100 metų – tūkstančiai žygių...

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Vincas Adomėnas rašė būdamas Sibire ir grįžęs iš lagerio

Inga Stepukonienė

Vinco Adomėno romano „Kas apverks jų dalią“ viršelis

Vincas Adomėnas gimė 1909 m. rugsėjo 10 d. Vilniuje, siuvėjo šeimoje. Šiame mieste baigė pradinę mokyklą ir pradėjo lankyti lietuvių gimnaziją. Anksti neteko motinos. Ji tragiškai žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, su tėvu persikėlė gyventi kitur. Dėl sunkios materialinės padėties nebegalėjo lankyti vidurinės mokyklos, pradėjo galvoti apie savarankišką gyvenimą. Nuo 1925 metų mokėsi dvimetėje Salų žemės ūkio mokykloje, o ją baigęs dar lankė kursus. 1928–1934 metais įvairiose vietose dirbo zootechniku. Vincą Adomėną nuo jaunystės domino mokslas, literatūra. Visą laisvalaikį po darbo jis skyrė lavinimuisi, skaitė spaudą, knygas¹.

1934 metų pavasarį Vincas Adomėnas persikėlė gyventi į Kauną. Už sukauptas santaupas samdė mokytojus, kad padėtų pasirengti eksternu išlaikyti vidurinės mokyklos kurso egzaminus. Tai pasisekė. Tuomet pradėjo dirbti Žemės ūkio rūmuose sekretoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1940 m. spalio 15 d. Tačiau jaunuolį labai viliojo literatūros studijos, kalbos, dramaturgija. 1935 metais jis įstojo į Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultetą – pasirinko prancūzų kalbos ir literatūros specialybę. Universitete įstojo ir į Balio Sruogos vaidybos studiją, veikusią prie Humanitarinių mokslų fakulteto, ją baigė. Čia susipažino ir visą gyvenimą itin glaudžiai bendravo su poetu Antanu Rūku, jo draugu tapo Jurgis Blekaitis. V. Adomėnas išklausė visus privalomus kursus, tačiau universiteto diplomo įgyti nespėjo: iki baigimo liko keturi egzaminai, kai kilo karas. Universitetas perkeltas į Vilnių. Liko iki galo neparašytas ir diplominis darbas.

Pirmosios sovietinės okupacijos metu V. Adomėnas persikėlė į Vilnių, dirbo Radijo komitete redaktoriumi, Liaudies kūrybos namų direktoriumi, Valstybinės filharmonijos liaudies meno instruktoriumi. Nuo 1942 m. kovo 1 d. iki 1945 m. balandžio 1 d. jis – Vilniaus „Vaidilos“ teatro, o jį uždarius, 1945–1947 metais – Kauno Dramos teatro aktorius.

Teatras, dramaturgija – didysis, tikrasis Vinco Adomėno pašaukimas. „Iš mažens jutau ypatingą teatro pamėgimą, – rašė jis. – Dar būdamas pirmoje klasėje rašau kažkokius dialogus ir pats juos „vaidinu“. Nepraleidžiu nė vieno lietuviško spektaklio Vilniuje. Vėliau ir pats kai kuriuose „dalyvauju“. Persikėlęs į Kauną iš karto tapo aistringu teatro, o įstojęs į universitetą – profesoriaus B. Sruogos vadovaujamo teatro seminaro lankytoju.

Tuo metu ir pats bando dramaturgo plunksną, rašo pjeses. Dvi iš jų, pramoginio turinio, skirtos radijui, 1938 metais, B. Sruogai rekomendavus, suvaidintos Kauno radiofone. Toks buvo jaunojo teatralo ir dramaturgo kelias. Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais jis rašo pjeses Kauno radijo komitetui – sukuria apie 15 radijo pjesių, kurios suvaidintos Kaune, kitos – Vilniuje 1940–1941 metais. Vincas parengia užsienio autorių veikalų radijui. Dirbdamas „Vaidilos“ teatre parašo dvi pjeses: komediją „Svetimos plunksnos“ ir dramą „Baltoji obelėlė“, kurioje iškeliama lietuvių kova dėl spaudos „Aušros“ laikais. Jos pastatomos šiame teatre, o V. Adomėnas dirba su ypatingu užsidegimu. Tuo pat metu aktyviai verčia pjeses iš rusų kalbos. Parašoma ir trečioji pjesė – „Sugrįžimas“ – antitarybinio turinio, dėl jos tenka nemažai kentėti, tačiau pavyko išsisukti.

1941 metais V. Adomėnas susituokė su Birute Pečiokaite, nuo Skriaudžių kilusia Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studente. Vokiečiams uždarius universitetą, B. Adomėnienė dirbo „Maisto“ kontoroje, vėliau Kaune studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Šeima susilaukė keturių vaikų. Susirgus sūneliui, 1947 metais Adomėnai iš Kauno persikėlė gyventi į kaimą, apsistojo Birutės tėviškėje. Be šios priežasties, būta ir dar vienos: Kaune į V. Adomėno gyvenimą ima šiurkščiai brautis saugumas, verčia aktorių dirbti saugumo agentu, šnipinėti kolegas, grasina kalėjimu, keturioms paroms uždaro „pasvarstyti“ į kamerą. Jis pasižada, bet vos išėjęs, pasitraukia į Veiverių valsčių, o ten – iškart susisiekia su partizanais, ir tampa aktyviu jų pogrindinės spaudos darbuotoju, jų kovų ir žygių metraštininku, dokumentalistu Uosiu.

Tuo laiku kartu verčia literatūros tekstus, juos redaguoja. Pusmetį dirba kolūkio buhalteriu, Birutė – Skriaudžių septynmetės mokyklos mokytoja. Šeimyninei laimei nelemta iki galo išsipildyti – 1953 metais suimamas, tardomas, ištremiamas į sustiprinto režimo lagerį Intoje, dirba anglies kasyklose. Nelaimingo atsitikimo metu stipriai sužeidžiamas. Pasveikęs dirba dujų matuotoju – tikrina, ar šachtoje nėra susikaupusių metano dujų. Laisvesniu metu, pasislėpęs tuščiame tunelyje, rašo pasišviesdamas šachtininko lempele. Taip Sibiro tremtyje sukuriamas vienintelis lietuvių literatūroje lagerio romanas „Kas apverks jų dalią“. Lageryje parašo ir keletą pjesių, apysaką „Pabėgimas“. Rankraščius iš šachtos kas nors išnešdavo, dažniausiai – laisvieji. O į Lietuvą jų – smulkiomis raidėmis pieštuku prirašytų sąsiuvinukų – slapta parvežti atvykdavo žmona Birutė. Ištrėmus vyrą, nuo 1953 metų ji neteko pedagogės pareigų ir turėjo dirbti kolūkio buhaltere. Sunkiomis sąlygomis viena augino keturis vaikus.

V. Adomėnas rašė visą laiką: ir būdamas Sibire, ir grįžęs. Tremtinio Lietuvoje niekur nepriėmė į darbą. Galiausiai apsigyveno šalia Garliavos, įsidarbino melioracijos įmonėje. 1958 metais jis parašė komediją „Užvis sunkiausia“, kuri, stebėtinu būdu prasprūdusi pro saugumo akis, buvo suvaidinta Kapsuko dramos teatre 1959 metais, o rudenį jau buvo 100-asis jos spektaklis. Tačiau saugumas ramybėje nepaliko. Vienas saugumietis lankydavo net namuose, draudė rašyti bet kokius prisiminimus, ragino viešai pareiškimu įvertinti praeities klaidas, pasmerkti rezistencinę veiklą. Literatūros publikacijos strigo. 1965 metais V. Adomėnas baigė tinkuotojų kursus ir pradėjo juo dirbti. Vėliau įsidarbino Statybos treste dispečeriu, nuo 1967 metų – Durpynų statybos valdyboje inžinieriumi mechaniku.

V. Adomėnas mirė 1986 m. lapkričio 6 d. Garliavoje, palaidotas Jonučių kapinėse. Jo pjesės atskira knyga lig šiol taip ir nepasirodė. 1992 metais „Vagos“ leidykla išleido V. Adomėno romaną „Kas apverks jų dalią“. Tai – vienas iš įspūdingiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių stambiosios prozos kūrinių, paremtų autentiškais išgyvenimais. Jis parašytas 1956 metais Intos lageryje. Išslapstytas sienos plyšiuose, šachtos labirintuose, kraupią okupacijos tikrovę atveriantis kūrinys po autoriaus, dvasinio rezistento, aiškiai suvokusio savo, kaip metraštininko, misiją, mirties leidybai parengtas žmonos, Birutės Pečiokaitės-Adomėnienės.

Šiame praeities įvykius rekonstruojančiame romane persipina dokumentinio ir autobiografinio pasakojimo strategijos: siužetas remiasi tikrais įvykiais. Jame, kaip teigia parengėja, nėra nė vieno pramanyto asmens. Visi vaizduojami personažai – tikrai gyvenę, autoriaus sutikti ir gerai pažinoti žmonės. Toks romane ir pagrindinis herojus, kurio istorija pasakojama ir kurio gyvenimo kelias vaizdžiai atvėrė skaudžią tautą ištikusią tragediją. Kūrinyje atsispindi ir paties rašytojo – Laisvės kovų spaudos bendradarbio, apdovanoto III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi, partizano, Sibiro lagerių tremtinio – patirtis.

Romane iškyla esminis prarasto, sužlugdyto, sugriauto, išniekinto gyvenimo motyvas, vienintelio Dievo žmogui duoto ir neišsipildžiusio gyvenimo, kuriame iš žmogaus atimama viskas, kas jam brangiausia – giedras gimtinės dangus, gimtųjų namų šiluma, artimi žmonės, tėvai, draugai, mylimoji, jaunystės svajonės ir siekiai. Ir tas vienintelis gyvenimas jau niekada nebepasikartos. Herojaus patirtis – apibendrinanti daugybės pokario laikotarpio žmonių situaciją: tokių gyvenimų – ne šimtai, ne tūkstančiai, o milijonai. Rašytojas atvirai klausia: kas apgailės, kas sugrąžins tai, kas prarasta – neišsipildžiusias tų milijonų jaunystes, sumindžiotus dvasios polėkius, sielos svajones? Į tai atsakymo nėra.

Kaip ir būdinga dokumentiniam romanui, personažo gyvenimas skleidžiasi chronologine seka dėstant įvykius ir išsamiai dokumentuojant svarbiausius XX amžiaus Lietuvos gyvenimo etapus: Nepriklausomos valstybės laikotarpį, rusų okupacijos, Sibiro lagerių ir rezistencinių pokario kovų tarpsnius. Romano pradžia – šviesių polėkių kupinos Algio, trečiąjį kursą baigusio Teisės fakulteto studento, jaunystės dienos, ramus ir giedras gyvenimas tuometinėje Lietuvoje: turtingos, vešliais ąžuolais ir liepomis apaugusios, ant kalniukų išsimėčiusios suvalkiečių sodybos, šiltos ir saulėtos atostogos, gražūs ir nuoširdūs ūkininkų – dėdės ir dėdienės – santykiai, jaunuolį supanti jų meilė, lietuviui kaimiečiui būdingas pasididžiavimas giminaičio išsimokslinimu. Kuriama ideali savojo krašto istorija; žmonių buities, kasdienybės vaizdai atspindi ypatingas to gyvenimo vertes: dvasine ramybe pulsuojantį buvimą, šiltą tarpusavio bendravimą ir pasitikėjimą, meilę vienas kitam, tikėjimą Dievu ir šviesia ateitimi, – romane ryškiai akcentuojamas nepriklausomos Lietuvos žmogaus dvasingumas ir tikėjimas jo galia, vyraujanti gyvenimo harmonija, kuria alsuoja niekam neprilygstanti gimtojo krašto gamta.

Skaitytoją iškart sužavi pagrindinis V. Adomėno talento bruožas – sugebėjimas intymiai, šiltai, patraukliai ir dinamiškai pasakoti, sudominti ne tiek įvykiais, problemomis, kiek kalbėjimu. Emocingais potėpiais tapomas vaizdas spinduliuoja romantiškai pakilią, lyrinę nuotaiką, atspindi natūraliausią žmogaus jausmą – gamtos ir kartu su tuo gyvenimo grožio pajautimą, Kūrėjo buvimą. Vasariškai jaunos, spalvingos ir turtingos gamtos fone išvysta mergaitė gyvenimą padaro dar pakilesnį, įkvepia ypatingų svajonių ir vilčių. Peizažas, pilnas gyvybės, kupinas šviesos, spalvų dinamikos, garsų ir kvapų, poetinio puošnumo, pripildytas etnografinių detalių, atkuriančių regioninį koloritą, romane yra viena sudėtinių vaizduojamo gyvenimo dalių; tai atspindi autoriaus norą, kad skaitytojas pajustų to laikotarpio žmogaus pasaulėjautos unikalumą, dvasingumą, jį formavusią ir jam svarbią vertybių ir reikšmių sistemą.

Pagrindinė kūrinio meninė problema – žmogaus ir tautos bejėgiškumo ir visagalės istorijos, su ja prasiveržiančios Šėtono galios santykis. Netikėtai prasidėjusios sovietinės okupacijos vaizdai virsta sunkiai suvokiama pragariška sumaištimi tautos gyvenime, o gimtasis herojaus miestas įgyja chaoso pirmavaizdį: Kęstučio, A. Mickevičiaus, K. Donelaičio gatvėse blaškosi apstulbinti, sustingę, vienas kito klausiančiomis akimis miestiečiai, studentai, gimnazistai; daugelis gyventojų skubiai kraunasi daiktus, palieka namus ir bėga iš miesto. Nauji įvykiai sukelia ypatingą socialinį, idėjinį ir moralinį rezonansą; po pirmojo šoko prasiveržia dusinančių nuoskaudų dėl tėvynės praradimo vilnis, bandymai kažką suprasti, apibendrinti: kavinėse susirinkę būreliai jaunuolių aptarinėja pražūtingas naujienas, diskutuoja ką tik įvykusio perversmo klausimais, smerkia Lietuvos vyriausybę, kad ji palikusi kraštą, neįsakiusi kariuomenei pulti. Jaunuomenė, studentija, daugybę metų maitinta tėvynės, savojo krašto idealizmu, laiko tai didžiausia išdavyste, tautinės savigarbos paniekinimu („Kas tada mes: tauta, turinti garsią praeitį, Margirio ir Gražinos ainiai, ar triušių kaimenė?“; „Būtume stoję visi kaip vienas! O Dieve! Tai kam reikėjo šaukti: „Tėvynė, Tėvynė!“ – jei šitokią valandą nepaleidome nė šūvio?!“ (p. 42). Į pirmą planą prasiveržia pilietinio visuomenės sąmoningumo, idėjinių nuostatų, įžeistos nacionalinės savimonės akcentas, atviras žvilgsnis į tautos vadovybės poelgius: jaunimas sugniužęs, kad jam neleista įrodyti savo drąsos, ryžto, vienybės, ištikimybės Tėvynei; vyresnieji pilkais, sielvartingais veidais dar bando teisinti: jėgos per daug nelygios...  Tačiau visi negali atsitokėti nuo minties, kad tankai, ir toliau šliaužiantys viena eile, ardantys gatvės grindinį, nušluoja ir sutrypia „viską, kas pakeliui pakliuvo: tarptautines teises, tautos laisvę, žmonių laimę ir kadaise išlietą dėl Lietuvos nepriklausomybės kraują“ (p. 43).

Netikėtas posūkis krašto gyvenime reiškia ir daugelio dalykų pabaigą atskiro individo gyvenime – sovietinė okupacija yra riba, nuo kurios rašytojas atveria prasidedantį nuoseklų žmogaus gyvenimo irimą, jaudinantį psichologiniais vingiais ir vidaus prieštaravimais: sužlunga išsvajotos, ilgai lauktos Algio vestuvės su mylima Liuce, pristabdoma Vilniaus universiteto Teisės fakulteto veikla. Galiausiai jis suimamas ir atsiduria Sibire, patiria visą lagerio gyvenimo košmarą.

Ten atsiduria dehumanizuotoje aplinkoje, kuri sukelia jo sąmonės lūžį. Autorius pabrėžia etinį ir moralinį žmogaus jautrumą, jo negalėjimą susitaikyti su gniuždančia fizinės ir dvasinės prievartos sistema, ypač sunkiai pakeliama aukštesnio išsilavinimo, plačių interesų ir vakarietiškos kultūros orientacijos žmogui. Vienintelė atrama ir didelė mokykla Algiui tokiomis sunkiomis aplinkybėmis – latvis Vilis Kalninis, išmokęs tausoti jėgas, palaikęs morališkai, – rašytojas pabrėžia savitą dvasinį jo protestą aplinkai – tylią, stoišką kančią ir viskam uždarą sąmonę, gebėjimą neprarasti asmenybės vieningumo. Su Viliu lietuvį susieja nuostabi draugystė.

Kai po daugybės metų sugrįžta į tėvynę, ji – jau nebe ta pati, sunaikinta šėtoniškų jėgų: nebėra senosios geležinkelio stoties, išsvajotų gimtųjų namų duris atveria nepažįstama moteris, o jos vyras grubiai nuveja nuo slenksčio, nacionalizuoti ir svetimų veidų pilni artimiausių kaimynų namai. Iš buvusio gyvenimo žmogus teranda nuolaužas, šukes: miestas tarsi tuščias – nebėra senųjų pažįstamų, studijų draugų, į Sibirą ištremtos tėvų draugų šeimos, kiti pabėgę į Vakarus; ištremti visi Algio artimieji: motina, dėdė, dėdienė. Algis apeina visas kerteles, sodybą, kurioje kadais virė šviesus gyvenimas, ir atsisveikina su visu tuo jau amžinai. Rašytojas meistriškai atskleidžia psichologinę savo herojaus traumą: įtemptai mąstančio ir giliai jaučiančio žmogaus atmintyje pulsuojantį gyvą netolimos praeities gyvenimo jutimą ir tuštumą, kuri atsiveria prieš akis, baisią takoskyrą tarp būtojo ir esamojo laiko. Romane ryškiai atsiveria herojaus – tauraus, kenčiančio dėl savo tautos, valstybingumo, žemės ir gimtųjų namų, artimų žmonių praradimo, paniekinto humaniškumo ir žmogiškųjų vertybių – individualybė.

Gyvenimo praradimo suvokimą itin dramatiškai pagilina Algio ir Liucijos meilės istorija. Neįvykusios vestuvės, priverstinis išsiskyrimas, ateities nežinia nesunaikina tikrųjų jausmų – Liucė ištikimai laukia Algio, nepaliauja apie jį galvojusi. Jie susitinka, pradeda gyventi kartu. Gyvenimas lyg ir stoja į pastovesnes vagas: Algiui pavyksta rasti darbą, jis prisiregistruoja. Slapta bažnyčioje įvyksta amžina dviejų mylinčių sielų jungtis, skamba priesaikos žodžiai visada būti kartu, stovėti šalia. Bet okupacijos sąlygomis pasiekti ramaus laimės kranto nepasiseka: Algį pradeda kvosti saugumas, draugas įtraukia į lietuvių pogrindžio veiklą – taip prasideda naujas personažo gyvenimo etapas, atveriantis kitą, dar vieną okupacijos laikotarpio gyvenimo pusę, – romane atgyja autentiški Sūduvos partizanų kovos puslapiai. Gabus literatas, dabar jau partizanas Vėjas, tampa partizanų, Lietuvos laisvės kovų metraštininku – gauna pareigas registruoti žuvusiųjų kovotojų ir išvežtųjų, nuteistųjų sąrašus, mirties aplinkybes, jų kapų planus, nes partizanai tiki, kad kažkada to ieškos Lietuva.

Kūrinyje gausu autentiškų išgyvenimų. Romane atsiveria detali partizanų gyvenimo ir veiksmo aplinka, žmonių santykiai ir likimai, – unikali istorinė informacija, pasaulis, stebimas iš vidaus, su visomis jo paslaptimis, įvykiais ir kasdienybės realijomis. Paprastas, nuoširdus ir jautrus kalbėjimas atveria išraiškingus realių garsiausių Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Birutės rinktinių partizanų portretus: tai – Tauro apygardos vadas Kovas, partizanai Briedis, Beržas, Čempionas, Rytas, Grafas, Lapinas, Tigras – Geležinio Vilko rinktinės adjutantas, vėliau vadas, realių veiksmų ir vietovių trajektorijos – Garliava, Šilavotas, Veiveriai, Skriaudžiai. Vyrai kovoja, nes gyvai jaučia su Tėvyne juos susiejusias šaknis, jaučia atsakomybę už kiekvieną jos žmogų. Remiantis gyvais prisiminimais, atkuriamas spinduliuojančio tikra vado aura Juozo Lukšos-Skirmanto portretas, jo charakterio logika: jaunas žmogus, gražaus ryžtingo veido, dvelkiančio dvasingumu, sudėtinga, sunkiai įspėjama asmenybė – čia vaikiškai patiklus, atviras, tarsi pasiilgęs motinos glėbio, čia vėl mąslus, numatantis gresiančius pavojus, ieškantis geriausio sprendimo, pamaldus, nuoširdžiai tikintis į Dievą, stiprios valios, labai išsilavinęs žmogus, kuriam nuoširdžią simpatiją pajunta visi, kas su juo susitinka. Visus pribloškia tragiška jo šeimos istorija: nušauti du jo broliai, išprotėjęs vieno jų kraujyje murkdytas tėvas, suimta tiek „banditų“ išauginusi motina.

Autorius dokumentalistas praveria slaptą partizanų nežinomybės erdvę – Vėjo prisiminimuose atgyja jų buities fonas, detalizuojama autentiška kasdienybė: keturių metrų slėptuvė, gultai pasieniais, knygos ir štabo archyvas, rašomoji mašinėlė, rotatorius; čia sutinkamos ir švenčiamos Kūčios, dega namų židinys, laužomi kalėdaičiai, meldžiamasi, ant baltai užtiesto stalo – kryžius, šalia – Trispalvė ir vyksta iškilminga naujo partizano priesaikos ceremonija. Jie – epochos aukos: bunkeryje vyrai dalijasi praeities prisiminimais; apie ateitį nekalbama, nes partizanas žino, kad jos neturi. Jis turi tik dabartį, šią dieną, šią valandą. Dramatiškas jausmas vis labiau intensyvinamas: prieš Šv. Velykas vyrai vyksta į mažutę bažnytėlę, kurion priima kunigas, sutikęs dalintis jų nuodėmių našta, – iš žiaurios realybės bandoma sugrįžti į pasaulio sudvasinimo, sielos harmonijos ir egzistencinės ramybės dimensijas.

Durys iš vidaus užkabinamos dideliu kabliu, bažnyčioje tamsu, plazda aliejinės lemputės ir žvakės abiejose altoriaus pusėse. Jaunas kunigas klupteli prieš altorių ir atsisėda klausykloje – jam svarbi kiekvieno sielos drama, istorijos chaoso nukankinto žmogaus sąžinė.

Gal jis ir bijo, tačiau neskuba atsikratyti tais prie langelio, stengiasi juos išklausyti ir ištarti tuos žodžius, kurių šiuo metu jiems labiausiai reikia.

Išpažintis baigiasi po vidurnakčio. Kunigas apsivelka arnotu ir aukoja šv. Mišių auką. Mes tarsi katakombose... Taip tylu, kad girdime kiekvieną žodį, pusbalsiu ištariamą prie altoriaus. Viešpats aplanko kiekvieną mūsų...

Nežinau, ar buvome kada tyresni netgi po pirmosios komunijos. Mūsų neapykanta šventa. Mūsų kova šventa.

Mišios baigiasi. Pasigirsta tyli kaip atodūsis mūsų vakarinė giesmė ,,Marija, Marija...“

Ačiū, Viešpatie, už šią ramią, šventą naktį!

Ir vėl į tamsą... Viešpatie, teesie tavo valia! Tačiau, jei gali, atitolink kančių taurę!

Už poros savaičių – Velykos (p. 310).

Prieš skaitytojo akis atsiveria vis nauji autentiški tikrovės vaizdai ir istoriniai įvykiai – partizanų vadų suvažiavimas ir Markulio-Erelio išdavystės. Vėjas patenka į saugumo gniaužtus, kankinamas. Ir vėl pasikartoja Sibiras, šaltis, priverstinis vergo darbas šachtose, nebepakeliamas žmogui saugumo rūsyje atmuštais inkstais, užsklendimas izoliuotoje erdvėje, neturint jokio dialogo su aplinka, vienatvė ir gyvenimas nuolatinėje pažeminimo situacijoje. Kai nesulaukęs medikų pagalbos atsisako dirbti, pasodinamas į karcerį. Lagerio viršininkas ciniškai išsišaipo iš bevaisių kalinių pastangų: „Jūs manot, mums jūsų darbas reikalingas? Sovietų Sąjungoj darbininkų užtenka. Mums reikia jūsų kančių. O darbas tam, kad beprasmiškai dirbdamas sveikatą eikvotum“ (p. 416). Galiausiai suyra santykiai su Liuce, kuriai, likusiai Lietuvoje ir nepasiekusiai savo moterystės svajonių – gimdyti ir auginti vaikus – pernelyg sunku laukti 25 metams nuteisto partizano. Liucė prašo rašyti malonės prašymą. Tačiau svetimų, prievartautojų, sugriovusių nekaltų žmonių gyvenimą, pragarą iškentęs žmogus negali prašyti malonės – tai reikštų Šėtono pagarbinimą, savo ir tūkstančių kančių išniekinimą.

Mergyte mano, negaliu aš prašyti malonės. Galima kalbėti ir su priešu, jeigu jis kilnus. Malonės prašyti galėčiau, jeigu būčiau kaltas. Argi aš kuo nors nusikaltęs? Kokia čia malonė, jei ir grąžintų laisvę – nelaisvės metų nesugrąžins. Plėšikas, grąžinęs pagrobtus pinigus, vis tiek lieka plėšiku. Argi aš kaltas, kad Tėvynę mylėjau? Kokios malonės galiu prašyti? Ką galiu jiems pažadėti? Kad atsisakau visko, kas man šventa? Ne! Ne! Ne! (...) Jie sugriovė mano gyvenimą, mano ateitį, mano laimę. Atėmė tėvus, jų turtą, laisvę, sveikatą. Mano gyvybė – jų rankose, bet nesiklaupsiu. Niekada nenulenksiu galvos prieš šį slibiną, prieš pragaro pabaisą (p. 458).

Net ir pati didžiausia meilė negali priversti žmogų išduoti savo tautos kančias, savo vargą. Patirtos kančios neišmatuojamos, su niekuo nepalyginamos, sunkiai nusakomos, virtusios neperžengiama praraja žmogaus gyvenime. Herojus sąmoningai suvokia savo situaciją, jokių galimybių nebuvimą, neįveikiamų ribų egzistavimą. Savos tradicinės ir modernios vakarietiškos kultūros suponuoti idealai lemia jo – laisvai mąstančios, atkaklios ir valingos asmenybės, kuri negali nusilenkti, nusižeminti prievartaujančiai, žlugdančiai ir absurdiškai aplinkai, – tipą. Šėtonas pasišaipo dar kartą, suvarydamas paskutinį – mirties – geluonį. Galiausiai Algio bylą peržiūrėjusi speciali komisija palieka jam dar 10 bausmės metų. Ir tuomet jis verčia paskutinį savo gyvenimo puslapį – popieriuje ir šioje žemėje. Romano finalas – rašomas paskutinis laiškas Liucei ir himnas piktajai dvasiai. Jis kupinas karčios ironijos. Parašęs laiškus, Algis imituoja bėgimą už spygliuotos vielos. Ir sargybinis, keliskart įspėjęs, jį nušauna.

V. Adomėno romanas „Kas apverks jų dalią“ – vienas iš iškiliausių šio laikotarpio dokumentinės prozos kūrinių. Autoriaus perteikiama žmogaus gyvenimo tiesa paliečia jautriausias skaitytojo sielos pagavas, sujaudina iki sielos gelmių. Tai – kūrinys, kurio ilgai nebuvo mūsų literatūroje. Realūs partizanų, tremtinių išgyvenimai atveria reikšmingą šimtmečio istorijos kroniką, ne tik faktinę jos pusę, bet pačią žmogiškąją tikrovę, be kurios pilnas epochos vaizdas neįmanomas. Tai – romanas, kuris apmąsto pačius svarbiausius tautos gyvenimo dalykus ir vertybes, brangintinus idealus. Istorija jame tampa pernelyg gyva, kad galėtų būti pamiršta.

Lietuvos atgimimo metais netoli Garliavos gyvenusi rašytojo žmona Birutė Adomėnienė plačiai domėjosi rezistencijos ir tremties temomis. Remdamasi autentiškais šaltiniais bei archyviniais dokumentais, ji parašė nemaža reikšmingų knygų, kuriose nušvietė svarbiausias pogrindžio kovotojų asmenybes, jų veiklą, aktualizavo painias epochos situacijas ir aplinkybes. Tai – „Penktas: nežudyk“, „Kardas prieš Saidoką“, „Likviduoti Skirmantą“. B. Adomėnienė mirė 2015 metais. Palaidota Jonučių kapinėse.

¹ Iš asmeninės B. Pečiokaitės-Adomėnienės medžiagos 

© 2018 „XXI amžius“