100 metų – tūkstančiai žygių...

Dezinformacijos labirintuose

Apie pokario kriminalą ir partizanus

Povilo Masilionio knygos puslapius pavarčius

Gintautas Miknevičius, Rimantas Zagreckas

Sovietinė propaganda ir jai prijaučiantys pokario partizanų kovų sumenkinimui dažnai išsitraukia partizanų likviduotų asmenų kortą. Ši tema atrodo nepatogi ir daugeliui kitaip nusiteikusių istorikų bei partizaninę tematiką mėgstančių patyrinėti žmonių ar gyvų išlikusių partizanų artimųjų. Daugelis linkę ją apeiti, dažnai bijoma prie jos net prisiliesti. Nepriklausomos Lietuvos istorikų pradėti šios temos tyrimai dar tik įsibėgėja, bet pirmieji rezultatai rodo, kad šios baimės perdėtos. Visgi sovietinės propagandos virusas visuomenę paveikė stiprokai, reabilitacinis periodas gali užsitęsti, todėl, manytume, panašūs straipsniai ir reikalingi.

Sovietinei serijai ,,Faktai kaltina“ giminingose knygose tarp partizanų likviduotų asmenų yra daug kategorijų žmonių. Dauguma jų paprasčiausi kolaborantai, dalis tokiais tapę priverstinai, dalis kaip ir kiekviename kare – nekaltos ar atsitiktinės aukos. Kiekvienas įvykis individualus, jo ištyrimas ilgalaikis, o rezultatas gali būti ir toks, kad į jokią iš minėtų kategorijų tas atvejis ,,neįsipaišo“. Tai – kitoks, politinės potekstės neturintis faktas, viso labo tik gausinantis sovietmečiu rinktą pokario politinių kovų statistiką.

Viena knygų, iš kurių mėgsta semtis įrodymų besiginčijančios pusės, yra Povilo Masilionio „Partizanų teroro knyga“. Kritikuotina ji daugeliu aspektų, bet šiam straipsniui paėmėme tik vieną pavardę. Kalbėsime apie vairuotojo Ivano Kuznecovo nužudymą. 1948 03 31 Kauno apskrities laikraščio „Tarybų Lietuva“ rubrikoje „Iš teismo salės“ pasirodė A. Girdausko straipsnis „Teisingas sprendimas žmogžudžiams“. Jame aprašytas banditų (A. Girdausko požiūriu, ,,nacionalistinių banditų“) gaujos narių Vitoldo Jakubausko, brolių Alfonso ir Telesforo Jasionių bei Vaclovo Šidlausko, 1947 metų lapkričio ir gruodžio mėnesį siautėjusių Kauno apylinkėse, teismas. Be jų, dar buvo teisiama Jasionių motina Elena. T. Jasionis buvo 23-ejų, kiti trys – aštuoniolikmečiai. Grupelės nuotykiai gerai plunksną valdančio žmogaus rankose galėtų virsti nuotykinio filmo scenarijumi, nes čia buvo pabėgimų, susišaudymų ir lakstymo automobiliu. Tik vargu, ar kino kritikai tame scenarijuje užuostų stipresnį politinį-ar nacionalistinį kvapą.

Į rašytinius pokario istorijos šaltinius grupelė pateko, kai 1947 metų gegužę dėl dviračio vagystės ir jo savininko Aleksandro Veličkos sumušimo buvo sulaikyti T. Jasionis, V. Šidlauskas ir broliai Inokaičiai. Jų teismas įvyko po pusmečio, lapkričio 27-ąją, Vilkijoje, nes ten buvo nusikalsta. Jaunuoliai dar prieš teismą pasiryžo bėgti, jei nuteis.

Pokaris Lietuvoje buvo laikas, kai labai trūko transporto (net dviratis buvo retesnis nei dabar automobilis). Jei teismas vyko provincijoje, tekdavo ilgai laukti, kad kas nors nuvežtų ir parvežtų suimtuosius. Nesunkiose ir ne politinėse bylose suimtųjų giminės, jei norėjo, kad viskas suktųsi greičiau, rūpindavosi transportu. V. Jakubauskas su suimtaisiais buvo draugas, todėl Jasionių motina kreipėsi į jį, kad vežtų nuteistuosius į Kauno kalėjimą, o mokyklos, kur jis dirbo, administracija neprieštaravo. Dėl tokios kelionės A. Jasionis susitarė su konvojaus viršininku milicininku Astrausku.

Po teismo Vilkijoje nuteistųjų giminės dar surengė išgertuves. Gal kam ir sunku bus patikėti, bet jose dalyvavo ir konvojus. ,,Apšilę“ visi iš Vilkijos pajudėjo į Kauną. Matyt, pasisėdėjimas visus suartino, važiavo draugiškai: mašinoje, be nuteistųjų ir konvojaus (du milicininkai), dar buvo nuteistųjų advokatas ir giminės, du liudininkai bei išteisintas T. Jasionis. Kaune, netoli „Inkaro“ gamyklos, konvojaus vyresnysis Astrauskas su giminėmis ir liudininkais kažkodėl išlipo iš mašinos, o joje liko advokatas, T. Jasionis, du liudininkai ir vieno iš nuteistųjų mergina Birutė, kuri persėdo į vairuotojo kabiną ir perdavė jam ginklą. Nuo „Inkaro“ nuvažiavus kelis šimtus metrų mašina sustojo ir, pasak „Tarybų Lietuvos“, viskas vyko taip: „Jakubauskas įšoko į sunkvežimio kėbulą, atstatė į kalinių palydovus ginklą. Po to drožė vienam pistoletu per galvą, išmetė iš sunkvežimio ir nušovė. Kiti banditai nuginklavo antrą palydovą ir, išmetę iš mašinos, sunkiai sužeidė“. Įvykio liudininkas advokatas pasakojo, kad išvadavimui vadovavo nuteistasis V. Inokaitis. Po to nusikaltėliai nuvažiavo Jonavos link ir naktį praleido miške, tardamiesi, ką daryti. Pabėgus nuteistiesiems, aplinkybes pradėjo tirti MGB, gal ir ne be pagrindo apkaltinęs Kauno apskrities prokuratūrą korupcija. Saugumo operatyvinėje suvestinėje pasirodė pranešimas, kad ginkluota antisovietinio pogrindžio organizacija, vadovaujama V. Jakubausko, užpuolė iš Vilkijos teismo į kalėjimą Kaune lydimus kalinius ir juos išvadavo. Tiek milicija, tiek saugumas pradėjo pabėgusiųjų paieškas. „Tarybos Lietuvos“ straipsnyje teigiama, kad vienas iš pabėgusiųjų T. Jasionis yra sakęs, kad turi ryšių su banditu (,,nacionalistiniu banditu“, partizanu) Liuciferiu ir kad jis juos priims į savo gaują. Ar toks „Liuciferis“ tikrai buvo, istorikams neaišku. Pabėgusieji Kauno ir aplinkinėse apskrityse pradėjo veiklą, už kurią menamo Liuciferio bendražygiai Dzūkijoje, neturėdami kalėjimų ar areštinių, bausdavo mirtimi: iš ryto jie ties Ariogala sustabdė į turgų važiuojanti valstietį, atėmė iš jo vežimą su kiaule, nuvyko į Žiežmarius ir viską ten pardavė. Babtų valsčiaus Gaižuvėlių kaime įsiveržė į Kazio Gineikos namus, privertė vežti juos į Babtus, pakeliui K. Gineiką išmetė iš ratų („Tarybų Lietuvoje“ dar rašoma, kad ir kankino). Tą pačią naktį įsiveržė į Vareikonių kaimo gyventojo Prano Apanavičiaus sodybą, prisistatė Lietuvos gynėjais (nepainioti su liaudies gynėjais) partizanais, pagrobė dvi kiaules ir su jomis grįžo į Kauną. Toliau straipsnyje patikliems skaitytojams sukurta nedidelė legenda, turinti iliustruoti tų „miškinių“ etiką ir moralę: pasakojama, jog T. Jasionis, norėdamas, kad gaujos nariai įrodytų ištikimybę jam, įsakė nužudyti niekuo nekaltą jaunuolį Algirdą Inokaitį (iš straipsnio turinio niekaip nepasakysi, kad „nekaltas jaunuolis“ buvo vienas iš Vilkijoje nuteistųjų). Kaip iš tikrųjų klostėsi įvykiai, saugumiečiai žurnalisto A. Girdausko nesiteikė supažindinti arba pats A. Girdauskas nepanoro gilintis, matyt, dėl to, kad straipsnis neturėjo nukrypti nuo politiškai teisingos pasakojimo krypties. Viskas liko tik bylos puslapiuose.

Pasirodo, netrukus po pabėgimo Inokaičiai pasitraukė iš gaujos ir pačioje savo kriminalinės karjeros aušroje pridarė klaidų: sugalvojo grįžti į savo namus. Ten juos iš karto sulaikė čekistai. Vienas brolių, Algirdas, sutiko bendradarbiauti (yra Kauno apskrities MGB skyriaus viršininko Aleksejevo paaiškinimas LSSR MGB ministrui Jefimovui apie tai, kad A. Inokaitis bendradarbiavo su Kauno m. MGB skyriumi), gavo uždavinį išsiaiškinti, kur yra likusieji gaujos nariai. Rotušės aikštėje atsitiktinai sutikęs V. Šidlauską bare jį nugirdė ir pasikvietė čekistus. Saugume V. Šidlauskas pažadėjo surasti brolius Jasionius, buvo paleistas, bet nugalėjo solidarumo su bendrais jausmas, o gal net ir patriotiniai motyvai: be didelio vargo susirado sėbrus ir atskleidė, kad A. Inokaitis parsidavė MGB, pasisiūlė jį nužudyti. Tai ir padarė. Gaujai reikėjo automobilio. Kauno geležinkelio stotyje sutiko Kauno miesto Vykdomojo komiteto vairuotoją I. Kuznecovą, kartais nelegaliai užsidirbantį tarnybiniu „Viliuku“. Sutarė dėl kainos ir paprašė nuvežti iki Žaliakalnio. Įvykiams plėtojantis, vaikinų brutalumas didėjo: iš I. Kuznecovo jie mašiną atėmė, patį jį nuvežė į Lapių valsčių, nušovė ir kūną įmetė į Nerį. Kai auka tapo Vykdomojo komiteto darbuotojas, kriminalą čekistai perkvalifikavo į teroristinio akto prieš sovietinę valdžią rangą: nusikalstamai veikusi gauja buvo įvardinta kaip nacionalistinė-banditinė (partizanų), o I. Kuznecovas buvo padarytas tų tariamų partizanų auka.

Vėlesnė jaunuolių elgsena nuo to nė kiek nepasikeitė. Įsigiję automobilį jie pradėjo plėšikauti Kauno–Panevėžio, vėliau – Rumšiškių–Vilniaus plentuose, stabdydavo mašinas ir vežimais į turgų traukiančius žmones, atiminėjo iš jų produktus, pinigus, iš mašinų išsiurbdavo benziną.

Gruodžio pabaigoje čekistai iš savo informatoriaus „Žukovo“ sužinojo, kad gauja yra Raudondvaryje ir ieško naujo būsto slapstymuisi, nes jaučiasi nesaugiai. Saugumiečiams padėjo ne kartą prieš Lietuvos partizanus naudotas triukas: „Žukovas“ surado ir atvedė jaunuolius į ,,saugų būstą“, o šie nespėjo ir pasipriešinti.

Gaujos „antitarybine veikla“ čekistai buvo įtikėję, nes ikiteisminis tyrimas pradėtas kaltinimu pagal 58 RSFSR (politinių nusikaltimų) straipsnį, bet visa tai įstrigo, nes niekaip neatrasta gijų su Lietuvos pogrindžiu. Nors ir labai nenorėdami, čekistai buvo priversti tyrimą perduoti VRM pareigūnams, užsiimantiems kriminaliniu pasauliu. Šie perkvalifikavo gaujos veiklą pagal RSFSR 59-3 straipsnį (kriminalinių gaujų organizavimas ir plėšikavimas).

Istorijos epilogas galbūt buvo tradicinis. Teisman už melagingus parodymus buvo patrauktas buvęs dviračio vagystės liudininkas Petras Kuliešius, Jasionių motina ir nužudyto A. Inokaičio mergina B. Narbutaitė, kuriai tuo metu buvo 16 metų. Per tyrimą paaiškėjo, kad dalį plėšimų padarė kiti nenustatyti nusikaltėliai, kurių tuo metu Lietuvoje (kaip ir bet kur, kur valdžia dar netvirta) buvo pilna. Broliai Jasioniai ir Šidlauskas buvo nuteisti po 25 metus kalėti, nuo sušaudymo juos išgelbėjo tik tai, kad tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo panaikinta mirties bausmė.

Susidaro įspūdis, kad šioje istorijoje kažkokia ranka globojo įvykių epicentre atsidūrusį vairuotoją V. Jakubauską: A. Girdauskas „Tarybų Lietuvoje“ nutyli, kad Vilkijoje atimant iš A. Veličkos dviratį, dalyvavo ir vairuotojas, kad jo sunkvežimiu grupelė atvyko į Vilkiją, kad jis matė, kaip buvo pavogtas dviratis ir sumuštas jo savininkas A. Velička, neprieštaravo, kad su jo mašina tas nelemtas dviratis būtų pervežtas į Kauną ir visa tai buvo nutylėta ir teisme, o pabėgimo organizavimu apkaltinta Jasionių motina. Jai buvo „prikabintos“ kaltės už susitarimą su V. Jakubausku ir sunkvežimio parūpinimą, liudytojų papirkimą, konvojaus girdymą, nors pati E. Jasionienė pradinėje tardymo medžiagoje buvo tik kaip liudininkė, nė žodžio nesakė ir apie tai, kad prie nusikaltimo prisidėjo konvojaus viršininkas. Ji buvo nuteista 8 metams (galbūt už tai, kad pas ją rado partizanų dainą „Sudie, motule sengalvėle“). B. Narbutaitė faktiškai išsisuko, teisme sakydama, kad perduodama ryšulį nežinojo, kas jame, ir gavo vienerius metus, o liudininkas P. Kuliešius atsipirko 3 mėnesiais pataisos darbų.

Tokia, mūsų nuomone, P. Masilionio knygoje turėtų būti paaiškinamoji išnaša prie „partizanų“ nužudyto I. Kuznecovo pavardės, o prirašius panašios apimties išnašas prie daugelio kitų ten minimų pavardžių, jau tapusi daugiatome ši knyga gal ir galėtų užimti garbingą vietą mūsų istoriografijoje. Nepatikliam skaitytojui galime rekomenduoti Lietuvos centriniame archyve fonde R-808, ap. 3 saugomą bylą Nr. 488. Ten ši istorija atspindėta pirminių dokumentų pavidalu.

© 2018 „XXI amžius“