nenulauš palinkusios nendrės, ištikimai neš tiesos liepsna žėruojantį fakelą, kantriai tiesins melo tėvo iškraipytus žmonių širdžių kelius ir, pamatęs širdį veriantį blogį, nesitaikstys su juo, aukštai pakels rimbą ir, garsiai sušukęs: „Gana, liaukitės! Išmušė tiesos valanda, nuo šiol mano Tėvo namuose nebebus triukšmingų prekybinių sandorių, išniekinusių šios šventovės orumą ir paskirtį“ (plg. Jn 2, 16), – išvartys pinigų keitėjų stalus, ir niekas Jo nė pirštu nedrįs paliesti, nes Jis – nepaprastas Karalius, kuris tik tada leisis priešų sulaikomas, kai Pats panorės, kai pradės vykdyti savo Tėvo valią...

Jėzus atėjo į žemę ne tam, kad, pasikvietęs dvylika legionų angelų (Mt 26, 53), nuverstų nesąžiningai vadovaujančių žmonių valdžias, kurių kilmė yra iš Dievo (žr. Rom 13, 1), bet skelbti ir stebuklingais ženklais liudyti Dievo Karalystę, kuri yra vienintelis mūsų išganymo tikslas. Kad žmonija būtų galutinai sutaikyta su Tėvu, Jo Sūnui, reikėjo rinktis žmogaus prigimtiniu protu nesuvokiamo „susinaikinimo“ kelią – konvulsingai merdėti ant kryžiaus ir mirti iki galo neįsivaizduojamose, su asmenine patirtimi nepalyginamose kančiose...

Jo begalinė kančia visiems laikams atvėrė Jo beribės meilės uždangą. Iki Kristaus mirties galėjome, žvelgdami į žydų tautą, sakyti: „Ji yra išrinktoji Dievo tauta, savaip pranokstanti kitas“. Po Viešpaties įvykdyto Atpirkimo Izraelis tarsi „ištirpo“ tarp pasaulio tautų, nes nėra didesnės meilės, kaip Jėzaus, kuris už viso pasaulio draugus atidavė gyvybę (plg. Jn 15, 13). Kas tie Jo draugai? Ogi visi, kurie įtikėjo Pašlovintąjį ant kryžiaus, gyvena, kaip Jis moko ir turi Dievo vaikų išaukštinimo dalį Jo Karalystėje.

Viską vertindami per Nukryžiuotojo meilės prizmę, galime sakyti, kad esame naujos Išrinktosios tautos nariai, bet dar nepasirodė, kas iš tiesų būsime (1 Jn 3, 2). Tikroji mūsų būklė visiškai paaiškės Anapusybėje, kai išryškės visos paslaptys. Kam iš tiesų dabar tarnaujame? Kai kurie krikščionys gali net viešai išpažinti, kad tiki Dievą ir Jį myli, bet, kai, pavyzdžiui, lieka vieni namie, užuot skyrę laiko Biblijos skaitymui bei maldai, pradeda nesaikingai žiūrėti į tūkstančius monitorių ir televizorių ekranuose mirguliuojančių vaizdų, kurie žadina nepasotinamą proto smalsumą, užblokuoja sąmonės budrumą, uždusina maldos polėkį ir laipsniškai visą žmogaus esybę įtraukia į suvedžiojantį virtualaus pasaulio netikrumą, tada jų širdys liudija, kad labiau priklauso nuodėmės valdomo pasaulio karalijai (plg. 1 Jn 2, 16), o ne tai Karalystei, dėl kurios kviečiamos savanoriškai atsitolinti nuo daugybės nebūtinų dalykų, kad niekas nestabdytų laisvai į ją veržtis (Lk 16, 16).

Leandro Lešanso (Leandre Lachance) knygos (lietuvių kalba išleista 2014 metais) „Mano išrinktieji, jūsų laimei, - Jėzus!“ įžangoje Rygos kardinolas Janis Pujatas (Janis Pujats), šiam leidiniui suteikęs „Imprimatur“, rašė, kad Leandro raštai yra vidinių įkvėptų dialogų su Jėzumi rezultatas. Jis pacitavo tokią ištrauką: „Ar sutinki būti tuo, kuris gyvena vien dėl Manęs? Ar sutinki būti tuo, kuris dėl Manęs išsižada savo asmeninės gerovės, savo įvaizdžio, reputacijos ir ypač savo minčių?“ Kard. J. Pujatas į šį klausimą atsakė: „Aš iškart supratau, kad Jėzus to klausia ne vien „mažojo“ Leandro, bet taip pat ir manęs asmeniškai, ir visų, kurie nori užmegzti artimą ir meilų santykį su Dievu“.

Taigi išdrįskime motyvuotai klausti: „Ar sutinkame vardan Jo atsisakyti savęs, kad Jam kaip Menininkui padėtume mus lipdyti panašius į angelus, kurie tobuliau atspindi Jo veido šviesą, nes radikaliai yra nusigręžę nuo nuodėmės? Ar norime mažiau vadovautis asmeninėmis nuomonėmis ir vidun įsileisti Jo mintis, idant jos mūsų gyvenime tolydžio užvaldytų, ir mes galėtume tarti: „Gyventi ne savo prigimtiniu protu, o Jo išmintimi – nuostabi patirtis“. Ar pripažįstame, kad laikydamiesi tikėjimo kelio, nors neišvengiamai pakliūsime į išmėginimus, bet jie mums suteiks ištvermės dorybę, kuri neatskiriama nuo tikrojo džiaugsmo?“ (plg. Jok 1, 2–4).

Kad iš tiesų drąsiau pirmenybę teikdami Jam ir sekdami Juo patirtume augančios ramybės džiaugsmą, verta prisiminti garsų vokiečių žurnalistą Peterį Sivaldą (Peter Seewald), kuris leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“ 2015 metais išleistoje knygoje „Vienuolių gyvenimo mokykla“ rašė: „Buvo tikra revoliucija, kai ankstyvoji krikščionybė nušlavė viską, kas pasaulyje buvo labiausiai vertinama. (...) Kristus ne tik demonstratyviai stojo mažiausiųjų ir paprastumo pusėn, bet ir iškėlė šventąjį naivumą, vargdienio dvasią (išpuikimo priešingybę) kaip vieną iš dieviškųjų principų“.

Kristaus revoliucija yra neprievartinė širdžių transformacija, kai žmonės, atsiduodami iš meilės Meilei, prasmingai sako: „Tikrasis Karalius – tik Jėzus. Jei parodytumėte geresnį pretendentą, tada galėtume rinktis“.

© 2017 „XXI amžius“