|
Dezinformacijos labirintuose
Ar šmeižtas prieš partizanų vadą A. Ramanauską tik nesąmoningas veiksmas?
Edvardas Šiugžda
Rūtos Vanagaitės išpuolis prieš partizanų ginkluotųjų pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą padarė daug žalos Lietuvai tarptautinėje erdvėje, nes yra nepaneigiama, kad paskleisto šmeižto garsas pasklido už Lietuvos ribų. Garsiausiai skambėjo Europos žydų kongreso balsas, kurio vadovas yra Kremliui prijaučiantis oligarchas, turintis savo verslą Rusijoje, besipuikuojantis nuotraukomis greta Vladimiro Putino ir dažnokai jo giriamas. Europos žydų kongreso prezidentas Viačeslavas Kantoras yra vienas turtingiausių Rusijos verslininkų, V. Putino aplinkos žmogus. Tuoj buvo keliami klausimai, ar Lietuvoje nėra varžomos kitaip manančiųjų teisės, dėl savo nuomonės turėjimo deginamos knygos, o tarp tų knygų ir Holokausto tema, ar mes vėl mėginame kratytis atsakomybės dėl žydų žudynių. Tai nuolat teigė per radiją Svoboda (Laisvė), Izraelio televizijai ITON.TV rusų kalba tiek pati rašytoja, tiek iš jos interviu ėmusieji žurnalistai, skleisdami naujus kaltinimus Lietuvai, jos institucijoms. Tai tikrai nenaudinga Lietuvai. Ar tokiam scenarijui Lietuva buvo pasirengusi? Lietuvos smerkimas tęsiasi, nes R. Vanagaitės apgailestavimo laiškas buvo skirtas tik vietinei auditorijai. O visa, ką ji kalbėjo už Lietuvos ribų, liko, savo žodžių ji neatsiėmė ir kalta neprisipažino. Spalio 29 d. R. Vanagaitė Izraelio televizijai ITON.TV sakė: Pasirodė, kad jis (A. Ramanauskas) bendradarbiavo su KGB, kad jis išdavė visus 22 žmones, kurie jį slapstė būnant miško broliu ir galiausiai jis ėmė garbinti Sovietų Sąjungą, rėkė teismui, kad visokeriopai bendradarbiaus ir išpirks savo kaltę. Ir išties gaila, kad prokuratūra nusprendė, jog jokios tyčios tokiame šmeižte R. Vanagaitė neturėjo. Argi tai nėra šmeižtas ne tik prieš nukankinto partizanų vado atminimą, bet ir kenkimas tautai ir valstybei, vertinančiai savo laisvės kovotojus? Kad iš KGB bylų išrankioti ir Izraelio televizijai pateikti faktai melas, R. Vanagaitė toje šalyje nepasisakė, bet Europos žydų kongresas griežtai pasmerkė Lietuvą dėl neva prasidėjusių išpuolių prieš Holokaustą aprašiusią R. Vanagaitę, jai neva pasipylusius grasinimus ir privačios leidyklos sprendimą nutraukti bendradarbiavimą išimti jos knygas iš prekybos. Savo šmeižikiškų kaltinimų Lietuvai Vanagaitė nepaneigė ir Svobodos radijo klausytojams Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lietuvoje.
Wiesenthalio centro apdovanota R. Vanagaitė savo knygą apie Holokausto baisumus Lietuvoje plačiai pristatė užsienyje. Beje, šiuos R. Vanagaitės susitikimus padėjo organizuoti Lietuvos ambasados. Baltarusijoje Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič Intelektualų klubo dalyviams R. Vanagaitė pasakojo apie Lietuvos archyvų dokumentuose dūlančius faktus, nutylėtą tiesą ir jos patiriamą persekiojimą bei suvaržymus, o už tos tiesos atskleidimą ji padaryta persona non grata. Vanagaitė gyrėsi susitinkanti ne su bet kuo, o net su Rusijos disidentais, kuriems aiškina, kaip nutylima tiesa Lietuvoje ir kaip rašytojai pritaria garbingi žmonės užsienyje. Minske Vanagaitė, pagarbiai klausant Lietuvos ambasadoriui, skundėsi: Manęs Lietuvoje nekviečia nei į konferencijas, nei į mokyklas į jokius renginius, nes Lietuvoje vis dar yra tas naratyvas, kad mūsų žydus nužudė saujelė išsigimėlių, bendradarbiavusių su naciais, o visa likusioji Lietuva niekuo dėta. Kartu ji labai džiaugiasi, kad Lietuvos ambasada suteikė patalpas:Nemaniau, kad, esant tokiam požiūriui į šią knygą, tai gali įvykti. R. Vanagaitė dėstė, kad kiekvieno lietuvio namuose yra per Holokaustą nužudytų žmonių daiktų, o namai, kuriuose gyvena dauguma lietuvių, yra žydų namai tad aišku, jog visi lietuviai susitepę krauju, nėra čia ko gintis! Naujasis Vanagaitės gyvenimo draugas Wiesentalio centro Izraelio biuro direktorius Efraimas Zuroffas jai esą yra sakęs, kad dėl migracijos tuštėjančios Lietuvos miestelių trobos kerštas už pralietą kraują: Kaip man E. Zuroffas pasakė, čia jums kerštas neliko 200 tūkstančių žydų, greitai Lietuvoje liks senukai ir nebus kam gyventi tuose žydų namuose. Tuo ji bandė įtikinti Lietuvos ambasados Minske patalpose pernai, po pergalingo jos knygos Mūsiškiai maršo per Lietuvą ir pasaulį. Šį rudenį, minint Holokausto dieną, nueita dar toliau: Rusijos informacijos agentūra Sputnik pranešė, kad R. Vanagaitė tvirtina, jog prie žydų žudynių yra prisidėję net kai kurie patys aukščiausi šalies vadovai. Rūta Vanagaitė, knygos apie Holokaustą Lietuvoje, pavadintos Mūsiškiai, autorė, Lietuvos eksprezidentą Valdą Adamkų vadina masinių žudynių dalyviu, pranešė Sputnik rugsėjo 23 d. Šių metų gegužę R. Vanagaitė Latvijoje, Jelgavos mieste, tikino sužinojusi, kad Valstybės saugumo departamentas jos parašytą knygą Mūsiškiai ketina paskelbti kaip keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui, įtraukti į kasmetį VSD grėsmių nacionaliniam saugumui sąrašą. Vanagaitė pasakojo, kad jai pagalbos ranką ištiesė Jungtinių Valstijų ambasados pareigūnai su ja susitiko ambasadorės pavaduotojas Howardas Solomonas. Paskui su manimi susisiekė JAV ambasadorius. Jis sako: Mes negalime tavęs palaikyti viešai diplomatija neleidžia. Galime nueiti su tavimi į kavinę, nusifotografuoti ir įdėti į feisbuką nuotrauką. Ir dar kai ką padarysime. Paskui susitikome, išgėrėme kavos, sako: Žinai, ką mes dėl tavęs padarėme? Skambinome oficialiai iš ambasados Lietuvos valstybės saugumo komitetui. Vaikinai, ar žinote, kas yra grėsmė. Ši knyga nėra tokia. Vaikinai sako: Taip, jūs pasakėte viskas, viskas, nuimam gazą, pasakojo R. Vanagaitė Jelgavoje, džiaugdamasi JAV diplomato sugebėjimu paspausti Lietuvos Valstybės saugumo departamento pareigūnus. Beje, pareigūnai kategoriškai neigia tokius Vanagaitės išvedžiojimus.
Visuomenė ilgai pasyviai stebėjo keistai su Kremliaus retorika sutampančias kalbas, pagaliau atbudo, kai peržengtos ribos, apjuodintas KGB žiauriai kankintas ir nužudytas partizanų vadas. Tuo metu kita pusė mėgina šmeižtą apie mus paskleisti visame pasaulyje. Analitikas Marius Laurinavičius sakė: Kai jau tiek Kremliui palankių žmonių įsijungė, tai visiškai akivaizdu, kad tai yra suplanuota operacija. Čia nėra tik vieno Vanago atvejis. Tai jie tą bando daryti, ir šiuo metu vyksta nesėkmingai, todėl jie dabar persimetė į tarptautinį frontą ir bando mus šmeižti tarptautinėje arenoje. Viešųjų ryšių ekspertas Arijus Katauskas pritaria, kad Lietuva yra tapusi nedraugiškų jėgų išpuolių taikiniu, tačiau, gaila, kol kas neturi jokios gynybinės taktikos. Anot eksperto, mes nežinome diplomatų veiksmų, tačiau akivaizdu, kad Lietuvos vadovybė savo nuomonę pozicionuoja tik vidaus auditorijai, ir beveik neskiria dėmesio, kaip pateikti informaciją įtakingoje užsienio žiniasklaidoje, kurios tikslinė auditorija aukščiausi valstybių vadovai, įtakingi verslininkai. Anot Katausko, dabar vyksta tik gaisrų gesinimas. Po Europos žydų kongreso priekaištų Lietuvai, Užsienio reikalų ministerija išreiškė apgailestavimą, esą Žydų genocido ir Lietuvos antisovietinės rezistencijos supriešinimas šiame kontekste visiškai nepriimtinas ir tarnauja tik istorijos iškraipymui. Tačiau Užsienio reikalų ministerija atsisakė paaiškinti, ką gi nuveikė jos specialusis ambasadorius žydų klausimais ir pati ministerijos vadovybė, kad išvengtų šios situacijos.
Savotiškai įdomiai šmeižtų gynimo pusėje atsistojo į Vanagaitės paskleistus klausimus atsiliepęs Vokietijos istorikas Kristofas Dykmanas (Christoph Dieckmann), rašantis vokiečių nacių okupacijos Lietuvoje temomis. Jis patarė Lietuvos istoikams ir analitikams nedemonizuoti rašytojos, nes ji esą nekurstė ir neskatino neapykantos, ir netgi viešai neragino žudyti. K. Dykmanas girdėjo, kokį ažiotažą sukėlė R. Vanagaitės pareiškimai apie partizanų vadą neva jį buvus KGB agentu, o Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas esą net surinkęs duomenų apie žydų žudynes, kurių jis, beje, niekam taip ir nepateikęs, bet tai esą nieko blogo. Istoriko nuomone, garsioji rašytoja tiesiog paviešino šiek tiek duomenų iš lietuviškų KGB archyvų, o jeigu atsirado jos interpretacijai prieštaraujančių, sakiusių, kad šaltiniai, kuriais remiasi rašytoja, nepatikimi ir jais pasitikėti nevalia, tad kilo tik iš esmės absoliučiai normali viešoji ir istoriografinė diskusija, į kurią esą turime visi įsijungti. Tačiau savo aiškinimuose istorikas susipainioja: sakydamas, jog pats netinkamiausias kelias būtų pasitelkti instrumentus iš religinių persekiojimų laikų viduramžiais ar skolintis juos iš šiuolaikinių totalitarinių režimų, dar labiau suvelia Vanagaitės gynimo koncepciją juk istorikas turėtų žinoti, kad tas jo paminėtas šiuolaikinis totalitarinis režimas buvo realizuotas kaip tik sovietinio represinio KGB, į kurio dokumentus įnikusi lietuvių nusikaltėlių ir silpnuolių partizanų demaskuotoja turėjo suprasti, su kokiais dokumentais turi reikalą. Vokiečių istorikas stoja garbiosios rašytojos teisių gynimo pusėje: jos knygų atsisakyti negali jokios leidyklos, o ji kuo plačiausiai, netgi be jokių apribojimų turi skleisti jos klausimus tarp Lietuvos istorijos nežinančių užsieniečių (tai ji jau seniai ir nepriekaištingai bei nesavanaudiškai ir be jokių piktų kėslų daro). Aišku, toks vokiečių istoriko požiūris yra daugiau nei keistas.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) taryba spalio pabaigoje kreipėsi į prokuratūrą, prašydama iškelti baudžiamąją bylą dėl A. Ramanausko-Vanago apšmeižimo ir mirusiojo atminimo paniekinimo. Generalinė prokuratūra paskelbė, kad viešųjų ryšių specialistės R. Vanagaitės pasisakymai apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą negali būti pripažinti nusikaltimu, nes nėra duomenų, kad ji būtų sąmoningai skleidusi melagingus prasimanymus su tikslu pakirsti žmonių pagarbą. Generalinės prokuratūros prokuroras Darius Čaplikas nusprendė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl R. Vanagaitės pasisakymų apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. Prokuratūra paskelbė nepradėsianti ikiteisminio tyrimo, nes R. Vanagaitės pasisakymuose esą nėra tiesioginės tyčios prokuroro D. Čapliko vertinimu, ji nesuvokė, jog skleidžia melagingus prasimanymus apie mirusįjį, kad tai gali nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą mirusiojo atminimui. Prokuroras aiškino, kad remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismu, kuris nurodo, jog nuomonės reiškimo laisvė yra viena esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena pagrindinių sąlygų jos bei kiekvieno individo vystymui. Nutarime, kuriuo atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatuojama, kad šmeižimas yra gyvo asmens orumo ar garbės žeminimas. O Vanagaitė juk kalbėjo apie mirusį asmenį, kuris, nors nukankintas ir sušaudytas, vadinasi, jau negyvas žmogus, taigi, jaudintis nereikia. Tokio sprendimo šokiruotas LLKS pirmininkas Giedrius Gataveckas apstulbęs kalbėjo: Ar prokurorai nežino, kas yra mirusiojo paniekinimas? Nežino Lietuvos istorijos? Vadinasi, galima partizanų vadą pavadinti išdaviku, KGB agentu, kalbėti, kad jis nepatyrė jokių kankinimų? Ir tai tik nuomonė? Tokia pareigūnų pozicija, švelniai tariant, keista, nesuvokiama sveiku protu. Nutarimą apskųsime. R. Vanagaitės pasisakymai apie legendinį partizaną nė kiek nebuvo panašūs į nuomonės išreiškimą tai buvo teiginiai: KGB agentas, Tarybų Sąjungos apologetas, Niekas jo nekankino, Išdavė savo bendražygius. Kalbėdama apie žydų žudynes karo metais, R. Vanagaitė pareiškė, jog A. Ramanauskas-Vanagas buvo tų procesų dalyvis. Ji nepateikė jokių įrodymų, ji bandė remtis klastojimais garsėjusių sovietinių budelių organizacijų NKVD, KGB dokumentais, kuriuose tiesios nė su žiburiu nerasi.
Savaime suprantama, kad Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff), nacių medžiotoju save tituluojantis Simono Vyzentalio biuro Jeruzalėje direktorius, yra išmanus viešųjų ryšių specialistas. Nė kiek jo talentams šioje srityje nenusileidžia ir R. Vanagaitė, žinoma viešųjų ryšių specialistė, kūrusi įvaizdį mūsų iškiliems politikams, padėjusi ateiti jiems į politinį olimpą. Ir štai šie du žmonės, vienas iš Izraelio, bet vis kalbantis apie lietuvius, kitas iš Lietuvos, suvienija savo jėgas dėl labai aiškaus tikslo ir labai aiškiai žinodami, ką reikia diskredituoti. Akivaizdu, kad dezinformaciją apie A. Ramanauską viešųjų ryšių specialistė R. Vanagaitė platino tikrai sąmoningai, nes per kelias dienas ji pateikė savo faktus ir klausimus net kelioms užsienio žiniasklaidos priemonėms. Tai tik įrodo sumanios viešųjų ryšių specialistės sąmoningą tyčią, kurios neįžvelgia prokurorai, bet aiškiai supranta ir analitikai, ir istorikai, ir visuomenė.
© 2017 XXI amžius
|