100 metų – tūkstančiai žygių...

Laikas ir žmonės

Be meilės nebus ir grožio

Bronius VERTELKA

Stasė Klimavičienė prie savo dėdės generolo leitenanto Jono Jackaus kapo Žviliūnų kapinėse Autoriaus nuotrauka

Stasės Klimavičienės Šetlando poniai Autoriaus nuotraukos

Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietės pakraštyje įsikūrusi Stasė Klimavičienė teigė, jog ji jau 25 metus nevartoja vaistų, nesilanko pas gydytoją. Ateinantį rudenį 80 metų jubiliejų švęsianti Kupiškio rajono gyventoja valgo pačios užsiaugintus vaisius ir daržoves, be to, turi savo ūkelį. Tokių garbaus amžiaus sulaukusių ir judrų gyvenimo būdą mėgstančių žmonių kaip S. Klimavičienė šiandien retokai pasitaiko.

Darbų – tik spėk suktis

S. Klimavičienės sodyboje – žemės sklypelis, kurį galima vadinti mažuoju botanikos sodu. Nors dar buvo neįpusėjęs balandis, tačiau iš žemės jau nedrąsiai lindo gėlių daigai. Vien tulpių – 5000 sodinukų. Auga 36 rūšių vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Ponia Stasė žino, kas, kur ir kuriuo laiku sodinta. Nuo 2000-ųjų ji veda gamtos dienoraštį, kuriame visa tai užfiksuota. Žino, kokia kryptimi turi eiti vagutės, kad sodriai saulės spinduliai jas liestų ir gražiai augalas atrodytų. Atėjus daržovių sodinimo metui, patarimų į ją kreipiasi kaimynės. Senolė neslepia, kad tokia patirtis atėjusi per jau netrumpą jos amžių ir per įgytas profesijas. Moteris pasakoja, kad yra baigusi Vilniaus buhalterinės apskaitos technikumo dieninį skyrių, įgijusi buhalterio-planuotojo profesiją. Tai buvo vienintelis kursas, ruošęs šios srities specialistus. Vėliau technikumas rengė vien buhalterius. Be to, ji neakivaizdžiai sugebėjo baigti ekonomiką Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

Sklypelis, kad jame nesusidarytų vandens perteklius, išvagotas grioviais. Dukra Aušra, gyvenanti daugiabutyje Panevėžyje, dažnai svečiuojasi pas mamą. Talkindama jai sakosi netgi įgaunanti fizinės jėgos, pajunta dvasinę atgaivą. Moterys neskaičiuoja, kiek čia reikia įdėti darbo ir pastangų, kad būtų nuravėta, kad atrodytų patraukliai. Grožį kuria sau, o ne kažkam kitam parodyti. Stengiasi daryti taip, kad užsukus čia iš džiaugsmo virpėtų širdys. Maloniai nuteikia ir tvenkinukas, kuriame, ponios Stasės teigimu, apstu žuvies.

Viskas, ką augina, atsiperka

Jei pasiteirautume, ar kam nors iš mūsų yra tekę ragauti avies pieno, ne vienas liktų gerokai nustebęs. Netgi abejotume klausimu, turbūt ne taip būtume išgirdę – gal turima galvoje ožkos, o ne avies? Subačiaus senbuvė S. Klimavičienė ne vienerius metus geria ostfrizų veislės avelių pieną. Sako, kad tai labai sveikas, kokybe lenkiantis ožkos, ir šiaip turįs daugybę naudingų, žmogaus organizmui reikalingų medžiagų pienas. Iš avių pieno dargi suslegia gardžius sūrius, iš vilnų numezga šiltas kojines.

Apie bundantį rytą S. Klimavičienę įspėja tvartelyje pragydę gaidžiai. Laiko ir vištų, kalakutų, jų mėsa aprūpina savo vaikų šeimas. Natūraliai išaugintą visi giria.

Didelis subatėnės džiaugsmas – jos laikomi trys arkliukai – Šetlando poniai. Svajonę turėti juos sugebėjo įgyvendinti tik po 60 metų. Kartą būdama dešimties metų, Stasė ėjo paskui akėčias, traukiamas poros arklių. Jos akyse išliko toks vaizdas: staigiai besisukant arkliams, akėčios apvirto aukštyn akėtvirbaliais. Bandė jas pakelti, bet tai – ne vaiko jėgai. Gerai, kad tuo metu ėjo kaimynas, jis pagelbėjo Stasei. Tada bemat nudžiūvo ašaros. Paraginusi arklius, ji vėl galėjo sekti paskui akėčias.

Vaikystėje Stasė išmoko jodinėti. Rado tėvas eržiliuką griovyje, sužalotą vokiečių kareivių. Matyt, pabūklą tempti turėjęs. Jį išgydė. Mergaitė, įsikibusi eržilo karčių, ėmė jodinėti. Kartą šiam tikriausiai atsibodo tokia raitelė. Šuoliuodamas staiga atsistojo ant užpakalinių kojų taip, jog Stasė per jo galvą priekin keliolika metrų nuskriejo. Kas tai matė, galvojo, kad mergaitės jau nebėra gyvos. Bet ši, šiek tiek pagulėjusi, ėmė keltis ir nuėjo namų link. Taigi Šetlando poniai Stasei tarsi primena seniai pralėkusios vaikystės dienas.

S. Klimavičienė valdo gabalą miško, 16 ha žemės nuomoja, o 8 ha laiko savais ir apsėjo dobilais. Gauna Europos Sąjungos paramą. Senolė galėtų didžiuotis, kad sukaupė 36 metų darbo stažą, dirbo vadovaujančiose pareigose, netgi direktoriavo, tačiau jos pensija nesiekia nė 250 eurų. Nesiruošia ji dėl to važiuoti piketuoti prie Seimo rūmų. Tam ir laiko neturėtų. Daug dirba.

Dėdė – įtakingas tarpukario karinis veikėjas

Išvažiavus iš Subačiaus miestelio ir pasukus žvyrkeliu link Raguvėlės, kairėje pusėje galima pamatyti aukštumą, ant kurios kadaise stovėjo sodyba, apsupta tvirtų medžių. Joje gyveno Stasės seneliai Jackai, išauginę keturis vaikus. Dukra Uršulė ištekėjo už tokio Šulskio, apie Liudvinavą turėjusio 150 ha žemės. Stasės tėvas Juozas Žviliūnų kaime ūkininkavo. Jo brolis Tadas irgi buvo ūkininkas. Tai buvo aistringas medžiotojas, netgi pelnęs garbės medžiotojo vardą.

Daugiausiai pasiekė S. Klimavičienės dėdė Jonas, išėjęs savanoriu kautis už Lietuvos valstybės laisvę. Jis buvo Subačiaus valsčiaus valdybos pirmininkas, verbavo savanorius. Vėliau baigė aukštuosius karininkų kursus, Čekoslovakijos karo akademiją. Neturėdamas nė 40 metų tapo generolu leitenantu. Buvo karo mokyklos viršininkas, prisidėjo prie kariuomenės statutų rengimo. Ėjo vyriausiojo štabo viršininko pareigas. J. Jackus buvo artimas prezidentui Antanui Smetonai žmogus, todėl dažnai lankėsi jo dvare Užulėnyje. Užklupus klastingai ligai, generolas J. Jackus išėjo į atsargą. Kodėl prieš jį sovietinė valdžia nevartojo prievartos, S. Klimavičienė pateikė savo versiją. Dėdė turėjo du sūnus – Arūną ir Vytautą. Šis labai gerai mokėjo vokiečių kalbą ir dirbo vertėju vokiečiams Klaipėdos krašte. Kartą tardant jis išvertė ne taip, kaip jiems reikalinga. Atsirado niekšas, kuris apie tai pranešė. Vytautas buvo suimtas ir trečią dieną daboklėje nuo plaučių uždegimo mirė. Generolas J. Jackus buvo nukentėjęs nuo vokiečių, todėl jam leido ramiai gyventi.

S. Klimavičienė paskutinį kartą dėdę matė prieš jo mirtį. Tai buvo jau senas žmogus. Vartė nuotraukų albumą, kur vienoje jų sėdi jis ant obuolmušio žirgo su visomis karinėmis regalijomis ir Prahoje priima karinį paradą. „Nesitiki, kad aš čia esu“, – sunkiai dukterėčiai tarė dėdė. Generolienė giminaitei padovanojo tikro koralo karolius sakydama: „Saugok, jie Antanėlio pirkti Prahoje Zoselei“. Zofija Smetonienė ir generolo J. Jackaus žmona Emilija buvo artimos draugės.

Generolas leitenantas Jonas Jackus mirė 1977 metais, eidamas 83-iuosius, Kaune, palaidotas gimtojo Žviliūnų kaimo kapinėse.

Atminimo lenta – ne vietoje

Dar smarki ir žodžio kišenėje neieškanti subatėnė S. Klimavičienė apgailestavo, kad jos neįstengė pakviesti į atminimo lentos, kurioje įrašytos Subačiaus valsčiaus savanorių, tarp jų ir jos dėdės, pavardės, atidengimo iškilmes. „Matyt, kam aš, mėšlu dvokianti, tarp gyvulių besisukiojanti, reikalinga“, – su nuoskauda kalbėjo moteris. Lentą pastatė prie seno, iš akmenų mūryto namo, vadinamo „magazinu“, sienos.

Ponia Stasė pasakojo, kaip netoli jų namų vyko baisus susišaudymas. Miško brolius išdavė vienas niekšelis, partizanavęs, bet vėliau parsidavęs sovietams. Tuomet žuvo 8 partizanai. Jų vadas sugebėjo ištrūkti. Sklido gandas, kad jis pabėgo į Ameriką. Stasė mano, kad sunkiai sužeistas mirė krūmyne. Žuvusiųjų kūnai buvo atvežti ir išniekinti numesti Subačiaus aikštėje. Juos užkasė miestelio pakraštyje, šabakštyne. Vėliau ėmus kasti žemę ten, išvertė kaulus. „Tad kodėl atminimo lentos negalėjo pastatyti miestelio aikštėje“? – stebėjosi S. Klimavičienė.

Kartą begrybaudama nepajuto, kaip užlipo ant bunkerio dangčio ir įsmuko į žemę. Iškart pajuto į šonus įremtus šautuvų vamzdžius. Įsibrovėlės nebepaleido, nes nežinojo, kas ji, gal šnipinėja. Ėmė klausinėti, ką iš jų pažįstanti. Pasakė, jog kaimyną Alfonsą Pajuodį. Partizanų vadas tuo metu buvo bazėje Žaliojoje girioje. Ten išsiruošė partizanai, paėmė ir Stasę. Kelionė užtruko ilgai. Mergaitė sužinojo, kaip reikia slapstytis dienos metu, išmoko pamėgdžioti zuikį, loti lapės balsu. Vienoje sodyboje šeimininkė Stasei iš vilnonių storų siūlų numezgė apavą, jo padus apsiuvo oda. Žaliojoje sutiktas A. Pajuodis sušuko: „Ogi tai mano marti“. Tuo pačiu keliu partizanai grįžo atgal. Stasė regėjo, kaip tėvas išėjo iš klėties, ruošęs grūdus išvežti. Pamatęs dukrą, sėdinčią atsirėmusią į eglę, aiktelėjo: „Nebetikėjome, kad esi gyva“. Už dukrą jis laidavo, kad niekam neprasitars, jog buvusi su partizanais.

Ūkininkų šeima liko plika kaip stovi

S. Klimavičienės tėvai ūkininkai turėjo 24,8 ha žemės. Mažai betrūko, kad būtų įrašyta į išbuožinamųjų sąrašą. Iš geros širdies slapstytis priėmė du jaunuolius, nėjusius nei į mišką, nei į sovietinę kariuomenę, nors labai tuo rizikavo. Tačiau atsirado nevykėlis, kuris turėjo nemažai žemės, bet nuėjo tarnauti į stribus – pastebėjęs besislapstančius, jis sukėlė kareivių garnizoną. Stasės tėvą rėmė prie sienos, kad pasakytų, kur tie vyrai. Jeigu nesužinosią, darysią smulkią kratą, o jo sodybą padegsią. Mama neišlaikė ir išsitarė, kad jie čia. Jaunuolius parklupdė, rankas surišę spygliuota viela. Buvo šalta lapkričio naktis. Jackus paliko neliestus.

1949 m. lapkričio 11 d. į Jackų sodybą sugarmėjo gausybė arkliais kinkytų vežimų. Viską krovėsi, kad liktų plikos sienos. Paėmė bene 10 telyčių, tris arklius, apie 15 kiaulių, apie 80 kalakutų. Iššlavė grūdus. Paprašius, kad paliktų nors porą maišų, išgirdo, kad negalima – jie skirti valstybei. Bet grūdai nuvežti ne pagal paskirtį, o į vežusiojo kiemą. Geraširdis kaimynas Masilionis sugebėjo Jackams numesti maišą su trimis vištomis ir gaidžiu. Sužibo po kiemą besisukiojusios apylinkės pirmininkės akys, pamačiusios puošnią spintą. Ji ragino, kad keliantieji ją į vežimą pasaugotų, nesubraižytų. Po 12 metų Stasė pamatė tą pačią spintą buvusios pirmininkės namuose. Štai kodėl ši rūpinosi ją išsaugoti.

Mama maldavo: „Jeigu esi, Dieve, atlygink jiems taip, kad kojos nupūtų“. Nė vienas, besigviešęs svetimo turto, nepraturtėjo, juos iš paskos sekė įvairios nelaimės ir bėdos. Nemirė iš bado ir Jackų šeima. Pasirūpino kaimynai, kad Jackai būtų pavalgę. Ūkininko išvežto turto pagrindu įkurtas pirmasis Kupiškio rajone „Pirmūno“ kolūkis. Lietuvai tapus nepriklausoma ir išėjus įstatymui, kad bus atlyginama už sovietų nusavintą turtą, pirmoji rajone tuo pasinaudojo S. Klimavičienė. Ji sugebėjo išsaugoti reikiamą dokumentą.

Laimę suteikia vaikai ir vaikaičiai

Stasė buvo vienturtė ūkininkų Jackų dukra. Tėvai ją leido mokytis. Pati mėgo keliones. Pažino nemažai Sovietų Sąjungos vietovių – vos ne iki Baikalo ežero. Dirbant pagal paskyrimą viename Kupiškio rajono ūkių, suokti saldžius žodžius jai ėmė kasininkas. Kiek to jaunos protelio, ėmė ir tuo patikėjo. Nuvyko į Kupiškį paduoti pareiškimus santuokai. Būsimasis vyras tvirtai laikė ją už rankos. Žvilgterėjo Stasė į jį ir nustėro: „Nejaugi su tokiu visą gyvenimą teks kamuotis?“ Nušvito mintis, kad eisianti atlikti gamtinio reikaliuko. Stasė – pro užpakalines duris ir į autobusų stotį, o iš ten – į gimtuosius Žviliūnus. Iš ten paskambino telefonu, jog dirbti į tą pačią vietą atgal jokiu būdu negrįšianti. Paskui įsiprašė pas rajono pirmąjį sekretorių Petrą Anilionį, tikėdamasi jo užtarimo. Pasakė, jog norėtų dirbti arčiau savo namų. Netikėtai šis pasiūlė „Pirmūno“ kolūkį, tą patį, kuris kūrėsi iš Jackų turto. Kolūkio valdybos nariai buvo priešiškai nusiteikę, kad Stasė Jackaitė dirbtų pas juos. Ataušo tik tada, kai pirmininkas pareiškė, jog toks yra partijos nurodymas.

Kaip ir kiekvienai moteriai Stasei jau norėjosi tikros vyro meilės, šeiminės šilumos. Buvo 33 metų, kai sutiko 12 metų vyresnį, bet dar gražų statybos inžinierių. Pasirodo, bėgusi nuo vilko, pateko į meškos nasrus. Apie prieš 20 metų į Amžinybę iškeliavusį buvusį vyrą senolė neturi nieko gero pasakyti. Šeimoje gimė pametinukai: dukra Aušra, sūnūs Valdas ir Tadas. Tačiau sutuoktiniai netrukus išsiskyrė. Kaip viena sugebėjo užauginti savo vaikus, tik jai težinoma. Bet jais yra patenkinta. Visi turi darbus. S. Klimavičienė turi šešias vaikaites ir du vaikaičius. Jų garbei senelės sodyboje auga trys eglaitės ir tiek pat pušaičių, du lazdynų krūmai.

Sūnus Valdas, gimęs 1973 metais, buvo kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių dalyvis. Kartu su kitais Kupiškio krašto žmonėmis saugojo Nacionalinės televizijos ir radijo pastatą sostinės S. Konarskio gatvėje. Matė, kaip sprogstamasis paketas užmušė rokiškėną, o Valdui pradegino kelnes. Regėjo, kaip žuvo rusų kareivis, nušautas jo tarnybos draugų. Tą naktį Stasė negalėjo sudėti bluosto, rymojo prie lango, laukdama sūnaus. Staiga pamatė: stovi jis ant gatvės, kiloja rankas ir kojas. Grįžo sveikas.

Kažkodėl Valdą tuomet įsidėmėjo japonų žurnalistai, todėl jį nufilmavo einantį per gatvę. Tokiu vaizdu prasidėdavo „Atgimimo bangos“ laida televizorių ekranuose. Tai, kad tikrai jos sūnus, S. Klimavičienė atpažino pirmiausia iš jo apavo.

Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietė, Kupiškio rajonas

© 2018 „XXI amžius“