Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Energetika neturi griauti civilizacijos

Popiežiaus Pranciškaus susitikimas su naftos ir dujų bendrovių lyderiais

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas su pasaulio didžiausių naftos ir dujų bendrovių lyderių susitikimo dalyviais

Popiežius Pranciškus savo socialiniame mokyme ir pastoracinėje veikloje kreipdamas ypatingą dėmesį į pasaulio vargšus, nevengia konstruktyvaus dialogo su ekonomikos bei verslo galingaisiais. Kaip tik tokia galimybe jis pasinaudojo birželio 9 dieną audiencijoje priimdamas kelias dešimtis didžiausių naftos ir gamtinių dujų sektoriaus kompanijų bei investicinių fondų lyderių, kurie dalyvavo Popiežiškojoje mokslo akademijoje Vatikane vykusioje konferencijoje tema „Energetikos vystymas ir rūpinimasis mūsų bendraisiais namais“. Tarp didelio tarptautinės žiniasklaidos dėmesio susilaukusio susitikimo dalyvių buvo tokių naftos gigantų, kaip „Exxon Mobil“, „British Petroleum“, „Equinor“ (buvusio „Statoil“) vadovai Darenas Vudsas (Darren Woods), Bobas Dadlis (Bob Dudley), Eldaras Getras (Eldar Gaetre) bei didžiausių investicinių fondų, tokių kaip „Black Rock“ ir „Eni“ valdytojai Laris Finkas (Larry Fink) ir Klaudijus Deskalsis (Claudio Descalzi). Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos ir katalikiško Notre Dame universiteto (JAV, Indianos valstija) organizuotame renginyje buvo nagrinėjamas energijos gamybos, naudojant gamtinius išteklius, santykis su ekologijos reikalavimais Šventojo Tėvo enciklikos „Laudato Si“ šviesoje.

Nepažeisti ekologinės pusiausvyros

Išsamioje analitinėje kalboje padėkojęs industrijos lyderiams už sutikimą pasidalinti požiūriais bei ekspertize su Šventuoju Sostu dėl padėties pasaulio energetikos sektoriuje, popiežius Pranciškus pripažino šio dialogo aktualumą visuomenės gyvenimo kokybei. Juk Bažnyčiai rūpinantis vargstančiųjų padėtimi ir žinant, kad visos egzistencijos sritys tiesiog gyvybiškai priklauso nuo energijos išteklių, ji negali likti abejinga tam apgailėtinam faktui, kad daugiai kaip milijardas žmonių tiesiog neturi reikiamo elektros kiekio. Tai – labai rimtas iššūkis, žinant, kad tą problemą sprendžiant reikia atsižvelgti į dvi sąlygas: pirma, reikia naudoti gamtinius resursus, kurie yra riboti, ir, antra, būtina nepažeisti jautrios ekologinės pusiausvyros ir atsižvelgti į galimą dar didesnį aplinkos užterštumą bei liūdnas pasekmes žmonijos gyvenimo dabarčiai ir ateičiai. Energijos „troškulio“ patenkinimas neturi neigiamai atsiliepti atmosferos kokybei, geriamo vandens rezervams, klimato kaitos kontrolei, kaip, deja, buvo iki šiol. Nebūtų teisinga, jeigu energetikos plėtra pagilintų kitas ekonomines ir socialines problemas, dar labiau padidintų turtinę gyventojų sluoksnių ir regionų atskirtį. Tą patį galima pasakyti apie žmonių sveikatą, jeigu plėtojantis automobilizmui naudojamas vis didesnis degalų kiekis sąlygotų oro, kuriuo kvėpuojame, užterštumą. Taigi, žmogaus veiklos plėtrai reikalinga energijos transformacija nebūtų pateisintina, jeigu keltų vis rimtesnį pavojų mūsų pačių ir kitų gyvybės rūšių žemėje egzistencijai, – darė išvadą Šventasis Tėvas. Ypač neteisinga teigti, kad technologijų pagalba galima neribotai gausinti ir atnaujinti energijos išteklius bei išvengti neigiamų jų naudojimo pasekmių.

Energijos klausimas tapo vienas iš principinių, su kuriais tiek teorijoje, tiek ir praktikoje dabar susiduria visa tarptautinė bendruomenė, ir nuo to, kaip jį spręsime, priklausys mūsų gyvenimo kokybė bei perspektyvos. Žinant, kad pagrindiniai gamtos resursai yra konfliktuojančiuose regionuose, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose, Rusijoje, Venesueloje, tai ši problema artimai susijusi su taikos ir karo klausimais, jau nekalbant apie gamtosaugą pačia plačiąja prasme. Štai kodėl reikia formuoti ilgalaikę globalinę strategiją energetinio saugumo užtikrinimui, kuris atitiktų tarptautinius įsipareigojimus dėl klimato kaitos, sveikatos apsaugos, ekonominio stabilumo ir kovos su skurdu, valstybių ir tautų sambūvio bei integralios žmogaus pažangos problemų sprendimo.

Sutelkdamas dėmesį į ekologinius apsirūpinimo energija aspektus, popiežius Pranciškus pastebėjo, kad, siekiant mažinti aplinkos užterštumą, reikia dėti pastangas, kad vystant technologiją nuo pagrindinių gamtinių resursų nutolusios šalys galėtų patenkinti savo poreikius vystydamos atsinaujinančią energetiką. Tada gamtosaugai sumažėtų rūpesčių dėl daug problemų keliančių dujotiekių ir naftotiekių, dėl aplinką iš žemės gelmių teršiančio išgauto kuro pristatymo ir naudojimo. Tokių alternatyvų paieškai pastaraisiais dešimtmečiais skiriamas vis didesnis dėmesys, suvokiant, kad ekstremali klimato kaita dėl globalinio temperatūros kilimo gali atvesti į katastrofiškas pasekmes. Pilietinėje visuomenėje išsiplėtoję debatai atvėrė erdves svarbioms bei dosnioms pastangoms politinėje plotmėje. 2015 metų gruodį 196 valstybių vadovai pasirašė istorinę Paryžiaus sutartį ir įsipareigojo siekti, kad globalinis temperatūros kilimas dėl atmosferoje susikaupusių „šiltnamio dujų“ būtų ne didesnis kaip 1,5–2 laipsnių celsijaus.

Vengti problemų ideologizavimo

Sveikinęs Prancūzijos sostinėje pasiektą viltingą susitarimą Šventasis Tėvas dabar su nerimu pripažino, kad praėjus dviem su puse metų anglies dvideginio emisija nemažėja. Toliau vyksta iškastinių degalų paieškos ir tam kasmet skiriama iki 100 milijardų dolerių, o Jungtinės Amerikos Valstijos, gindamos savo gavybos pramonę, nusprendė pasitraukti nuo Paryžiaus sutarties įsipareigojimų. Tokia prieštaringa eiga kelia didelį nerimą ir todėl reikia intensyvinti dialogą tarp pramonininkų, investitorių, mokslininkų, vartotojų bei visuomenės veikėjų, kad būtų ieškoma alternatyvų ekstensyviai energetikos plėtrai. „Civilizacijai reikia vis daugiau energijos, tačiau ji neturi griauti civilizacijos!“ – tvirtino popiežius Pranciškus. Visos pilietinės visuomenės ir tarptautinės bendruomenės sąveika ypač aktuali, kadangi daugelio globalinių problemų – aplinkos užterštumo, sveikatos apsaugos, skurdo, bado įveikimo – sprendimai susiję su padėtimi energetikos sektoriuje. Šie tikslai reikalauja rodyti pagarbą tautų ir kultūrų teisėms, bendradarbiauti technologijų bei informacijos srityse, neprimetant specifinės ideologijos ar stipresniojo politinės valios, nesiekiant karinių interesų įgyvendinimo. Sprendžiant energijos transformavimo problemas „bendrųjų civilizuotos visuomenės užduočių įgyvendinimas turi esmingai prisidėti prie ekonomikos ir socialinės tvarkos stiprėjimo“, – sakė Šventasis Tėvas. Tai yra aktualu Rytų ir Vidurio Europos regionui, kur energetikos vystymas, naftos ir dujų perdavimas neretai iškelia daug nacionalinės politikos problemų, didina tarptautinę įtampą, nieko bendro neturinčią su solidarumo ir bendrosios gerovės siekiais.

Darant politinius sprendimus, verslo bendruomenei prisiimant socialinę atsakomybę, pasirenkant kriterijus numatomoms investicijoms, turi būti vadovaujamasi ilgalaikiais bendrojo gėrio ir solidarumo tarp kartų siekiais“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad neturi likti vietos oportunistinėms ir ciniškoms pastangoms tuoj pat gauti, kad ir trumpalaikę naudą ateities kartų gerovės nepaisymo sąskaita. Todėl vertinant su gamtosauga susijusias energetikos perspektyvas ir priimant galimą sprendimą turi dalyvauti ne tik vyriausybių lyderiai, kuriems rūpi politiniai interesai ar didžiųjų kompanijų vadovai su visais pelno siekiais, bet ir vietinės institucijos bei gyventojų bendruomenės, kurios tiesiogiai patiria poveikio pasekmes. Galima pažymėti, kad šiuo atžvilgiu ypač aktyvūs Afrikos gyventojai, kurių bendruomeniška būtis gyvybiškai susieta su gamtos aplinka ir jos degradavimas skaudžiai atsiliepia dėl išvystytų struktūrų ir technologijų stygiaus. Be to, šioje pasaulio dalyje vis dar prisimenama sunki kolonializmo patirtis, kai svetimųjų buvo niokojamas tradicinis vietinių bendruomenių ir genčių gyvenimas su vykdomas negailestingas gamtos resursų išnaudojimas. Todėl ir dabar nauji transnacionalinių kompanijų investicijų gavybai projektai priimami labai atsargiai, ypač jeigu kyla įtarimų dėl ekologinių ir kultūrinių reikalavimų nesilaikymo. Vietiniai afrikiečiai į tai žvelgia kaip į neokolonializmo politikos išpuolį ir audringai reaguodami reikalauja, kad jų šalių vyriausybės imtųsi priemonių padėčiai pagerinti, duodami gerą pavyzdį kitiems regionams.

Visuotinio solidarumo poreikis

Popiežius Pranciškus pripažino, kad didėjant sąmoningumui ir esant praktinei patirčiai dėl stichinių nelaimių pasekmių, įvairių tarptautinių institucijų ir nacionalinių vyriausybių sprendimuose padaryta reikšminga pažanga. Dabar didžiosios naftos bei dujų verslo kompanijos ėmė žymiai rūpestingiau planuoti ir įgyvendinti savo projektus, atsižvelgti į gamtosaugos reikalavimus. Globaliniai investitoriai irgi peržiūri savo strategijas, nagrinėdami energetikos vystymo klausimus. Iškyla kokybiškai naujas požiūris, pavyzdžiui, vadinamasis „žaliasis finansavimas“, kai vis didesnė lėšų dalis naujų investicijų projektuose skiriama aplinkos išsaugojimui ir reabilitavimui. Sveikindamas šias naujas tendencijas Šventasis Tėvas pažymėjo, jog to nepakanka, kadangi praktiškai kiekvieną mėnesį iškyla nauji ar aštrėja seni iššūkiai, susiję su energetikos vystymu, gamtos resursų panaudojimu ir perdavimu. Dėl to nesulaikomai tęsiasi aplinkos degradavimas. Kalbėdamas apie etines prielaidas neatidėliotinų sprendimų paieškai, jis priminė, kad nors klimato kaita yra visuotinė, tačiau tos krizės nešama žala nėra vienoda visiems gyventojams ir labiausiai tai pajunta neturtingieji. Vargšai, ypač gyvenantys kaimiškose vietovėse, dėl globalinio atšilimo nukenčia labiausiai, nes didėja sutrikimai žemės ūkio sektoriuje. Dėl plintančių sausrų ar potvynių padažnėjusios stichinės nelaimės daugelį priverčia palikti savo namus ir gimtines, migruoti svetur, taip dar labiau paaštrinant pabėgėlių priėmimo problemą. Taigi švarios ir visiems prieinamos energijos gaminimas, laikantis ekologinių reikalavimų yra visų už tai atsakingų pareiga nepalankias gamtos permainas patiriančių milijonų mūsų brolių ir seserų atžvilgiu, ypač tų, kurie gyvena vargingai, bei žvelgiant iš būsimų kartų perspektyvos.

„Esminė pažanga šiame kelyje negali būti pasiekta be stiprėjančio suvokimo, kad visi esame dalis vienos žmogiškos šeimos, susaistytos brolybės ir solidarumo ryšiais, – sakė popiežius Pranciškus. – Tik galvojant ir veikiant su nuolatiniu rūpesčiu dėl šios pamatinės vienybės, kuri įveikia visus skirtumus, tik kultivuojant visuotinio solidarumo tarp kartų pojūtį, mes galėsime realiai ir ryžtingai žengti į priekį“. Pasaulis kviečia mus kurti ir įgyvendinti didįjį ilgalaikį projektą, kuris suvokiamas kaip šiandienos investicijos, kad būtų kuriama rytdiena. Šventasis Tėvas priminė, kad oro ir vandens sandara nepaklūsta valstybiniams įstatymams ir jų kokybė nesikeičia peržengiant sienas ar persikėlus į kitą geografinę platumą. Taigi, gamtosaugos ir energijos problemos yra globalios, todėl jų sprendimas irgi turi būti visuotinis, vedant kantrų ir atkaklų dialogą ir ieškant visiems priimtinų atsakymų. Užuot nepagrįstai pasitikėjus rinkos ekonomika ar technologijų pažanga, kurios, neva, yra pakankami vaistai visuomenės ir darkomos aplinkos skaudulių gydymui, turime drąsiai pripažinti, kad dabartinis gyvenimo būdas, paremtas vis didesniu gamtos resursų išgavimu, vartojimu ir eikvojimu veda į sunkias pasekmes, kurios gali būti dramatiškos ir nebeištaisomos. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus rėmėsi enciklika „Laudato Si“, kurioje pripažįstama, jog „vis dar stokojama kultūros, reikalingos spendžiant panašias krizes. Mes stokojame tokių lyderių, kurie gebėtų rasti naujų būdų atsiliepti į šiandienos poreikius, nežalodami būsimų kartų ateities“. Sprendžiant šią ugdymo problemą reikia aiškiai suprasti, kad negalime atnaujinti santykių su gamtos aplinka be radikalaus žmonijos atsinaujinimo. Ir reikėtų pradėti nuo formavimo naujų vadovų, kurie giliai suvoktų, kad mūsų planeta yra viena visų jos grandžių susieta sistema.

Didelės atsakomybės šimtmetis

Šventasis Tėvas priminė ir savo pirmtako popiežiaus emerito Benedikto XVI socialinėje enciklikoje „Caritas in Veritate“ išreikštą patvirtinimą, jog „gamtos knyga yra viena ir nedaloma, ji apima ne tik aplinką, bet ir žmogaus gyvenimą, seksualumą, santuoką, šeimą, socialinius ryšius, visą integralų žmogaus vystymąsi“. Taigi mūsų pareigos gamtos aplinkai yra susietos su pareigomis žmogui, pirmiausia pačiam sau ir ryšiams su kitais. Būtų neteisinga palaikyti vieną tų pareigų sistemą ir apleisti kitą. Tai dažnai būdinga šiandienos gyvenimo praktikai bei susiformavusiam mentalitetui. Pavyzdžiui, kartais iki kraštutinumo rūpinamasi gamtos aplinka ar gyvūnija, tačiau visiškai abejingai žiūrima į negimusio kūdikio žudymą atliekant abortą, net jeigu tokiu būdu paniekinamas žmogus, suardomas visas Dievo plane numatytas ryšys, nes svarbiausia grandinė yra žmogaus ekologija ir nešama žala visai bendruomenei. Baigdamas pokalbį su galingųjų naftos kompanijų vadovais ir linkėdamas jiems rūpintis vargšais ir aplinka, popiežius Pranciškus kvietė juos būti ta lyderių grupe, kur suvokia globalų energetikos vystymą, kaip atsiliepiantį į visų Žemės tautų ir žmonių, visų būsimųjų kartų, visų augalijos ir gyvūnijos rūšių, visų ekosistemų poreikius. Jis pabrėžė, kad ši užduotis nėra atskirų individų ar korporacijų reikalas, nes būtina bendra sąveika ir didžiulė atsakomybė prašant Dievo palaiminimo ir visų geros valios žmonių palaikymo. Nebegalime prarasti laiko, kad iš Kūrėjo priimta žemė, mūsų bendrieji namai, nebūtų palikta ateities kartoms kaip nuniokota dykvietė. Enciklikoje „Laudato Si“ Šventasis Tėvas perspėja, kad reikia viską daryti tam, kad mūsų epochos žmonija nebūtų prisimenama kaip neatsakingiausia istorijoje dėl aplaidaus požiūrio į ekologijos krizę. Tik mums imantis neatidėliotinų sprendimų ateinančios kartos XXI amžių galės prisiminti kaip didelės atsakomybės žmonių šimtmetį, kuriame dramatiškomis aplinkybėmis buvo užtikrintas planetos išlikimas.

© 2018 „XXI amžius“