Senosios Armėnijos krikščionybės
sudėtinga istorinė patirtis ir dabartis
Popiežiaus Jono Pauliaus II lankymasis
seniausioje krikščioniškoje pasaulio valstybėje Armėnijoje buvo
ypač svarbus dėl trijų dalykų: armėnų tautos krikšto 1700 metų
jubiliejaus minėjimo, glaudžių ekumeninių Katalikų ir Armėnų Apaštalinės
Bažnyčių santykių ir prisiminimo armėnų praeities kančių, ypač
tų, kurios patirtos turkų vykdyto genocido Pirmojo pasaulinio
karo metais.
Armėnija geografiškai priklauso Artimųjų Rytų regionui, su kuriuo
susieta visa Biblijos istorija. Šioje šalyje krikščionybė pradėta
skelbti jau apaštalų laikais. Pasak tradicijos, pirmieji Kristaus
skelbėjai Armėnijoje buvo šventieji apaštalai Baltramiejus ir
Tadas. Armėnai pagrįstai didžiuojasi, kad krikščionių tikėjimas
jų šalyje įsigalėjo netgi anksčiau nei Romoje. Armėnijos pavertimo
krikščionišku kraštu nuopelnas priskiriamas šv. Grigaliui Švietėjui
(240-336). Šis armėnų krikščionių labiausiai garbinamas šventasis
III amžiaus pabaigoje tarnavo armėnų karaliaus Tiridato III dvare
ir dėl savo apaštalavimo pateko į valdovo nemalonę, buvo žiauriai
kankintas bei įkalintas. Tačiau, kaip teigia tradicija, Grigalius
sugebėjo išmelsti Dievą, kad būtų stebuklingai pagydytas valdovas.
Tada Grigalius buvo išleistas iš kalėjimo. Šis atsitikimas taip
paveikė karalių Tiridatą, kad jis 301 metais drauge su visa tauta
priėmė krikščionybę.
Taip armėnai tapo pirmąja krikščioniška tauta pasaulyje. Galima
priminti, kad lietuviai buvo pakrikštyti visu tūkstančiu metų
vėliau, paskutinieji Europoje. Krikščionybė suvaidino esminį vaidmenį
vystantis armėnų kultūrai, išsaugant tautinį tapatumą nelengvų
istorinių išbandymų metais. Štai jau V a. pradžioje, gresiant
persų kultūros įsigalėjimui Armėnijoje, vietos krikščionių vienuolis
Mesropas Mechtotas sukūrė originalų armėniškąjį raidyną, susidedantį
iš 36 raidžių. Naudojant šį naują raidyną, į armėnų kalbą 433
metais buvo išverstas visas Šventasis Raštas. (Lietuvių kalba
Šventasis Raštas pirmą kartą buvo išspausdintas tik XVIII amžiuje.)
Biblijos išvertimas laikomas tokiu svarbiu Armėnų Bažnyčiai ir
nacionalinei kultūrai įvykiu, kad kiekvienais metais liturginiame
šios Bažnyčios kalendoriuje spalio 13-oji minima kaip Šventųjų
vertėjų diena.
* * *
Armėnų Apaštalinė Bažnyčia priklauso
(drauge su Koptų, Etiopų, Sirų bei keletu kitų Bažnyčių) vadinamajai
senųjų Rytų Bažnyčių šeimai, kuri atskilo nuo Visuotinės Bažnyčios
dar V amžiuje po Chalkedono Susirinkimo dėl išryškėjusių kristologinių
nesutarimų. Šiuo metu Armėnų Bažnyčiai priklauso apie 7 mln. tikinčiųjų
- maždaug 90 proc. visų armėnų, kurių pusė gyvena pačioje Armėnijoje,
o kita dalis išsisklaidžiusi po visą pasaulį. Struktūriškai Armėnų
Apaštalinė Bažnyčia padalyta į du patriarchatus, arba katolikosatus,
- pagrindinį Ečmiadzino (centras yra maždaug už 20 kilometrų nuo
Armėnijos sostinės Jerevano) ir Kilikijos, kurio centras dabar
įsikūręs netoli Libano sostinės Beiruto.
Per daugelį amžių būta nemažai Katalikų ir Armėnų Apaštalinės
Bažnyčių kontaktų bei bandymų atkurti vienybę. Artimesni santykiai
užsimezgė po II Vatikano Susirinkimo, kai suintensyvėjo ekumeninis
procesas. Prieš tris dešimtmečius Vatikane pirmą kartą susitiko
popiežius Paulius VI ir tuometinis Ečmiadzino patriarchas katolikosas
Vazgenas I. Ypač glaudūs abiejų Bažnyčių vadovų ryšiai užsimezgė
jau po sovietinio režimo žlugimo, kai Armėnų Bažnyčios vadovu
tapo Karekinas I, kuris kaip svečias dalyvavo II Vatikano Susirinkime
ir ten susipažino su dabartiniu popiežiumi Jonu Pauliumi II. 1996
metais Karekinas I ir Jonas Paulius II pasirašė bendrą teologinį
pareiškimą, atvėrusį kelią į tolesnį abiejų Bažnyčių suartėjimą.
Pareiškime buvo apgailestauta dėl ankstesnių ginčų ir pripažinta,
jog abi Bažnyčios išpažįsta tą patį tikėjimą į "vieną triasmenį
Dievą", į "Viešpatį Jėzų Kristų", abi tiki, jog
yra "viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė Bažnyčia".
Buvo pripažinta, kad abi Bažnyčios švenčia vieną tikrą Eucharistiją,
teikia tikrus sakramentus, yra išlaikiusios apaštalinę įpėdinystę
ir teisėtus kunigystės šventimus.
2000 šventųjų metų proga Popiežių aplankė ir po Karekino I mirties
1999 metais naujuoju Armėnų Bažnyčios vadovu išrinktas katolikosas
Karekinas II. Susitikime vėl buvo pabrėžta visų krikščionių vienybės
siekimo svarba. Priimtame bendrame pareiškime konstatuota, jog
įvairių tradicijų teologiniai, liturginiai bei kanoniniai skirtumai
turi būti suprantami, "kaip vieni kitus papildantys, o ne
priešingi vienas kitam". Tada popiežius Jonas Paulius II
perdavė Armėnų Bažnyčiai nuo XI amžiaus Neapolio katedroje saugotas
šv. Grigaliaus Švietėjo (jis Italijoje vadinamas šv. Grigaliumi
Armėnu) relikvijas. Jos buvo perkeltos į naująją Jerevano katedrą,
iškilmingai pašventintą Popiežiaus vizito išvakarėse.
Apie 5 proc. armėnų yra katalikai. Armėnų Katalikų Bažnyčios istorija
irgi yra sena ir gana sudėtinga. Dalis armėnų neatsiskyrė nuo
Visuotinės Bažnyčios po Chalkedono Susirinkimo, kiti susivienijo
su Roma per kryžiaus žygius XII amžiuje. Gausi Lvovo armėnų bendruomenė
buvo nusprendusi pasekti pavyzdžiu didelės dalies Ukrainos stačiatikių,
kurie prieš 400 metų sudarė uniją su Šventuoju Sostu. Pagaliau
XVIII amžiuje buvo įkurtas Kilikijos armėnų katalikų patriarchatas,
kurio centras šiuo metu yra Libane. Šiai Armėnų Katalikų Bažnyčiai
vadovauja patriarchas Nersesas Bendrosas XIX, kuriam šiemet Šventasis
Tėvas irgi perdavė saugoti dalį šv. Grigaliaus Švietėjo relikvijų.
Pažymėtina, kad tarp Armėnų Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios neegzistuoja
vadinamoji unitų problema, kuri taip sunkino Popiežiaus keliones
į Ukrainą, Gruziją, Graikiją ir kitas stačiatikių šalis. Armėnų
katalikai palaiko gerus santykius su didžiąja Armėnų Apaštaline
Bažnyčia ir suvokia esantys tautos dalimi.
* * *
Armėnų Apaštalinės ir Katalikų Bažnyčių,
Armėnijos ir Šventojo Sosto santykių tvirtumui turėjo įtakos ir
pernai paskelbtas popiežiaus Jono Pauliaus II kreipimasis, kuriuo
jis pripažino praėjusio amžiaus pradžioje patirtą armėnų tautos
tragediją. Pirmojo pasaulinio karo metais dėl turkų valdžios vestos
persekiojimo ir trėmimo politikos žuvo 1,5 mln., arba du trečdaliai,
Osmanų imperijoje gyvenusių armėnų. 1908 metais valdžią paėmė
Jaunųjų turkų režimas, kuris vadovavosi liguistai nacionalistine
panturkizmo ideologija. Šio režimo politiką vėliau pakartojo Vokietijos
naciai su savuoju pangermanizmu, o panašaus į Turkijos armėnų
likimo vėliau susilaukė žydai Vokietijoje ir kitose Vidurio Europos
šalyse. Skirtumas tik tas, kad civilizuota vokiečių tauta pripažino
nacių vykdytus nusikaltimus ir iki šiol už juos atgailauja, tuo
tarpu Turkijoje, vien tik viešai užsiminus apie buvusį armėnų
genocidą, gresia teismo bausmė ir kalėjimas.
Turkijos politikų argumentai, kad, valstybės saugumo sumetimais,
tuometinis šalies režimas, vykstant karui su Rusija, tik norėjo
potencialius jos sąjungininkus armėnus perkelti iš pasienio į
tolimesnius rajonus, neturi rimto pagrindo. 1915 m. balandžio
24 d. pradėta etninio valymo operacija pirmiausia užklupo armėnų
tautos elitą. Buvo suimami, deportuojami ir žudomi Stambule ir
kituose Turkijos miestuose gyvenantys armėnų verslininkai, gydytojai,
menininkai, dvasininkai, nieko bendra su politika neturintys ir
gyvenantys toli nuo Rytų fronto.
Po Pirmojo pasaulinio karo jį laimėję santarvininkai okupuotame
Stambule buvo surengę pirmąjį istorijoje atsakingų už karo nusikaltimus
asmenų teismą. Tačiau pagrindiniai armėnų genocido kaltininkai
sugebėjo jo išvengti ir tik vėliau dalis jų buvo armėnų teroristų
nužudyti. 1915 metų įvykiai iki šiol sąlygoja įtemptus turkų ir
armėnų santykius, ir tik abiejų tautų susitaikymo procesas gali
juos normalizuoti. Tarptautiniu mastu vykusį armėnų genocidą Turkijoje
kol kas, be Vatikano, oficialiai pripažino tik Prancūzijos parlamentas
šių metų pradžioje priimtoje rezoliucijoje. Iš karto Ankaros vyriausybė
paragino boikotuoti šalyje prancūziškas prekes ir investicines
firmas. Panašią rezoliuciją buvo sumanyta priimti ir Jungtinių
Valstijų kongrese, tačiau dėl Turkijos diplomatinio spaudimo to
padaryti nepavyko. Popiežiaus vizito išvakarėse Armėnijos prezidentas
Robertas Kočarianas interviu Italijos katalikų dienraščiui "Avienire"
išsakė viltį, kad Šventojo Tėvo apsilankymas jo šalyje padės atkreipti
pasaulio dėmesį į vykusį armėnų genocidą. Civilizuotas pasaulis
turi pripažinti 1915 metų nusikaltimus, kurie tapo "prologu
vėlesnio siaubo" - kitų masinių žudynių, vykusių XX amžiuje.
Armėnija, minėdama tautos krikšto 1700 metų jubiliejų ir nepriklausomybės
atkūrimo dešimtąsias metines, dabar politiniu atžvilgiu gyvena
taikiai, nors ekonomiškai ir nelengvai. Per praėjusį dešimtmetį
laimės ieškoti svetur iš šios šalies išvyko beveik milijonas žmonių.
Su kaimyniniu musulmoniškuoju Azerbaidžanu tebėra nesureguliuotas
Arcacho (Kalnų Karabacho) klausimas. Dėl šios Azerbaidžano teritorijoje
esančios srities, kurioje gyvena armėnai, savarankiškumo praėjusio
dešimtmečio pradžioje vyko kruvinos kovos, žuvo 30 tūkst. žmonių,
daugybė tapo karo pabėgėliais. Dabartinis Armėnijos prezidentas
R.Kočarianas kaip tik vadovavo armėnų kovai už Arcacho laisvę.
Jis šalies vadovu buvo išrinktas 1998 metais, o 1999-aisiais prieš
jį bandyta surengti pučą. Apsupta musulmoniškų valstybių - Azerbaidžano,
Irano ir Turkijos - Armėnija siekia artimesnių ryšių su Rusija,
su kuria pasirašytos karinio bendradarbiavimo sutartys. Tarp kitko,
stebėtojai pažymėjo, jog Popiežiaus vizito išvakarėse Armėnijoje
apsilankęs Maskvos patriarchas Aleksijus II buvo priimtas ypač
šiltai ir iškilmingai.
Nelengva materialinė padėtis yra ir savo struktūras atkūrusios
Armėnų Apaštalinės Bažnyčios, kuri finansiškai visiškai priklausoma
nuo gausios išeivijos paramos. Šios paramos dėka Jerevane ir buvo
pastatyta naujoji Šv. Grigaliaus katedra, kaip tautos 1700 metų
krikšto triumfo simbolis. Nors formaliai 90 proc. Armėnijos gyventojų
priklauso Apaštalinei Bažnyčiai, tačiau tebėra juntama stipri
sovietinio ateizmo įtaka. Iki šiol nėra sureguliuoti teisiniai
Bažnyčios ir valstybės santykiai, nors tradiciškai jų ryšiai yra
glaudūs. Preliminarus susitarimas buvo pasirašytas 2000 metų kovą
ir pasižadėta galutinę sutartį sudaryti per kitus devynis mėnesius.
Tačiau nuo to laiko jau praėjo daugiau kaip pusantrų metų, o sutarties
dėl Bažnyčios juridinio statuso ir bendradarbiavimo su valstybe
švietimo, socialinėje bei karinės sielovados srityse iki šiol
nėra. Valstybinėse Armėnijos mokyklose iki šiol nėra dėstoma tikyba,
dėl ko nukenčia dorovinis jaunimo auklėjimas. Šiuo atžvilgiu Armėniją
pralenkė kita Kaukazo valstybė - stačiatikiška Gruzija, kuri buvo
pirmoji posovietinė šalis, įvedusi privalomą religinį švietimą
visose mokyklose.
Mindaugas BUIKA
© 2001 "XXI amžius"
