|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vienuolė ir mokytoja įamžinta knyga Romas BACEVIČIUS
Neseniai išleista knyga Pro apšviestą langą: Albina Navickaitė ir jos rašytinis palikimas. Dar vasario 5 dieną Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos konferencijų salėje ji pirmąkart buvo pristatyta visuomenei. Albina Navickaitė (1923 11 122000 05 06) buvo Kristaus Karaliaus seserų kongregacijos vienuolė, mokytoja lituanistė, muziejininkė. Viena iš knygos sudarytojų jos dukterėčia Lina Navickaitė-Greičiuvienė sakė, kad jai nuostabu, jog ši knyga atsirado tarsi iš niekur nebuvo jokių planų, svajonių ar svarstymų ją leisti. Tiesiog vieną dieną į Nemuno redakciją, kurioje ji dirba, paskambino nepažįstamas vyriškis ir pranešė, kad rengiama knyga apie žymius Krekenavos žmones ir jos paprašė parašyti prisiminimus apie savo tetą Albiną, kuri 19541964 metais mokytojavo (dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą) Krekenavos vidurinėje mokykloje ir daugelio mokinių atmintyje išliko kaip itin šviesi, iškili asmenybė. Linai paskambinęs Viktoras Jankūnas, buvusios Albinos mokinės Vilmos Adomavičiūtės vyras, ėmėsi iniciatyvos surinkti apie mylimą žmonos mokytoją, vėliau jų šeimos bičiulę, kuo daugiau medžiagos ir ją publikuoti. Knyga Krekenava laiko tėkmėje pasirodė 2014 metais, bet tuo viskas nesibaigė. Apie mokytoją turėta nemažai labai šiltų, įdomių prisiminimų bei nuotraukų pernelyg didelį kiekį, kad sutilptų minėto leidinio puslapiuose. Tada Viktorui kilo mintis šią medžiagą išleisti atskira knyga. Dukterėčia džiaugsmingai pritarė jo idėjai. Tuo pačiu buvo puiki proga po ilgų atidėliojimų atidžiai peržiūrėti tetos archyvą. Ir ne veltui rengiamą knygą papildė jame atrasti Albinos dienoraščio fragmentai bei nemaža šūsnis kitokių įvairaus pobūdžio tekstų. Be to, gauta dar kelių prisiminimų autorių, viena jų, Onutė Krištupienė, pateikė jai rašytų Albinos laiškų. Taigi ši knyga dėliojosi stebėtinai lengvai ir sklandžiai, noriai bendradarbiaujant geranoriškiems žmonėms, sakė L. Navickaitė-Greičiuvienė. Jos ir V. Jankūno sudarytoje knygoje sudėtas pluoštas sesers Albinos laiškų, dienoraščio ištraukų, straipsnių, apmąstymų ir ją pažinojusiųjų atsiminimų. Pačios sesers Albinos rašytame viename tekste sužinome apie 1949 metais, jai laikant egzaminus, per Sekmines Mažojo Vainatrakio (Užuožerių) kaime, Navickų sodyboje, žuvusį jos brolį Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės partizaną Kostą Navicką, suimtus ir Kauno kalėjime įkalintus brolį Viktorą ir mamą. O tėtė su mažuoju broliuku Broniumi turėjo slapstytis pas svetimus. Tėtė su broliu Viktoru buvo nuteisti kalėti 10 metų. Viktoras 1949-1955 metais vargo Mordovijos ir Omsko lageriuose, o apie motiną, kalėjusią Kazachstane, šeima turėjo mažai žinių. Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pavyko išsiaiškinti, kad ji lageryje mirė 1951 m. sausio 22 d. Apie savo tėvelio Viktoro seserį Albinutę jos dukterėčia, viena iš knygos sudarytojų, L. Navickaitė-Greičiuvienė štai ką sakė: Tetą pamenu nuo mažų dienų, nes ji gyveno mūsų namų mansardoje įrengtame nedideliame butelyje. Net ir šiandien, jau prabėgus beveik aštuoniolikai metų po jos mirties, galėčiau tvirtinti, kad tai didžiausią įtaką man padaręs žmogus. Išskirsiu tik keletą pačių, mano akimis, ryškiausių tetos bruožų. Ji buvo itin santūri ir valinga. Nepaprastos savitvardos kaip prisiminimuose pabrėžia kone visi jos buvę mokiniai, niekada, jokiomis aplinkybėmis nepakeldavo balso. Iš tiesų, nors ištisus dešimtmečius gyvenome po vienu stogu, nuolat bendravome, neprisimenu atvejo, kad teta kokioje nors situacijoje būtų praradusi kantrybę, kaip nors ūmiai sureagavusi. Ji puikiai išlaikydavo, ko gero, ypač klastingus kasdienybės išbandymus: visas pasitaikydavusias įtampas ir trintį, rutiną, visus nesusipratimus, bėdas ar vargus. Iki šiol iškilus kokiai kebliai situacijai svarstau: o kaip elgtųsi teta? Žinau, jos pozicija patikima, ji sugebėdavo išbūti tiesoje. Štai tada ir pamatau, kad toli gražu ne visada paprasta taip pasielgti. Netgi labai sunku. Be Dievo malonės ir įtemptų vidinių pastangų čia išvis nežengsi nė žingsnio. Albina buvo šiltas, jautrus, subtilus žmogus, nors kartu ir racionali, nesentimentali. Regis, iš jos lūpų niekada neišsprūdo joks nepasvertas žodis. Niekuomet pokalbis, nors ir apie pačius paprasčiausius dalykus, nevirsdavo paplepėjimu ta skirtis labai ryški. Neabejoju, kad viduje skaudžiai išgyvendavo patirtą blogį ir neteisybes (to tetos gyvenime nestigo), bet ji turėjo tvirtą atramą tikėjimą. Kristus buvo jos idealas, Juo ištikimai sekė ir nuostabiai atspindėjo žvelgiant į jos asmenybę, atrodytų, bemaž visais pasirinkimais. Teta nepaprastai mėgo literatūrą šia meile užkrėtė ir mane. Ir apskritai kultūrą domėjosi menu, kūrėjų asmenybėmis, filosofija. Visus šiuos dalykus uoliai stengėsi pritaikyti saviugdai, dvasiniam augimui. Ji darbavosi kultūrai tiek būdama mokytoja, tiek muziejininke (dirbo tuometiniame Kipro Petrausko ir Juozo Gruodžio muziejuose) ar bibliotekininke. Redaguojant knygą visi šie minėti ir kiti Albinos asmenybės bruožai ryškėjo ir skleidėsi per jos pačios tekstus, per prisiminimų autorių įžvalgas. Vis dėlto kai kas mokinių pasakojimuose man buvo nauja nustebino tetos drąsa ir tvirtumas tais atšiauriais ir pavojingais sovietiniais metais: ji, rizikuodama nukentėti ar net sulaukti valdžios represijų, su mokiniais Krekenavos visuomenei pastatė didelį atgarsį turėjusį lietuvišką patriotinį spektaklį, patikimiems bičiuliams, mokiniams rengdavo slaptus literatūros vakarus. Prisiminimuose atradau nemaža jaudinančių situacijų bei detalių negalėjau to žinoti, juk teta savo darbų neafišavo. Sesuo Elena Gaidamavičiūtė knygos pristatymo renginyje perskaitė paskutiniuosius, 2000 metų pradžioje seserims vienuolėms rašytus Albinos Navickaitės laiškus jie kupini ramybės ir šviesos, nėra nerimo dėl silpstančios sveikatos, bet vis pasidžiaugiama pačiais paprasčiausiais, subtiliausiais dalykais. Pasirinkti vienuolės gyvenimą ir ypač sovietmečiu ne tik drąsus, apgalvotas ir pašaukimo lydimas žingsnis, bet ir dar kažkas, net nežinia kas, gal sielos trauka arba tiesiog tvirtas tikėjimas. Vis dėlto, kaip anksti teta suprato, jog vienuolės gyvenimas yra būtent tai, ko jai reikia? klausiu sesers Albinos dukterėčios. Į šį klausimą L. Navickaitė-Greičiuvienė atsakė: Ši Albinos gyvenimo dalis, jos apsisprendimą lėmę motyvai lieka apgobti paslapties. Teta nebuvo iš tų žmonių, kurie be būtino reikalo kalbėtų apie save. Bent jau man apie priklausymą vienuolijai yra užsiminusi tik iš tolo. Tačiau kai ką apie tai šiandien galima numanyti skaitant jos tekstus, ypač dienoraščius. Juk juose, tegu punktyriškai, nužymėtas dešimties metų gyvenimo tarpsnis (dienoraštis rašytas 19571967 metais, o į Kristaus Karaliaus seserų kongregaciją įstojo 1959 metais). Teta visada pabrėždavo būtinybę apmąstyti savo pasirinkimus, teisingai nukreipti polinkius, gabumus, siekti įprasminti gyvenimą. Kita vertus, jos tekstuose iš tikrųjų labai aiškiai juntamas Kažko, pranokstančio ribotą racionalumą, dvelksmas, vadovavimas. Albina dienorašty užfiksavo savo širdies gelmių virpesius. Ir gyvenimą derino, kreipė pagal beribį širdies troškimą. Manau, ji nuosekliai ėjo, o tiksliau, leidosi vedama vidinės traukos (1967 m. rašė: Artėju prie savo pašaukimo idealo). Senajame Testamente yra labai gražios pranašo Ozėjo eilutės, kaip Dievas vilioja savo tautą, išveda į dykumą, prašnekina jos širdį ir ten jai atiduoda jos vynuogynus. Tai ne tik išrinktosios tautos, bet ir kiekvienos sielos istorijos archetipinė siužetinė linija. Ją, labai subtiliai brėžiamą, galima atsekti ir iš Albinos dienoraščio. Visi gyvenimo įvykiai, išbandymai, suspaudimai dykumos buvo ne šiaip: ... ne veltui tiek iškentėjau Jį suradau. Pasakodama apie susitikimą su seserimi Regina Bakevičiūte, teta Albina pabrėžia: Mano vidinis poreikis stoti į vienuolyną jau nebedavė man ramybės. Taip jau yra kiek pajėgiame atsiliepti, paklusti šitam gelminiam viliojimui ir vedimui, tiek išsiskleidžia mūsų gyvenimai suveši vynuogynai. Ta pašaukimo-atsiliepimo dermė tetos atveju buvo labai ryški, leitmotyvinė. Sesuo Zita Nauckūnaitė prisiminė bendravimo su Albina pradžią. Tuomet dar jauną vienuolę stebindavo tai, kad Albina visada kalbą pradėdavo nuo esmės: Zitute, Jėzus... Be jokių įprastų kaip gyveni, kaip sekas, kas naujo. Tai netgi šiek tiek baugino, trikdė: negi ta sesuo tokia šventa? Stengėsi įžiūrėti kokią silpnybę. Vieną lyg ir pastebėjo tai meilė knygoms, literatūrai... Sesuo Zita pasakojo apie Kristaus Karaliaus seserų kongregaciją, Lietuvoje įkurtą 1957 metais. Apie sovietmečio realijas kad visos seserys, tais laikais priklausiusios pogrindinei bendruomenei, neabejotinai buvo KGB akiratyje. Į Kristaus Karaliaus seserų kongregaciją stodavo aukštąjį išsilavinimą turinčios merginos, pasiryžusios sekti ir liudyti Kristų asmeniniu gyvenimu, pagelbėti kunigams sielovadiniame darbe, apaštalauti tarp pasauliečių visose srityse ir visomis priemonėmis, savo aplinkoje skleisti tikėjimą ir krikščionišką kultūrą. Pabaigoje sesuo Zita perskaitė kongregacijos seserų maldą į Kristų Karalių ją neabejotinai kalbėdavo ir sesuo Albina. Taigi, regis, nieko ypatingo neįvyko, tik prieš keletą dešimtmečių nedideliuose miesteliuose kukli išmintinga mokytoja be jokių kompromisų dalijo save mokiniams. Bet kas suseks, kokį poveikį turėjo ši gėrio spinduliuotė, į kokias grandinines reakcijas jungėsi ir kokiais atstumais išsklido? Ir iki šiol tebesklinda. Perskaitę knygą Pro apšviestą langą: Albina Navickaitė ir jos rašytinis palikimas sužinome, kad sesuo Albina, dirbdama mokytoja Kalvarijoje ir Krekenavoje, kiekvienam savo mokiniui, kiekvienam gyvenimo kely sutiktajam įteikė dieviškosios šviesos kibirkštėlę. O kad dabar būtų tokių mokytojų! Knyga išleista mažu tiražu svariausiai finansiškai parėmus jos iniciatoriui V. Jankūnui nedideliu tiražu, todėl leidinį galima rasti vieninteliame Šv. Kazimiero knygyne Kaune (Vilniaus g. 3). Žemiau pateikiame keletą buvusių jos mokinių atsiliepimų apie savo mokytoją. Iš jų bus galima labiau suprasti, kokia tai buvusi mokytoja. Laikraštyje Katalikas spausdiname kelias jos pačios mintis-aforizmus.
Iš amžininkų prisiminimų Beveik viskas išdriko būtajame laike miražais: mokytojai, bendramoksliai, senosios Krekenavos vaizdai, krekenaviečių gyvenimo būdas. (...) Tarp jų, aišku, buvo ir moterų mano Mokytojų. Su viena iš jų, Albina Navickaite, šiandien norėčiau pasikalbėti. Ji mano sielai daug davė. Tikiu, kad ne trik mano. Mokė mus ne vien gimtosios kalbos ir literatūros, bet ir vidinės kultūros, humanizmo. Mokytoja žinojo, ką ir kada sakyti, ko sakant nepasakyti. Ir pasakyti nesakant. Tai menas. (...) Mokytojos ir gyvenimas, ir darbas neatsiejamas nuo poezijos. Mokytojos A. Navickaitės dėka dalį pasaulio ir aš matau bei girdžiu jos akimis ir ausimis. Kad studijavau gimtąją kalbą ir literatūrą bei klasikinę filologiją, kad visą gyvenimą mokiau vaikus pamatyti ir suvokti grožį. (...) Ką pasakytų šiandien ji, kuklioji ir išmintingoji Albina (net drabužis buvo pilkas, natūralios vilnos), kai tokia vertybių desakralizacija, kai vartotojiška visuomenė reikalauja duonos ir žaidimų? Kai išgirstančiųjų būrelis toks mažas.... Ji ir tada jautė, kad jauno žmogaus dvasios langas jau išdaužtas, kad pro jį skverbiasi visokie skersvėjai. Todėl iš mūsų sielų valė tarybinę retoriką, jos patetiką ir banalumą. (...) Mokytoja turėjo ištobulintą, išpuoselėtą, klasikinį pareigos jausmą. Siekti tik geriausio varianto. Iš skiaučių dėliojo pasaulio ir tautos istorijos, tautosakos, kultūros paveikslus ir kaip sukauptus lobius atiduodavo mokiniams. Juk nei mokytojai, nei mes neturėdavo vadovėlių. Dažnai ir literatūros tekstų. Viską lėmė mokytojos pasiruošimas pamokai, jos organizacija ir... Žodis. Gerai, kad mūsų širdys tada dar buvo imlios. Žodis nuskrisdavo į gerą dirvą. Ir sudygo. (...) Labiau pažinusi mokinius, pasikviesdavo pas save. Išleisdama įdėdavo ir knygą, aišku, draudžiamą. Ją susukdavo į laikraštį, liepdavo pasikišti po paltuku. Žinojom, kad niekam nevalia rodyti ar sakyti, kas davė. (...) Ji kalbėjo tyliai, niekada net balso nepakeldavo. Bet klasėje būdavo tylu. Dabar manau, kad veikdavo pati laikysena, vidinė kultūra. Nemėgo prie ko nors derintis ar pataikauti. Tik suspausdavo lūpas. Ėjo į tikslą tvirta, kukli, tyli. Juk tai buvo nepriklausomos dvasios žmogus. Retas dalykas visais laikais. Ir ne tik mokykloje. (...) 1958 m. birželio 23 d. mokytoja Albina mums suorganizavo kelionę į Dzūkiją traukiniu. Pati už ją sumokėjo. Važiavom trise: dvi mokinės ir ji. Kaune nakvojom pas mokytojos gimines. Rytą išvažiavom traukiniu Kaunas-Šeštokai į Žuvintą. Vykom švęsti Joninių ant piliakalnio. Kam mokytojai reikėjo tempti dvi piemenėles per visą Lietuvą su savimi? Dar ir už savo pinigus. Turbūt reikėjo. Noras lavinti, šviesti kiek guvesnius pokario vaikus visais įmanomais būdais. Tada tik džiaugiausi ir gaudžiau įspūdžius. O dabar užplūsta širdį toks pasididžiavimas mokytoja, pagarba jos gerumui ir autoritetui. (...) Mokytoja mylėjo gyvenimą ir žmogų. (...) Ji labiausiai jautė alinantį tų dešimtmečių poveikį žmogaus dvasiai ir darė viską, kad surastų atsvarą jos naikinimui. (...) Žavėjo ne tik mokytojos erudicija, bet ir pakantumas neišprususiam, mokėjimas su juo bendrauti. (...) 1958 m. vasaros pradžioje ji atėjo į kaimą pas mano tėvelius. Nieko nepranešusi, kad nesiruoštų, nesišvarintų tie darbais užsivertę žmonės. Sutrikome: juk gryčioje toks skurdas. Tikslas, pasirodo, buvo toks: pažiūrėti, kaip mes verčiamės materialiai ir ar įstengs tėvai mane išleisti į universitetą. Prašė leisti. (...) Tai tokie tie pokario mokytojai. Kai mokykla dar nebuvo viešoji įstaiga, o pedagogai paslaugų teikėjai. Padarydavo viską, kad kiekvienas šiek tiek gabesnis vaikas išeitų į mokslą. Emilija Grinkaitė-Kandratavičienė Niekada nepakėlusi balso, visada tesėjusi duotus pažadus, mums, jos mokiniams, ji buvo ramybės ir išminties nešėja. Prisimenu, kaip kantriai mokė lietuvių kalbos taisyklių, kaip pasilikdavo su silpnesniais mokiniais, kad galėtų jiems paaiškinti, pagelbėti, nes mūsų tartis neigiamai veikė rašybą ir kirčiavimą. Miglė Virginija Jočytė-Rudminienė Mokytoja A. Navickaitė tyliai, ramiai ir kantriai laviravo tarp ugnies ir uraganinio šėlsmo. Veikiausiai sau mintyse dažnai kartodavo: Būkite drąsūs ir nenuleiskite rankų, nes laukia atlygis už jūsų triūsą (2 Kr 15, 7). Vakarais, po dienos darbo ir baimės drebulio, kai saugumiečių kaustytų batų kaukšėjimas mokyklos koridoriais aidu smigdavo į išvargusias nuo įtampos klasėje sėdinčius mokytojos smegenis, ko gero melsdavosi: Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis? (...) Pamokos tylios ir ramios, su atsakingom gyvenimui skirtom nuorodom. Daugelis jos mokinių ir šiandien prisimena sąžiningą, tylią, įtaigią mokytoją, kaip motina su meile vedusią juos doros ir tikėjimo keliu į audringą gyvenimą, mokiusią išmintingai, nesuklupus apeiti pasitaikiusią kliūtį. Bronislava Varkulevičienė Pirmą kartą pas ją Kaune apsilankiau apie 1968 metus būdamas trečiakursis studentas. Sužinojau, kad ji dirba Kauno 3-ioje bibliotekoje. (...) tąkart ji surado man keletą retesnių knygų, tarp jų ir tada jau draudžiamą, bet bibliotekoje kažkaip išsaugotą Aleksandro Solženicyno apysaką Viena Ivano Denisovičiaus diena. (...) Vėliau mokytoja dirbo net keliuose memorialiniuose muziejuose. (...) Tuometinė Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Janina Narkevičiūtė pareiškė, kad reiks palikti muziejų, nes tikintiems ten ne vieta. Juozas Adomavičius Albina Navickaitė, baigusi Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, 1949 metais gavo paskyrimą ir atvyko į Kalvarijos gimnaziją dėstyti visuotinės literatūros. Mokytojos pamokų klausiausi dvejus metus 1951-aisiais, jai būnant ir mūsų klasės auklėtoja, baigiau gimnaziją. Per tą laiką gerokai atsiskleidė ne tik mokytojos žinių diapazonas, bet ir dvasinės savybės. Kalbėdavo ramiu tonu, pasverdama kiekvieną sakinį. Ramybę išsaugodavo net kilus kokiam nesklandumui. Peržvelgdavo klasę, pasiteiraudavo, kas neaišku. Jei neatsirasdavo klausiančiojo, tęsdavo pamoką, jei būdavo paaiškindavo. Mus ypač žavėdavo pasaulio literatūros klasikų kūrybos vertinimas. Mokytoja supažindindavo su kiekvieno autoriaus epocha, gyvenimo sąlygomis, buitimi, asmens savybėmis, kūrinių turiniu, idėjomis, aptardavo, kokią įtaką jie darė tam metui ir tolesniems laikotarpiams. Atskleisdavo gėrio grumtynes su blogiu, ryškiau ar blankiau pasireiškiančias mumyse ir visuomenėje. Todėl per literatūros pamokas geriau pažinome žmogų, istoriją, dvasinio gyvenimo svarbą, mokėmės atskirti gėrį ir blogį. Kadangi religinės literatūros tais laikais nebuvo, mes jos apmatus nors fragmentiškai gavome per grožinę literatūrą. (...) Ji, išmintingoji mūsų mokytoja ir auklėtoja Albina Navickaitė, visada būdavo gimnazijos sukakčių minėjimuose. Kartais ją pasikviesdavome į bendrą ekskursiją po Lietuvą. Jau būdama solidaus amžiaus dar atvyko į Kalvarijos gimnazijos jubiliejų. Pasibaigus iškilmėms pas Kalvarijoje gyvenančias buvusias mūsų klasės drauges ir staiga ant jų rankų numirė. Kan. Juozas Barkauskas Tarp žmonių, palikusių mano gyvenime neišdildomą pėdsaką, buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Albina Navickaitė. (...) pasisodinusi mane prie stalo pastatydavo priešais stiklinę pieno, padėdavo į lėkštutę įdėto kvepiančio labai skanaus pačios iškepto meduolio gabalėlį, o paskui mokydavo lietuvių kalbos, nes septynmetę buvau baigusi tremtyje. (...) Niekieno neprašyta rūpinosi manimi, iki baigiau vidurinę. Mano rašinėliuose būdavo tiek klaidų, kad jų negalėtum vertinti jokiu pažymiu. Mokytoja nerašydavo jo, tik ištaisiusi darbą liepdavo perrašyti be klaidų. (...) Kažkam iš mokinių uždavus provokuojantį klausimą, ar yra Dievas, ji atsakė labai teisingai. Lentoje nupiešė aukštą kalną ir jo viršūnėje pažymėjo klaustuką prie to paties klausimo. Papėdėje parašė žmogus ir paaiškino: Nuo mano atsakymo jūsų mąstymas nepasikeis. Kas tiki Dievą, vis tiek tikės, kas netiki netikės. Kai žmogus yra pačioje kalno papėdėje, jis labai toli nuo Dievo ir negali matyti tiesos. O jeigu asmuo yra aukštos moralės, jis stovi aukščiau nuo kalno papėdės, ir atstumas iki Dievo mažesnis. Jam toji tiesa aiškesnė. Norint žinoti, ar yra Dievas, reikia Jo ieškoti, kopti į kalną Jo link, ir atsakymas bus rastas. Adelė Gailiūnaitė Tik subrendęs, įgavęs patirties gali įvertinti ir suprasti vaikystės mokytojus, kaip jie stengėsi formuoti tavo asmenybę. Mokytoja A. Navickaitė man turėjo didžiulę įtaką. Ją supo mokslu nepaaiškinama aura, tarytum atsaugos laukas, teigiama spinduliuotė. Nesu daugiau sutikęs nė vieno pedagogo, per kurio pamokas visada būtų tylu, net didžiausi išdykėliai tyliai ir atidžiai jos klausydavosi. Ji dėstė, regis, nelabai įdomius dalykus lietuvių kalbą ir literatūrą. Niekuomet nepakeldavo balso, niekada nieko nebarė, bet klasėje viešpatavo tyla. Dabar, vertindamas iš mediko pozicijų, neabejoju, kad tapusi gydytoja, ji būtų garsi psichoterapeutė, gydymui lengvai ir meistriškai taikytų hipnozę. Laimė, ji buvo mokytoja! Tais gūdžiais tarybiniais nutautinimo ir tarybinio žmogaus formavimo laikais per lietuvių literatūros pamokas nepastebimai mums skiepijo tautinį patriotizmą. Šiandien suprantu, kad, pasakodama apie lietuvių rašytojus ir poetus, ji pasakydavo gerokai daugiau, negu reikalavo mokymo programos, taip apsaugodama mus, kad netaptume žmonėmis be šaknų, neišmanančiais savo istorijos. Nukrypdavo į XIX-XX amžiaus pradžios tautinio atgimimo istoriją. Viską darė savo iniciatyva, tais laikais tai buvo tiesiog pavojinga. Literatūros pamokos tapo labai įdomios, kartais jos virsdavo vos ne istorijos pamokomis, ir jų visada laukdavome. Mokytojos dėka ėmiau kritiškai mąstyti, perpratau socializmo laimėjimų ir galutinės pergalės absurdą. (...) Dar prieš Atgimimą ir Sąjūdį, tarybinio saugumo laikais, ji man pasiūlė draudžiamos religinės literatūros, leistos pogrindyje, Kunigų seminarijos teologijos paskaitų rinkinį. Man, neturinčiam net Šventojo rašto, tai buvo gaivaus oro gurkšnis. Vėliau, manimi jau pasitikėdama, duodavo paskaityti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką. Dabar neabejoju, kad mokytoja taip pat dalyvavo ją leidžiant ir platinant. Nepagalvojau, kad ji yra vienuolė, tarybiniais laikais tai atrodė neįmanomas dalykas. Petras Markuckas Mokytoja Albina Navickaitė mano atmintyje išlikusi kaip vienintelis gyvenime sutiktas žmogus, apie kurį galima pasakyti unikumas. Tokių mokytojų kaip ji daugiau neteko pažinti, ne tik mokytojų, bet ir apskritai žmonių. Tokios laikysenos, bylojančios apie begalinį susikaupimą, ramybę, tokios savitvardos, gebėjimo neparodyti emocijų ir atidos žmogui, su kuriuo bendraujama. (...) Jei tikėtume, jog išėjusysis gyvas tol, kol gyvena bent vienas jį prisimenantis žmogus, mokytoja Albina Navickaitė turėtų būti su mumis ilgai, nes ji prisimenama kaip asmenybė apie ją kaip mokytoją pasakoja tėvai savo vaikams, mokytojais tapę jos mokiniai savo mokiniams. Rima Zinytė Pamenu, kiek pastangų padėjo, kad mes, jos auklėtiniai, birželį pirmąkart pamatytume jūrą. Reikėjo parūpinti sunkvežimį ir pasiryžti varginančiai kelionei iš Krekenavos į Palangą. (...) Kiek poetų, rašytojų, dailininkų svečiavosi mūsų mokykloje! Mokytoja sugebėjo juos pasikviesti turėjo daug draugų. (...) Dėkoju Dievui, kad man teko laimė pažinti ir bendrauti su tokiu šventu žmogumi. Tikiu, kad danguje Ji yra šventoji. Buvo labai kukli. Nesiekė šlovės ir turtų. Neturėjo pykčio ir neapykantos, nors daug kančių teko patirti tuometinėje santvarkoje. Mokėjo atleisti, užjausti. Puoselėjo gėrį ir grožį. Mokinių širdyse paliko gėrio sėklą. Onutė Krištupienė
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |