2018 m. birželio 8 d.
Nr. 23 (2290)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos kūrėjai


XXI Amžius


Vydūno metai

Spindulys esu tos begalinės šviesos...

Aleksandras Žarskus

Žvelgti į Vydūną ar kalbėti apie jį, iš vienos pusės, didinga ir nuostabu – kaip apie kažką nepaprastai kilnaus ir šviesaus, o iš kitos pusės, nedrąsu – baugu matyti tą didelį skirtumą, tiesiog prarają, tvyrančią tarp jo ir mūsų. Daug buvo kilnių ir šviesių kūrėjų ar mąstytojų, bet Vydūnas išsiskiria tuo, kad jo mintys įsikūnijo jo darbuose ir gyvenime. Net jo išorė spindėjo vidine šviesa bei kilnumu. I. Končius, prisimindamas Vydūną, rašė: „Atrodė saulės spinduliu perveriamas, vėjo tai jau tikrai perpučiamas. Tarsi nieko kūniško. Vien tik siela. Bet sykiu vaikščiojanti siela“.

Vydūnas – primirštas ar beveik užmirštas žodis. O juk tai – garbingas titulas žmogaus, įžvelgiančio, reginčio, vydinčio būties gelmes, panašiai kaip vaidila, kunigas, regėtojas, pranašas. Vydūno biografas, mokytojas A. Krausas yra atsekęs, kad jo motina M. Ašmonaitė yra kilusi iš senųjų žynių giminės, kurios šaknys siekia tuos laikus, kai lietuviai dar Amžinąją ugnį kūreno.

Pats nubusdamas ir jausdamas žmogaus esmės ryšį su begalybe, Vydūnas skatino ir skleidė šviesųjį žmoniškumą pačiu savo buvimu, skaisčiu gyvenimu, paskaitomis, bendravimu, sukurtomis dainomis ir jų giedojimu, apysakomis, leidžiamais žurnalais, dramomis, o ypač – gilaus ir šviesaus turinio vydūniškais raštais.

Žodį vydūniškas vartoju ne ta prasme, kad jis yra raštų autorius, bet turėdamas mintyse tai, kaip jis juos rašė: vydėdamas ir regėdamas tai, kas daugumai žmonių lieka paslėpta. Savo bene ypatingiausio veikalo „Sąmonė“ pratarmėje jis pats pastebėjo: „Seniai man buvo sakoma, kad aš reiškiąsis dažniau iš regėjimo kaip iš protavimo. Todėl paprastai galvojantiems tūli mano aiškinimai ne tuojau bus suvokiami“.

Tai – bene svarbiausia priežastis, kodėl Vydūno raštai mažai skaitomi ir suprantami. Taip buvo ir Vydūnui gyvam esant. J. Dainauskas dar 1921 metais pastebėjo: „Rodos nėra kito rašytojo Lietuvoje, kurį lietuvių inteligentija tiek daug gerbtų kaip Vydūną ir tiek mažai žinotų, suprastų ir, gal neapsiriksiu pasakęs, tiek mažai jį skaičiusi“. Taigi didelė pagarba Vydūnui ir nesupratimas.

Vydūnas kaip ir kiekvienas didis menininkas buvo kūrėjas, gyvenantis įkvėpimu, ištariantis tai, kas didinga, tauru, kilnu, šviesu. Tačiau tikrasis kūrėjas – ne jis, per jį tik kažkas ateina iš nežemiškų aukštesniųjų pasaulių. Jis – tarsi instrumentas, įkūnijantis tas įžvalgas, dažnai netgi nesuderinamas su kasdiene logika, ir paklūstantis per jį tekančiam srautui.

Rinkinys idėjų ir dėsnių, kaip sukurtas pasaulis bei kaip žmogus turėtų jame gyventi, nuo pat pradžių (nuo vadinamojo Didžiojo sprogimo ar nuo Pasaulio sutvėrimo) kaip kokia programa amžinai slypi pasaulyje. Menininkas, genijus, pranašas, pašauktas tas idėjas ar dėsnius pagarsinti ar užrašyti, tik atveria savyje duris ir vydėdamas tai, kas amžiais nekintama, kas yra gyvybės pagrindas, išreiškia žodžiais, garsais, pavidalais, vaizdais, simboliais.

Šia prasme poetas O. Mandelštamas rašė: „Dantės, to didžiojo italų poeto, talpumo ir kūrybingumo paslaptis ta, kad jis nė vieno žodžio nepasako nuo savęs. Jį skatino ir stūmė viskas, kas įmanoma, tačiau jokiu būdu ne išmislas, jokiu būdu ne išradingumas. Dantė ir fantazija – tai nesuderinama“.

Šie žodžiai daugiau ar mažiau tinka ir Vydūnui. Jis ir pats rašė, kad „menininkas vidinį dvasios nušvitimą užburia savo kūrinyje, o skaitytojui ar kūrinio stebėtojui reikia jį atburti. O tai yra nelengva“. Tokių didžių regėtojų ar kūrėjų kūrinių skaitytojas irgi turi būti atburiantis burtininkas.

Tokio Vydūno iškilumo ir ypatingumo dėka požiūris į jo raštus yra prieštaringas – nuo susižavėjimo iki nesupratimo ir atmetimo. Tokios asmenybės, kaip Vydūnas, tarsi pralenkia laiką: patiems dar gyviems esant, jie mažai suprantami, tačiau jų kūrybos įtaka išlieka ilgus amžius.

Į žemę sako, kartais žvaigždės krinta –
Iš tolimos visatos, iš mėlyno dangaus, –
Bet trumpai valandėlei tenušvinta
Čia Žemėje tamsus akiratis žmogaus.
Bet tu, Vydūne, žvaigžde kritęs, tu švytėjai,
Tu mums lig šiol neužgesai –
Nes tave siuntė bočių vėlės,
Tave prisišaukė užgesę aukurai!

Taip prieš 50 metų, minint 100-ąsias gimimo metines, rašė M. Malakūnienė (Melburnas).

Nors Vydūno veiklos ir kūrybos akiratis buvo labai platus, visos jo filosofijos centras buvo žmogus: pats žmogus, žmogus sau, ašainės sąmonės žmogus, nukreiptas į jame slypintį dieviškąjį pradą. Deja, žmoguje yra ir kitas, labai aiškiai matomas ir todėl vyraujantis kūniškasis pradas. Nuolatinė šių dviejų – dieviškojo ir kūniškojo – žmogaus pradų sąveika, jų jungtis arba tiltas ir yra žmogus, linkstantis viena ar kita kryptimi – link dieviškumo ar link kūniškumo, svyruojantis tarp amžinumo ir laikinumo.

Viskas yra žmogiška, tačiau ne viskas žmoniška. Du žodžiai – žmoniškumas ir žmogiškumas, besiskiriantys tik viena raide, – esmės požiūriu yra skirtingi, net labai. Kalba suteikia galimybę išreikšti skirtumą tarp žmoniškumo, nukreipto į dieviškumą, ir tarp į kūniškumą krypstančio žmogiškumo, kurį Vydūnas vadino pažmoniškumu – tuo, kas žemiau žmogaus.

Pasak Vydūno, žmogaus veikla yra žmoniška arba pažmoniška. Deja, šis labai svarbus skirtumas yra nutrintas ir beveik pamirštas. Atsirado ir naujų posakių, pavyzdžiui: „Doras žmogus – ne specialybė“. Dora, kuri yra tiesiogiai susijusi su žmoniškumu, turėtų būti pati pirmoji ir svarbiausioji specialybė. Tik tada galima kalbėti apie dorą, – sako Vydūnas, – kai žmoniškumas yra aiškesnis negu pažmoniškumas. Tiesa, teisingumas, kantrybė, skaistumas, taurumas, garbingumas, tvirtumas, gerumas, išmintis, meilė – visos tos savybės yra žmoniškumo spinduliai.

Trumpame tekste neįmanoma net paviršutiniškai apžvelgti įvairialypiame Vydūno palikime slypinčią išmintį. Čia aptarsime bent dvi jo kūrybos kryptis, kurios yra svarbios visais laikais, tačiau ypatingai reikšmingos nūdienos gyvenime. Tos dvi sritys yra tautiškumas ir lyčių, o sakant vydūniškai, gimčių santykiai.

Žinoma, šiais klausimais išgirsime įvairių nuomonių, netgi labai prieštaringų. Įsigalėjęs demokratinis principas reikalauja, kad visos nuomonės būtų laikomos lygiavertėmis. Tačiau tai toli gražu ne visur ir ne visada tinka. Dažnai net labai paklaidina, o ypač teisingumo ir doros srityse.

Koks tas matas, pagal kurį būtų galima palyginti skirtingas nuomones? Kuo pasiremti, kai viskas sulyginama ir tampa reliatyvu? Tas rodiklis gali kilti tik iš giliausios žmogaus esmės.

O tam, visų pirma, reikia susivokti savo viduje. Kas esu aš, kokia mano kilmė ir kur aš keliauju? Vydūnui tai buvo svarbiausi gyvenimo klausimai. Atsakymo į juos ieškojimas – svarbiausias uždavinys. Savo atsiminimuose jis rašė: „Mąstydamas apie savo gyvenimo patirtis, labai dažnai prisimenu kūdikystę, kai vis aiškiau jaučiausi slinkstąs į daiktiškumo sritį. O nenorėjau prarasti savo kilmės suvokimo. Vis regėjau ją esant Didžiajame Slėpinyje“.

Didysis Slėpinys Vydūnui buvo betarpiška kilmės patirtis. O kokią žinią mes gavome ir gauname apie savo kilmę? Į kur ši žinia mus kreipia?

Mes pamiršome, kas esame. Yra tokia JAV filosofo Alano Votso knyga, kurios pavadinimas byloja pats už save: „Knyga apie draudimą, draudžiantį žinoti, kas mes esame“ (ALAN WATTS THE BOOK ON THE TABOO AGAINST KNOWING WHO YOU ARE Cloud-Hidden, Whereabouts Unknown: A Mountain Journal, 1966). Keista, tačiau melas apie žmogaus kilmę mums yra priimtinas. Žmonės tiki melu ne todėl, kad privalo tikėti, o todėl, kad nori tikėti, nes taip mums parankiau, nes lengviau pateisinti ir pasiteisinti dėl elgesio, neverto žmogaus vardo.

Savo kilmės suvokimą Vydūnas aiškiai išsakė susivokimo maldoje:

Susivokimo malda

Spindulys esu tos begalinės Šviesos, kurioje gyvenu. Joje yra mano esmė! Amžinas esu keleivis, kuris nenuilstamai keliauja ir ant laiko kalvų statosi šventnamį pasišvęsti Aukščiausiajam.

Amžiai nesustabdys mano žengimo į bekraštes būties erdves, nes Aš esu be pradžios, kaip ir amžiai patys. Valanda, kuri galėtų man galą apsakyti, niekad neateis. Tiktai mano kūną karts nuo karto pasiglemžia mirtis, bet manęs nepaliečia nykstančių laikų srovės. Aš geriu iš amžino jaunumo šaltinio.

Nepajudinamas yra mano pasiryžimas. Savo drąsos, tvirtumo ir ryžto galia Aš keliauju į amžių slėpinį ir ieškau susivokimo Aukščiausioje gyvybėje, iš kurios amžinai spindi Galia, Išmintis ir Meilė.

Susivokimas savyje Vydūnui tapo kelrode žvaigžde, kuri visą gyvenimą švietė jam, rodydama gyvenimo ir veiklos kryptį.

Reginčiajam savo kilmę Didžiajame slėpinyje, teisingumo matas kyla iš žmogaus vidaus: Kurie veiksmai ar pastangos šviesina tavo vidinį suvokimą, tie yra dori ir žmoniški, ir priešingai, kas niaukia vidinę šviesą, yra nedora ir pažmoniška. Tai tinka ir kiekvienam iš mūsų.

Kiekviena veikla ar pasistengimas turėtų rastis iš vidinio susivokimo ir giliausio savęs prisiminimo. Nuolat atsimink save, – ne egoistine, bet esmės prasme – tokią senovinę lietuvių išmintį ar pamokymą Vydūnas dažnai girdėjo iš savo motinos.

Vydūno santykiai su lietuviškumu bene geriausiai atsispindi jo knygoje „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Pirmoji šios įstabios knygos dalis gali sušildyti bei uždegti ir nuo tėvynės nutolusią širdį jausmus žadinančių minčių dėka. Būtent širdies jausmai stipriausiai susieja su gimtąja žeme.

Kaip didingas slėpinys iškyla prieš mūsų sielą tėvynė. Pasaulis greta tėvynės atrodo tarsi lengvai perskaitoma knyga... Tėvynė yra mūsų jausmų pasaulio pradžia ir jo turinio nulėmėja; ji yra slėpininga palaima žmogui.

Tačiau tėvynės slėpinį suvokti sunku. Viena aišku, kad tėvynė žmogui labai daug reiškia, nes joje patyrėme pirmuosius įspūdžius.

Tėvynėje žmogų pirmą kartą apglobė šviesioji saulė ir nakties tamsa. Joje jis pirmą kartą išvydo pavasario žydėjimą ir vystančio rudenio ilgesį, žalią vasaros vaisą ir baltus žiemos sapnus.

Tačiau toji pirmakartybė dar nieko neatskleidžia. Tik suvokimas, kad vien tėvynėje pilnai atsiskleidžia žmogaus gyvenimas, atveria mums tėvynės slėpinį. Vien tėvynėje žmogus alsuoja siela, o tėvynė alsuoja per jį.

Vydūnas augo dvikalbėje aplinkoje, kur vokiškai kalbėjo turintys galią įsakinėti, o lietuvių kalba buvo niekinama. Tačiau dar vaikystėje išmintingos motinos dėka Vydūnas pasiryžo didžiuotis savo lietuviška kilme ir savo gyvenimu aukštinti lietuviškumą. Šitas Vydūno mintis – būti lietuviu yra garbinga – išsiskleidė įvairiapuse veikla kultūriniame tautinio susipratimo fronte.

Kur vyksta tikrasis karas už tėvynę? – taip klausia besirūpinantys dabartine Lietuvos valstybės padėtimi. Kitados baltų gentys gyveno didžiulėje teritorijoje nuo Volgos ir Kamos upių santakos rytuose ir iki Oderio vakaruose. Tose žemėse gyvavo ir galinga Didžioji Lietuvos kunigaikštystė. Tačiau šis plotas per palyginti neilgą istorinį laikotarpį susitraukė iki siauro ruoželio Baltijos jūros pakrantėje. Kodėl?

Baltai pamažu nutautėjo virsdami slavais. Didžių pergalių kovos laukuose nepakako. Pralaimėta buvo kultūriniame fronte, kuriame ir vyksta tikroji kova už tėvynę. Istorinėse dramose prie šio fronto ragina grįžti ir Just. Marcinkevičius: Pašaukite Vytautą nuo marių Juodųjų / Teapgręžia žirgą, tegrįžta į dvasią / Pašaukite Vytautą, ką jis ten veikia / Praneškit sudygo rugiai, o raštas nedygsta.

Filosofas A. Jokubaitis išreikšdamas didelį susirūpinimą tautos ir Lietuvos valstybės ateitimi klausia: Paskutinį šimtmetį lietuviams reikėjo kalbėti apie Lietuvos išnykimą tam, kad ji neišnyktų. Tai reikėtų daryti ir dabar, tačiau vis sunkiau rasti atsakymą į klausimą, kodėl prasminga likti lietuviais? Sunkiai įsivaizduojama Lietuvos valstybė, kurios piliečiai nesuvokia lietuvybės prasmės.

Būtent Vydūno mintys ir knygos apie tautos gyvybingumą ir jos uždavinius – „Tautos gyvata“ ir „Mūsų uždavinys“ – bene geriausiai gali pagelbėti mums susivokti šiame mažai pastebimame, tačiau svarbiausiame fronte už tautos išlikimą.

Vydūno metai sutapo (gal neatsitiktinai) su Lietuvos valstybės šimtmečio metais. Tai – gera galimybė susimąstyti apie Lietuvos nykimą. Gal klausdami, kodėl mažėjame, bei atsigręžę į Vydūną, dar neišnyksime?

Kita, galbūt net svarbesnė vydūniškojo palikimo dalis, yra skirtingų lyčių – vyro ir moters – tarpusavio santykiai. Jei nuo tautiškumo priklauso mūsų tėvynės ateitis, tai nuo vyro ir moters arba, sakant vydūniškai, nuo gimčių santykių, priklauso žmogaus ir visos žmonijos ateitis. Šioje srityje labiausiai išryškėja ta nuolatinė žmogaus viduje vykstanti kova tarp žmoniškumo ir pažmoniškumo, tarp šviesos ir tamsos.

Vydūnas vartoja senesnę, jau primirštą sąvoką gimtis. Jos nereikėtų keisti į įsigalėjusį žodį lytis, nes žodžio gimtis reikšmė yra platesnė ir nurodo svarbiausią gimties (lyties) paskirtį – pradėjimą ir gimdymą, o šiandien lytį norima atskirti nuo prigimties. Į mūsų kalbą sudėtos žodžio gimtis prasmės aiškiai rodo nekintančią išmintį, kad lytis neatskiriama nuo prigimties.

Dėl aiškumo pasitelkime lietuvių kalbos žodyną: Gimtis – 1. gimimas; kilmė: Ne po daug žemės radom iš gimties. (Dusetos). Gimties dieną švenčiame. (A. Baran); Kokios tu gimties – ar paliokas, ar lietuvis? (Švenčionys). Pasisveikinom kaip broliai vieno krašto, vienos gimties. (senieji raštai). 2. prigimimas, gamta: Tai yra dovanos gimtinosios, tai yra prigulinčios gimčiai žmogaus. (A. Baran). Nėra daikto gražesnio prieš gimtį. (A. Baran). 3. lyties organai (genitalia). 4. gimda, įsčios (uterus): Šiandien visą dieną nebuvo gimties skausmų (Mosėdis). 5. lytis: Tamsta, žmogumi vyriškosios gimties, mes negalim pasitikėti (Šatrijos Ragana). 6. gram. giminė: Niekatrosios gimties vienaskaitos vardininko galūnė (K. Būga) [LKŽ, III t., p. 315].

Sąvoka gimtis yra tarsi daugiabriaunis kristalas, kuris, įdėtas į tam tikrą prasmę nešantį sakinį, sušvinta viena ar kita ar net keliomis savo briaunomis. Vartojant žodį gimtis iš karto tampa aiški jos paskirtis – giminės pratęsimui.

Vargu ar kur nors kitur rasime tokią gilią ir skaisčią vyro ir moters santykių sklaidą, pagrįstą šviesiu žmoniškumu ir savo dieviškos kilmės suvokimu, kaip tai aprašė Vydūnas savo knygoje „Gimdymo slėpiniai“. Beje, šią knygą jis rašė kartu su Marta Raišukyte, kaip vėliau pats sakė: Nebeatrenku, kurios mintys mano, o kurios jos.

Paradoksalu, kad ši knyga yra bene mažiausiai žinoma ir skaitoma Lietuvoje ar kur nors kitur. Galbūt svarbiausia to priežastis ir yra jos gelmė, pasakytume net – lyg ir nežemiška išmintis. Dažniausias atsiliepimas susipažinus su šia knyga yra: Tai – ne man, taip gyventi nepajėgsime. Tačiau tai yra nesusivokimas. Kai man sunku, – sako M. Taisonas, – visuomet sakau sau: jei pasiduosiu, lengviau nebus. Dabar pasiduodame, bet ar nuo to lengviau ir geriau?

Norime tokių įstatymų ir gyvenimo normų, kurios būtų išpildomos (įvykdomos), o tai reiškia norime būti tobuli. Tačiau šitoks noras yra saviapgaulė, žmogiškos prigimties nepažinimas, nes manyti, kad esi tobulas yra sąstingis, neišvengiamai vedantis į smukimą.

Galima tik tobulėti, o ne būti tobulais. O tobulėjimui ar bent esamos padėties išlaikymui reikia gairių, švyturio. Ir kuo sunkiau tai pasiekiama, tuo geriau. Niekada nebijok tobulybės, – sako Salvadoras Dali, – jos bet kuriuo atveju nepasieksi. Ne tiek svarbu, kiek pasiekei, svarbiau yra pastangos teisinga linkme ar bent suvokimas, kas yra dora, o kas ne. O šito labiausiai ir trūksta. Vydūno mintys rodo mums kryptį.

Matau čia panašumą su Evangelija, kuri nuolat skaitoma, tačiau ar daug tokių, kurie tiksliai gyventų pagal ją? Dažnas pasako, kad Jėzaus įsakymai ir nurodymai yra geri, bet neįvykdomi. Ir dėl to nemažai žmonių Jėzaus mokymą atmeta. O tai reiškia, kad nenorima augti, tobulėti, nenorima pripažinti savo tikrosios kilmės. Tačiau tikras mokymas dėl nuolatinės žmogaus viduje vykstančios kovos tarp tamsos ir šviesos, tarp žmoniškumo ir pažmoniškumo turi būti – neišpildomas (neįvykdomas), nukreipiantis į tai, ko reikia siekti.

Bėda ta, kad toks įpareigojantis suvokimas yra beveik pamirštas arba atmestas. Nuolat girdime kartojant, kad reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra. Taip, reikia, bet negalima pamiršti, kad priimdami žmogų, koks jis yra, darome jį blogesnį, o priimdami tokį, koks jis turėtų būti, darome tuo, kuo jis galėtų tapti. Tai – sena išmintis, kurią kartojo Gėtė ir kiti iškilūs žmonės.

Vydūno ir Raišukytės mintys, sudėtos į „Gimdymo slėpinius“, turėtų būti kaip kelrodė žvaigždė, į kurią turėtų krypti vyro ir moters arba gimčių santykiai. Tačiau dauguma, bandę skaityti šią ar kitą Vydūno knygą, nusivilia ir sako, kad ji sunkiai paskaitoma, kad joje daug klaidų, aišku ne prasmės, bet šiuolaikinės literatūrinės kalbos atžvilgiu. Deja, tai – tiesa.

Tai – maža, bet sunkiai įveikiama kliūtis. Kodėl? Paradoksas: tam kliudo noras išlaikyti Vydūną kaip muziejinę vertybę, kad nė viena raidė jo raštuose nebūtų pakeista. Bet keisti nieko nereikia. Originalūs Vydūno raštai bet kuriuo atveju tebėra ir jie išlieka, tačiau tebūnie ir paskaitomas Vydūnas. Primena tą padėtį, kurią Jėzus apibūdino taip: Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei kitų neleidžiate (Mt 23, 12).

Kiek įtakos tautos gyvenimui turi Vydūno raštai, kaip muziejinė vertybė? Sovietmečiu jo tekstai nebuvo leidžiami ar net draudžiami, bet ir po Sąjūdžio vargu ar jis yra daugiau skaitomas, nors raštų leidimu rūpinasi Vydūno draugija. Reikia drąsos ir pastangų Vydūno išmintį įvilkti į šiuolaikinę bendrinę lietuvių kalbą, įrašyti į skaitomiausias knygas – mokyklinius vadovėlius.

Ar rasime kur nors kitur parašyta apie du skirtingus lyčių uždavinius? Galbūt tik teologijoje. Argi nereikia to skelbti, kai lyčių klausimas tapo toks svarbus, kai jame tiek daug gluminančių ir pažmoniškumą skatinančių naujovių? Kai kas mano, kad tai – pažanga, bet dauguma sutrikę ir tyli, nedrįsdami ar nežinodami, ką atsakyti. Vydūnas šiuo ir kitais klausimais yra kaip tik tas link žmoniškumo kreipiantis švyturys.

Galbūt visų Vydūno raštų ir nereikėtų perrašyti, tačiau kai kurias, aukščiau minėtas knygas apie tautiškumą, apie sveikatą, jaunumą, grožį, o ypač apie vyro ir moters santykius, kurie yra bet kokios kultūros pagrindas, šiuolaikiška kalba perteikti yra būtina, nes nuo to, manau, priklausys ne tik lietuvių tautos, bet ir visos Europos likimas.

Ne tik Lietuva, bet visa Europa sensta ir nyksta dėl svarbiausios, bet kruopščiai nutylimos priežasties – dėl netinkamų santykių tarp lyčių. Nors, kita vertus, apie juos kalbama labai daug, tačiau ne ta kryptimi. Dabar skatinami santykiai tarp lyčių padaro žmogų vergu to, kas yra žemiau už jį, o vaikydamasis iliuzinės laisvės žmogus tampa laisvės belaisviu.

Apie šį paradoksą dar antikos laikais rašė Aristotelis. Žmogus, pasirinkęs elgtis blogai, privalo sakyti sau besielgiąs gerai, nes jis negalėtų pasirinkti elgtis blogai. Bet kuriam žmogui sunku susigyventi su moraliniu sugedimu, nes jis jaučia sąžinės priekaištus. Moralinis sugedimas gali tapti priimtinas tik tada, kai jis yra pateisinamas.

Kai surandame pasiteisinimą, įtikiname save, kad anksčiau drausti troškimai dabar yra leistini. O tam geriausiai tinka kalba, kai tie patys dalykai ar veiksmai pavadinami kitais vardais. Pastebėkime, kokiais patraukliais vardais demokratinėje visuomenėje yra pavadinti ir vis naujai pavadinami pavergiantys ir nužmoginantys dalykai. Atpažinti, kas po jais slypi, padeda Vydūno išmintis.

Taip žmogus tampa vergu to, kas yra mažiau už jį patį ir nuo ko jis nebegali atsiskirti, su tuo susitapatina. Vydūnas tai vadino geismu, kuriam žmogus vergauja. Tokia keista nesusivokusio žmogaus padėtis. Tam, kad žmogus susivoktų esąs tokioje keistoje padėtyje, būtini didieji žmonijos mokytojai, kurie žino tikruosius daiktų ir dalykų vardus.

Baigsiu alegoriniu palyginimu:

„Sūnus paprašė seno tėvo: Kol dar neišėjai, tėve, suteik man palaiminimą.

Tėvas atsakė: Mano palaiminimas tebūnie toks – aš tave palydėsiu pažinimo kelyje.

Kitą rytą jiedu iš savo ankšto slėnio išėjo į erdvę ir visą dieną kopė į kalną. Saulė jau leidosi vakarop, kai jiedu pasiekė kalno viršūnę. Visa žemė, kur bežvelgtum, buvo nutvieksta saulės šviesos. Netrukus saulė nusileido ir viską apgaubė tamsa. Atėjo naktis. Tačiau tamsoje žibėjo žvaigždės“.

Gal artimesnė pažintis su Vydūnu sustiprintų žvaigždžių, esančių kiekvieno žmogaus širdyje, šviesą?

Pagal pranešimą, skaitytą Kaune, Vydūno 150-osioms gimimo metinėms skirtame minėjime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija