100 metų – tūkstančiai žygių...

Atmintis

Su meile ir giliu tikėjimu širdyse

Murgų kalne pašventintas prieš 40 metų per Jonines pastatytas, dabar atnaujintas kun. Juozą Zdebskį menantis kryžius

Dineta Babarskienė

ŠLAVANTAI. Čia prisimintas buvęs klebonas kun. Juozas Zdebskis. Jo 89-ųjų gimimo metinių paminėjimas pradėtas šv. Mišiomis Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos bažnytėlėje. Tikintieji meldėsi už kunigą Juozą, gerąjį Šlavantų tėvelį, kad Viešpats Jį iškeltų į altorių garbę, dėkojo Viešpačiui už šį neeilinį žmogų, kunigą, spindėjusį meile, gelbėjusį paklydusius, vedusį į vienybę, prašyta, kad jaunimas mylėtų Dievą, Tėvynę, eitų doros ir meilės keliu, kaip mokė pats Šlavantų tėvelis – kun. J. Zdebskis.

Ant stalelio su kunigo portretu pagarbiai padėtos žvakelės ramiai liepsnodamos švietė mūsų trispalvės vėliavos spalvomis, Veisiejų seniūno Zenono Sabaliausko puokštė – visų susirinkusiųjų pagarbos kun. J. Zdebskiui ženklas. Šv. Mišiose dalyvavo ir Gegutės kaimo bendruomenės pirmininkas Edvardas Bartnykas.

Parapijos administratorius kun. Tadeus Vallian priminė apie kun. J. Zdebskio gyvenimą – ypatingų laiko vingių, netikėtų gyvenimo posūkių, kančios, meilės ir šypsenos istoriją. Visus suvienijo ir Lietuvos himnas, simboliškai nuskambėjęs po bažnyčios skliautais. O paskui vykta į Murgų kalną, kur ypatingoje vietoje apsuptas miško ir Šlavantų ežero stovi kryžius. Nuo bažnytėlės lietuvaitės su tautiniais drabužiais ir žvakelėmis rankose karieta, traukiama eiklių žirgų, vėjyje plevėsuojant istorinei Lietuvos vėliavai buvo atvežtos į Murgų kalną tam, kad trispalvės žvakelės degtų prie šio ypatingo kryžiaus. Ilgametis žirgininkas, raitelis, nujojęs net iki Juodosios jūros Algirdas Motiejūnas maloniai sutiko dalyvauti iškilmėse, pagerbiant kun. J. Zdebskio atminimą. Žirgais kinkyta karieta bildėjo kaimo keliukais, miško taku į kalną ir atiduoti pagarbą Šlavantų tėveliui. O čia laukė ypatingi pasakojimai, šilti prisiminimai...

Pašventintas atnaujintas kryžius

Užkopti į žemuogynais nusėtą kalną paprasta jaunam ir, anot vietinių senjorų, drūtam, o štai garbingo amžiaus senukams jau reikia tvirtai parankėn įsikibti, bet pagelbėti tądien buvo kam, tad visi ant kalno sugužėjo. Padėtos žvakelės, gėlės. Atnaujintą kryžių pašventino kun. T. Vallian. Pasimelsta... Giesmė „O, kryžiau kryžiau...“ nuskambėjo mišku tolyn saulės apšviesto ežero vandenimis, paliesdama kiekvieno širdį, primindama neeilinį žmogų – Šlavantų tėvelį, kuris prieš 40 metų kartu su jaunimu iš visos Lietuvos pastatė šį paprastą, kuklų, metalinį kryžių, kuris, rodos, net neišsiskiria iš aplinkos, bet jo stiprybė ir jėga gyva ir šiandien.

Murgų kalno kryžiaus paslaptys

Šlavantų seniūnaitis Aivaras Pankevičius papasakojo šio kryžiaus atsiradimo istoriją, atskleidė paslaptį, kurią ne visi žinojo. Kryžių kunigas Juozas su jaunimu pastatė per Jonines prieš 40 metų. Juk čia, ant kalno, su palapinėmis rinkosi jaunimas, meldėsi, stovyklavo, žaidė. Vėliau šis kryžius, anot pono Aivaro, tiek dvasiškai, tiek fiziškai silpnų žmonių buvo nupjautas ir nesivarginant toli nešti tiesiog įmestas į balą. „Po kurio laiko viena kaimynė pastebėjo iš balos iškilusį kryžių“, – pasakojo seniūnaitis. Tad kryžius buvo vėl atstatytas, sustiprintas. Jis – svarbus šio krašto žmonėms, primenantis jų mylimą kunigą, jo darbus.

Apie kun. J. Zdebskį daug rašyta, pasakota, tačiau tądien ant Murgų kalno vyko ypatingi įvykiai – kalbėjo amžininkas, buvęs tądien, prieš 40 metų, čia, ant šio kalno, viską matęs, regėjęs, jautęs širdimi. Veisiejietis, dabar gyvenantis Druskininkuose, Mindaugas Judeikis sunkiai tvardė emocijas, mat ant Murgų kalno jis užkopė pirmą kartą, prabėgus 40 metų, jis netgi nežinojęs, kad kryžius buvo nupjautas, vėl atstatytas. Ponas Mindaugas prisiminė tą dieną, kai jį statė. Jam tuomet buvo 14 metų. Kadangi kilęs iš religingos šeimos, tad, ar leisti sūnų į jaunimo rekolekcijas, kurios, anot pašnekovo, buvo pridengtos Joninių švente, jų šeimoje diskusijų nė nebuvę. „Mūsų čia buvo apie 50: ir vaikinukų, ir merginų. Iš Kybartų, Veisiejų, Kapčiamiesčio susirinko jaunimas. Čia pasistatydavome palapines, žaisdavome. Nuo šito kalno riedėdavo ratai, net kelias savotiškas buvo, mat Tėvelis leisdavo mums jaunatviškai pasiausti. Jis buvo tiesus, jei gerai padarei, gerai, jei ne, tai į vatą žodžių nevyniodavo, pasakydavo tiesiai, bet visada pridurdavo, kad jaunas, visas gyvenimas prieš akis, tad laiko pasitaisyti į valias. Jis niekada nelepindavo, nepataikaudavo, bet jaunatviškus juokus suprasdavo. O kaip kitaip su jaunimu? Reikia ir šypsenų, ir linksmybių, ir maldų, ir giesmių – visko“, – prisiminė ponas Mindaugas. Jis tikino, kad vaikiška atmintis, matyt, kitaip „rodanti“, jam atrodę, kad kryžių jie statę pora metų vėliau apie 1980 metus, o pasirodo, tai buvę 1978 metai. Anot pono Mindaugo, kai kas iš atminties jau išblukę, bet kai kas tiesiog strigte įstrigę. „Su tėveliu teko daug bendrauti, dažnai jis mane pasiimdavo į keliones, manau, todėl, kad turėtų su kuo pasišnekučiuoti, kad prie vairo neužmigtų. Visada pasirūpindavo, kad būčiau pavalgęs, nupirkdavo ledų“, – su švelnia šypsena kalbėjo ponas Mindaugas. O juk kun. J. Zdebskis visada pajusdavo ir atsiliepdavo į žmogaus skausmą, kančią, dažnai pirmas pajusdavo, kam sunku, ir visada pagelbėdavo net ir mažuose dalykuose, smulkmenose. „Kartą likome nuo autobuso į Veisiejus, stabdėme pakeleivingus automobilius, pro šalį važiavęs tėvelis kaip visada skubėjo, reikalų jis visada turėjo daugybę, tačiau sustojo, parvežė į namus, tikindamas, kad nežinia, kas kelyje gali sustoti, į kokio žmogaus automobilį įlipti galime, gerai, jei į gero“, – pasakojo ponas Mindaugas tikindamas, kad tėvelis visada atverdavo meilės pilną širdį, o jos gerumą visiems jį pažinojusiems teko patirti. Besidairydamas po kalną ponas Mindaugas sakė, jog anksčiau ši vieta atrodė kitaip: pušelės buvo mažos, krūmų ne tiek. „Per Jonines plukdėme vainikus su žvakelėmis, laužų nekūrėme, mat mus lankė girininkais apsimetę saugumiečiai, kaip sakė, patikrinti, ar nekūrename laužų“, – prisiminė ponas Mindaugas. Anot jo, kryžius buvo paprastesnis nei dabar. „Dabar toks sutvirtintas, stiprus, o mano vaikiška atmintis jį mena tiesiog paprastesnį“, – sakė ponas Mindaugas. Apie atnaujinto kryžiaus šventinimo iškilmes jis sužinojęs atsitiktinai. „Man paskambino teiraudamiesi ir tikslindami kryžiaus pastatymo datą, taip ir sužinojau, labai norėjau čia atvykti, prisiminti tėvelį“, – sakė jis. M. Judeikis šiltai kalbėjo apie tėvelį ir netgi paatviravo, jog kunigas jį aplankęs, kai jis tarnavęs Sovietų armijoje ir Pamaskvėje, ir Azerbaidžane. „Toks jis buvo, nepaprastai geras, mielas. Šilčiausiais žodžiais galiu jį apibūdinti. Tėvelis su meile ir rūpestingumu žmones lydėdavo. Mes jautėme jo meilę ir, kai būdavo sunku, bėgdavome pas jį“, – sakė jis.

„Sakoma, kad Šv. Pranciškus Asyžietis buvo labiausiai panašus į Kristų, tą patį galima pasakyti ir apie kun. J. Zdebskį. Tai – antrasis Kristus, už mus miręs ir likęs gyvas mūsų širdyse“, – sakė kun. T. Vallian. Tad tegul ant Murgų kalno visada meldžiasi žmonės, renkasi jaunimas, teprisimena jie kun. J. Zdebskį ir jau skaitydami, klausydamiesi atsiminimų apie jį, bent mintyse tepasikalba su Juo, geruoju Šlavantų tėveliu... Te visada maldos žodžiai, giesmės prie ypatingo kryžiaus skrieja dangun, sustiprina dvasią, padedančią augti ir bręsti jauniems žmonėms, būsimoms kartoms. To trokšta visi šio krašto žmonės. Ištrauktas iš balos, nuvalytas, išglostytas mylinčių rankų, aplaistytas atgailos ašaromis stovi paprastas, kuklus kryžius, nepamirštas žmonių, kurie lūpomis šnabžda maldų žodžius, į dangų sklinda giesmės...

Viskas kaip ir prieš 40 metų, gal kiek kitaip, bet su ta pačia meile ir giliu tikėjimu širdyse. Didingo gyvenimo kunigo pėdsakai ant Murgų kalno gyvi ir šiandien, jo noras pastatyti gyvą kryžių jaunimo širdyse niekur nedingo. Ir brangiai Lietuvai – Laisvė, Meilė, Viltis – to troško kun. J. Zdebskis, tam atidavęs visą savo gyvenimą. To trokštame visi.

O pabaigoje, žinoma, vyko agapė. Juk diena graži, kokios ir tikėtasi, o ir darbai vieni jau nudirbti, kitiems – dar ne laikas, tad pabūti, pabendrauti, prisiminti yra laiko. Dzūkiškos bandos ir dainos – visiems. Kamilė Blaževičiūtė ir Alius Blaževičius dovanojo savo gražiausias dainas. O netikėtai sutikti poilsiautojai klausė, ar gali būti, kad jie iš miško glūdumos girdėję giesmes, paskui lyg dainas, smalsavo, ar tai gali būti tiesa, o paskui jau klausėsi mano pasakojimo apie kryžių ant Murgų kalno, Šlavantų tėvelį ir nepaprastus šio krašto žmones.

Lazdijų rajonas

© 2018 „XXI amžius“