Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Sportas – gyvenimo dalis

Kun. Vytenis Vaškelis

Prieš prasidedant Pasaulio futbolo čempionatui, popiežius Pranciškus pasveikino žaidėjus, organizatorius ir visus žiūrovus. Bažnyčia pripažįsta didelę sporto reikšmę universaliai visuomenės narių bendražmogiškų tarpusavio santykių raidai, nes darnūs komandose žaidžiančių sportininkų judesiai, kuriuos stebi žiūrovai, jiems teikia ne tik estetinį gėrėjimąsi, bet net turi tiesioginių sąsajų su absoliučiu Grožiu – Dievu.

Nors žiūrėti visas Rusijoje vykstančias futbolo varžybas būtų laiko eikvojimas, bet prisimenant popiežių Pranciškų, (vienoje iš nuotraukų) laikantį rankose jam dovanotą futbolo kamuolį ir jau vien šiuo daug ką pasakančiu poelgiu palaikantį sportą, kai kurių rungtynių stebėjimas žiūrovus gali paskatinti sportininkų ryžtą bei pasiaukojimą priderinti prie savo asmeninio gyvenimo būdo, siekiant dvasinio tobulėjimo aukštumų. Juk Jėzaus kvietimas: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48) apima visas mūsų gyvenimo sritis.

Dovydą ir Galijotą – garsius Biblijos personažus – galėjome tam tikra prasme prisiminti, kai žaidė Islandijos ir Argentinos futbolo komandos. Nykštukinės šalies futbolininkai islandai kaip lygus su lygiu kovojo prieš vienus iš pajėgiausių sportininkų pasaulyje – argentiniečius. Nepaprastas islandų ryžtas iki rungtynių pabaigos grumtis su varžovais liudija nepalaužiamą atkaklumą (tiesa, dažnai pažeidžiant taisykles ar atsiduriant ties prasižengimo riba) ir yra vertas pagarbos. Kitas pavyzdys. Sočyje, pasibaigus Belgijos ir Panamos futbolo komandų rungtynėms, milijonai TV žiūrovų galėjo pamatyti netikėtą reginį: tarsi iš anksto susitarę (o gal taip ir buvo?) vienos ir kitos ekipų žaidėjai, būdami vienas šalia kito, atsiklaupę aikštėje, truputį nuleidę galvas ir pakėlę rankas, daugelio nuostabai, meldėsi... Kritikai sakys, kad tai – būdas į save atkreipti dėmesį. O mums tai – gražus tikėjimo išpažinimas, nes buvę varžovai žaidimo aikštėje, pasibaigus jam ir atslūgus virusioms kovos aistroms, drauge dėkoja Dievui.

Naujasis Vatikane paskelbtas Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos dokumentas „Duoti iš savęs geriausia“, primenantis Bažnyčios mokymo apie sportą reikšmę, mus ragina jame matyti ugdomojo potencialo naudą – fizinę sveikatą, drąsos, ištvermės, aukos dvasios, bendruomeniškumo, lojalumo, garbingumo, draugystės bei kitų humaniškųjų ir moralinių vertybių savybes. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „ypač vaikai ir jaunimas tiek patys sportuodami, tiek stebėdami varžybas, mokosi tų solidarumo ir kliovimosi kitu žmogumi vertybių, kurios yra būtinos brandžiam asmeniui ir visuomenės nariui“. Vis dėlto, manau, tie, kurie, pavyzdžiui, mėgsta pasivaikščioti, važinėti dviračiu ar užsiimti kita veikla, yra pranašesni už tuos, kurie dažnai iš stadiono tribūnų vien akylai stebi žaidėjus. Nors jie, kai laimi jų favoritai, kartais iš džiaugsmo net ima šokinėti, bet visada vien dėl tinkamos savo sveikatos būklės palaikymo geriau patiems nors minimaliai sportuoti nei tik žaidėjus plojimais skatinti... Taigi žiūrėdami į žaidžiančius sportininkus, klauskime: „Kaip sau ar namiškiams galėčiau pritaikyti tai, ką mačiau stadione?“

Bažnyčia remia visuomenininkų pastangas į sportą įtraukti benamius, pabėgėlius ir turinčius įvairių negalių žmones. Iš tiesų tiems, kuriems gyvenime tenka patirti didelių išbandymų, sportuojantys kolegos, gyvenimo sunkumų užgrūdinti. gali suteikti daugiau žmogiškos šilumos, labiau vieni kitus suprasti, padrąsinti, kartais net įžiebti gęstančią viltį...

Ką tik teko matyti jaunuolį, kurį namiškiai, sėdintį neįgaliems skirtame vežimėlyje, išvežė iš namų ir nelengvai pasodino ant automobilio sėdynės. To vaikino ir jo artimųjų veiduose buvo tam tikro susikaustymo, įtampos ženklų... Galbūt, atsitikus nelaimei, jis pirmą kartą pasirodė viešumoje... Matyt, tam neįgaliajam dar reikės nemažai valios pastangų, kad galėtų visiškai adaptuotis naujo bei neįprasto gyvenimo sąlygomis ir kaskart mokytis dėkingai priimti savųjų dėmesingą juo rūpinimąsi. Tai – kasdienės rungtynės su savimi. Jos Dievo akyse pranoksta didžiausią intrigą keliantį talentingiausių sportininkų žaidimą sporto stadione, nes mažiausi sunkiai sergančiojo judesiai gali būti labai brangūs Jam, verti daugiau nei visi aukso medaliai, laimėtojų iškovoti žaidynėse, kai jungiami su Nukryžiuotojo kančia bei skiriami tiems, kuriems reikia kardinaliai keisti žiūrėjimo į vertybes kryptį...

© 2018 „XXI amžius“