Popiežius Kazachstane kvietė mylėti vienas kitą

Raginimas mylėti vienas kitą buvo pagrindinė Jono Pauliaus II mintis, išsakyta Kazachstano sostinėje Astanoje rugsėjo 23 dieną į aikštę prie paminklo "Motina Tėvynė" suplūdusiai milžiniškai maldininkų miniai iš Kazachstano, Sibiro ir kitų Vidurinės Azijos šalių. Tikintieji drauge su atvykusiu Dievo vietininku žemėje meldėsi už taiką pasaulyje ir skirtingų tikėjimo žmonių sugyvenimą. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas TAMKEVIČIUS, lydėjęs Šventąjį Tėvą kelionėje į Kazachstaną, maloniai sutiko pasidalinti šios kelionės įspūdžiais su "XXI amžiaus" skaitytojais.

Mergina, apsivilkusi tautinais kazachų rūbais, Astanos oro uoste sutinka Popiežių, kuris laimina į indą supiltą Kazachstano žemę

Senosios Armėnijos krikščionybės
sudėtinga istorinė patirtis ir dabartis

Popiežiaus Jono Pauliaus II lankymasis seniausioje krikščioniškoje pasaulio valstybėje Armėnijoje buvo ypač svarbus dėl trijų dalykų: armėnų tautos krikšto 1700 metų jubiliejaus minėjimo, glaudžių ekumeninių Katalikų ir Armėnų Apaštalinės Bažnyčių santykių ir prisiminimo armėnų praeities kančių, ypač tų, kurios patirtos turkų vykdyto genocido Pirmojo pasaulinio karo metais.
Armėnija geografiškai priklauso Artimųjų Rytų regionui, su kuriuo susieta visa Biblijos istorija. Šioje šalyje krikščionybė pradėta skelbti jau apaštalų laikais. Pasak tradicijos, pirmieji Kristaus skelbėjai Armėnijoje buvo šventieji apaštalai Baltramiejus ir Tadas. Armėnai pagrįstai didžiuojasi, kad krikščionių tikėjimas jų šalyje įsigalėjo netgi anksčiau nei Romoje. Armėnijos pavertimo krikščionišku kraštu nuopelnas priskiriamas šv. Grigaliui Švietėjui (240-336). Šis armėnų krikščionių labiausiai garbinamas šventasis III amžiaus pabaigoje tarnavo armėnų karaliaus Tiridato III dvare ir dėl savo apaštalavimo pateko į valdovo nemalonę, buvo žiauriai kankintas bei įkalintas. Tačiau, kaip teigia tradicija, Grigalius sugebėjo išmelsti Dievą, kad būtų stebuklingai pagydytas valdovas. Tada Grigalius buvo išleistas iš kalėjimo. Šis atsitikimas taip paveikė karalių Tiridatą, kad jis 301 metais drauge su visa tauta priėmė krikščionybę.

Popiežius Jonas Paulius II su Armėnų Apaštalinės Bažnyčios vadovu katolikosu Karekinu II

Armėnų krikšto 1700 metų jubiliejus
minėtas kartu su Popiežiumi

Po keturių dienų vizito Kazachstane atvykęs į Armėniją, rugsėjo 25-osios vidurdienį šalies sostinės Jerevano oro uoste popiežius Jonas Paulius II buvo iškilmingai sutiktas valstybės prezidento Roberto Kočariano, kitų vyriausybės narių, Armėnų Apaštalinės Bažnyčios vyriausiojo patriarcho katolikoso Karekino II ir vyskupų.
Sutikimo kalboje Šventasis Tėvas sakė: "Armėnija švenčia 1700-ąsias metines krikščionybės, kaip oficialios religijos šioje mylimoje šalyje. (...) Didžiai sujaudintas aš mąstau apie šios šalies garbingą krikščionybės istoriją, mintimis grįždamas prie jos pradžios, kurią pagal tradiciją pradėjo apaštalų Tado ir Baltramiejaus mokymas. Vėliau šv. Grigaliaus Švietėjo liudijimo ir darbų dėka krikščionybė pirmą kartą tapo visos tautos religija".
Pažymėjęs, kad Armėnija mini kitas metines - nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį, Popiežius teigė: "Kiekvienas, ypač tie, kurie prisiėmė atsakomybę viešajame gyvenime, šiandien yra pašaukti nuoširdžiai dirbti bendrajam gėriui, teisingumui ir solidarumui, visos tautos pažangą iškeldami aukščiau už dalinius interesus. Be to, tai teisinga ir neatidėliotinai siekiant taikos regionuose. Taika gali būti sukurta tik ant tvirtų abipusės pagarbos ir bendruomeniškų ryšių pagrindų bei galingųjų kilnumo". Šie Šventojo Tėvo žodžiai tikriausiai buvo skirti regionui, kuriame po teroristinių ušpuolių Jungtinėse Valstijose susidarė sudėtinga politinė padėtis. Tam regionui iš dalies priklauso ir Armėnija.

Atvykęs į Armėniją, popiežius Jonas Paulius II pirmiausiai pabučiavo šios seniausios krikščioniškos šalies žemę

Kinijoje vis labiau persekiojami katalikai

"Didžiulis džiaugsmas po dešimtmečių pertraukos vėl turėti nuosavą bažnyčią", - tai Kinijos Katalikų Bažnyčios vyskupo Jozefo Vango Diandu, Hezė vyskupijos ganytojo, žodžiai, ištarti liepos mėnesį, kai buvo užbaigta vienintelė šioje diecezijoje veikiančios bažnyčios statyba. Šandongo provincijos Rožyno parapijos tikintieji, daugiausia valstiečiai, nekantriai laukė bažnyčios šventinimo apeigų, kad pagaliau galėtų švęsti Eucharistiją savo maldos namuose. Naujoji Hezė vyskupijos bažnyčia yra 600 kvadratinių metrų ploto šventovė, kurioje gali tilpti apie 1200 žmonių. Vyskupijoje yra maždaug 20 tūkst. katalikų ir apie pusę jų gyvena Hezė mieste. Dar tiek pat gyvena Kao kantone, kur dabar stovi nauja bažnyčia, kainavusi pusę milijono litų. Kol neturėjo bažnyčios, Kao kantono tikintieji pamaldų rinkdavosi į privačius namus. Vieninteliame lig šiol turėtame pastate, skirtame pamaldoms, tilpo vos 100 žmonių...
Prieš septintame dešimtmetyje Kinijos komunistų diktatoriaus Mao Dze Duno vykdytą kultūrinę revoliuciją Hezė vyskupijoje buvo 30 bažnyčių. Jos, komunistinės valdžios įsaku, buvo sulygintos su žeme. Aiškindamas, kodėl vyskupijos tikintieji taip ilgai neturėjo bažnyčios, vyskupas J.Vangas diplomatiškai sakė, kad gyvenimo sąlygos vyskupijos valstiečius moko kuklumo. "Jie neturtingi, neturi pinigų, todėl ir neturėjome nuosavos bažnytėlės", - teigė 80-metis ganytojas. Jis buvo slapta konsekruotas 1996 metais, bet šių metų balandžio 1 dieną jį pripažino ir valdžia. Kaip dauguma Kinijos dvasininkų, jis irgi nemažai kalėjo. 1986 metais išleistas į laisvę, vyskupas (tuomet dar kunigas) J.Vangas grįžo į Hezė dieceziją, kurioje tuo metu jau nebebuvo likę nei kunigų, nei bažnyčių. 1949 metais įsitvirtinus komunistų režimui, netrukus visi dvasininkai buvo suimti, o misionieriai - išvaryti. Vienintelę Hezė vyskupijos bažnyčią pastatęs vyskupas J.Vangas džiaugiasi, kad dabar jam sielovadoje talkina daugiau kaip 30 kunigų.