Naujos beatifikacijos

Praėjusio sekmadienio liturginėse apeigose popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintaisiais septynis Dievo tarnus, tarp kurių buvo du kankiniai: 1915 metais turkų nužudytas armėnų katalikų arkivyskupas ir 1945-aisiais nacių auka tapęs vokiečių žurnalistas. Šv. Petro aikštėje aukotose beatifikacijos šv. Mišiose drauge su daugiatūkstantine maldininkų minia dalyvavo ir daugiau kaip 200 pasaulio vyskupų, susirinkusių į šį mėnesį Romoje vykstantį Vyskupų Sinodą. Pamaldų pradžioje buvo perskaitytos naujų palaimintųjų biografijos, pabrėžiant jų tikėjimo liudijimą.
Palaimintasis armėnų katalikų arkivyskupas Ignacijus Čukrala Malojanas gimė Turkijoje 1869 metais. 1896-aisiais Libane įšventintas kunigu, 1911 metais Romoje konsekruotas vyskupu. Būdamas armėnų apeigų katalikų ganytoju savo gimtajame Mardinės mieste, jis tėviškai rūpinosi tautiečių ne tik dvasiniais, bet ir socialiniais bei materialiniais reikalais.
1914-aisiais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ženklino ir Turkijos armėnų žudynių pradžią. Turkų persekiojimų neišvengė ir Mardinės arkivyskupas I.Malojanas. 1915 m. balandžio pabaigoje kuriją ir katedrą apsupę turkų kareiviai, esą ieškodami ginklų sandėlio, arkivyskupo namuose padarė kratą, bet nieko nesurado. Pirmosiomis gegužės dienomis arkivyskupas, pasišaukęs savo kunigus, įspėjo juos apie armėnams artėjantį pavojų, prašydamas melstis ir būti ištikimus tikėjimui. Tai buvo realus perspėjimas: 1915-1918 metais per deportacijas ir represijas Turkijoje žuvo daugiau kaip 1,5 mln. armėnų.
1915 m. birželio 13 d. Turkijos teisme buvo pradėta nagrinėti jam ir 27 bendruomenės nariams iškelta byla dėl ginklų slėpimo. Per tardymą ganytojas buvo kankinamas, jam siūlytas vienintelis išsigelbėjimo būdas - pereiti į musulmonų tikėjimą. Tačiau arkivyskupas I.Malojanas tvirtai atsakė niekada neišsižadėsiąs Kristaus ir neišduosiąs Bažnyčios. Jis buvo nuteistas mirties bausme "už tėvynės išdavystę", tačiau teismo nuosprendyje pakartota sąlyga, kad bausmė bus dovanota išpažinus islamą. Po atsisakymo gelbėtis, pereinant į islamą, jis buvo nušautas tardytojo kabinete. Kai arkivyskupui buvo siūloma tapti musulmonu, jis atsakė: "Gyvenu ir mirštu už tikrąjį tikėjimą, šlovinu mano Viešpaties ir Dievo kryžių".
Palaimintasis Nikolausas Grosas gimė 1898 metais Nidervenigerno vietovėje Vokietijoje, netoli Eseno miesto. Augo giliai pamaldžių katalikų darbininkų šeimoje: vaikai su tėvais kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose. Nuo ankstyvos jaunystės Nikolausas dirbo geležies fabrike ir anglies kasyklose. Ten kilęs susidomėjimas darbininkų teisėmis tapo jo gyvenimo pašaukimu. N.Grosas įstojo į krikščionių profesinę sąjungą, pats steigė krikščionių kalnakasių sąjūdžio jaunimo kuopas.
1921-aisiais N.Grosas pradėjo dirbti Eseno kalnakasių dienraščio redakcijoje. Vedęs Elizabetą Koch, susilaukė septynių vaikų, kurių dauguma dalyvavo Šv. Petro aikštėje vykusioje savo tėvo beatifikacijos iškilmėje. Sugebėjęs dėmesingai rūpintis didelės šeimos gerove, N.Grosas toliau plėtojo žurnalistinį darbą. 1927 metais tapo laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi. Šį vakarinės Vokietijos darbininkų dienraštį nacių režimas uždarė 1938-aisiais, o vėliau susidorojo ir su redaktoriumi.
Niekada neslėpęs priešiškumo naciams, kuriuos laikė Vokietijos valstybės "mirtinais priešais", 1930 metais N.Grosas rašė: "Mes, kaip katalikai darbininkai, visiškai ir galutinai atmetame nacionalsocializmą ne tik politiniais ir ekonominiais sumetimais, bet ypač remdamiesi savo kultūriniu ir religiniu nusistatymu". Nacių slaptoji policija Gestapas jį suėmė 1944-aisiais, netrukus po nepavykusio pasikėsinimo į Hitlerio gyvybę. Nors N.Grosas toje akcijoje nedalyvavo, buvo nuteistas mirties bausme už išdavystę ir pakartas Berlyne 1945 m. sausio 23 d. Jo kūną naciai sudegino, o pelenus - išbarstė.
Kankinystė, anot N.Groso, yra pagrįsta supratimu, jog kai žemėje išlaikysime mūsų gyvenimo egzaminą, kai savo tikėjimu paliudysime ištikimybę Dievui, tik tada mes, žmonės, galėsime turėti Dievą visiems laikams ir per amžius.
Palaimintaisiais taip pat paskelbti kunigai Alfonsas Marija Fuskas (1839-1910) ir Tomasas Marija Fuskas (1831-1891) gyveno pietinėje Italijos dalyje ir maždaug tuo pačiu laikotarpiu, bet nebuvo giminės. Nors jų veikloje ir charizmoje - daug bendrų bruožų (abu rūpinosi vargšais ir našlaičiais, rodė ypatingą dvasingumą), žemiškajame gyvenime vienas kito jie net nepažinojo. Palaimintasis kunigas A.Fuskas įsteigė Šv. Jono Krikštytojo seserų kongregaciją, o palaimintasis kunigas T.Fuskas - Švč. Kristaus Kraujo artimo meilės kongregaciją.
Palaimintoji Emilija Tavernje Gamelen gimė 1800 metais Kanados mieste Monrealyje, gausioje pamaldžių katalikų šeimoje. Gyvenimo pavasarį patyrė daug skausmo. Ji buvo paskutinioji iš 15 šeimos vaikų ir beveik nepažino anksti mirusių savo tėvų. Ištekėjusi susilaukė trijų vaikų, kurie mirė kūdikystėje. Mirus ir sutuoktiniui, likusi vieniša 28 metų moteris nepasidavė nevilčiai ir pasišventė artimo meilės darbams, maldai. Savo namuose įkūrė vargšų ir ligonių globos centrą, kuriame rūpinosi imigrantais, buvusiais kaliniais, seneliais ir bedarbiais. Šie, nelauktai radę prieglobstį, sulaukę pagalbos ir žmogiškos šilumos, Emilijos namus pavadino Apvaizdos namais. Tokį vardą gavo ir E.Tavernje įsteigta seserų vienuolių kongregacija, kuri šiuo metu veikia ne tik Kanadoje, bet ir JAV, Čilėje, Argentinoje, Haityje, Kamerūne, Egipte, Filipinuose ir kitose šalyse. Palaimintoji E.Tavernje susirgo cholera, apsikrėtusi nuo globojamų ligonių, ir mirė 1851 m. rugsėjo 28 d.
Kita palaimintąja paskelbta vienuolė sesuo Marija Eutimija Ufing gimė 1914 metais šiaurės Vokietijoje. 1936-aisiais ji davė pirmuosius vienuolės įžadus Gailestingumo seserų kongregacijoje. Įgijusi slaugės profesiją, nuo 1939 metų dirbo su pačiais sunkiausiais ligoniais Dinslakeno ligoninėje. Jai buvo pavesta slaugyti specialios kalėjimo palatos ligonius. Antrojo pasaulinio karo metais į šią palatą, vadintą Šv. Barboros vardu, buvo atvežamai iš nacių okupuotų šalių deportuoti darbininkai ir karo belaisviai - rusai, ukrainiečiai, lenkai, anglai, prancūzai. Visais jais sesuo Marija Eutimija rūpinosi labai kantriai ir su meile, suteikdama ne tik fizinę, bet ir dvasinę pagalbą. Ji melsdavosi kartu su ligoniais, padėdavo prieiti sakramentų. Palatos kaliniai ją vadino šv. Barboros angelu. Po mirties 1955 metais garsas apie sesers Marijos Eutimijos šventumą pasklido toli už Vokietijos ribų.
Palaimintoji italė sesuo Eugenija Piko (1867-1921) gyvenimo paguodą ir pašaukimą taip pat atrado vienuolystėje. Jaunystėje apsupta nepastovaus ir moraliai netvarkingo gyvenimo, sulaukusi 20-ies metų įstojo į Jėzaus ir Marijos Švč. Širdžių mažųjų seserų kongregaciją. Kovodama su savo silpna sveikata, ji pasiaukojančiai rūpinosi vargšais ir apleistaisiais Italijos šiaurėje ypač Pirmojo pasaulinio karo metais. Paprastumas, kuklumas, ištikimybė ir dosnumas buvo gairės, kuriomis sesuo Eugenija vadovavosi auklėdama kongregacijos naujokes, vėliau - ir vadovaudama kongregacijai. Siekdama šventumo, mąstė Jėzaus veidą žodžiais: "Kaip Jėzus pasirinko duoną, visiems tokį paprastą ir bendrą dalyką, taip mano gyvenimas turi būti paprasčiausias ir visiems prieinamas, kuklus, paslėptas, kaip duona".
Šventasis Tėvas homilijoje taip pat išryškino kiekvieno naujo palaimintojo dorybes ir tikėjimo liudijimo pavyzdžius. "Armėnų arkivyskupas I.Malojanas, miręs kaip kankinys vos 46-erių, primena mums kiekvieno krikščionio dvasinę kovą, kuriai blogio išpuolių akivaizdoje yra išstatytas jo tikėjimas, - sakė Popiežius. - Iš Eucharistijos jis sėmėsi būtinos stiprybės kasdienei sielovadai vykdyti, kaip kunigas dosniai ir ryžtingai paskirdamas save Evangelijai skelbti, pastoraciniam darbui ir tarnystei labiausiai stokojantiems."
Kalbėdamas apie palaimintąjį N.Grosą, Jonas Paulius II pastebėjo, kad šis gausios šeimos tėvas, žurnalistas ir kankinys gyveno "tamsiu Vokietijai XX amžiaus periodu. Jis priešinosi nacionalsocializmo ideologijai su krikščioniška viltimi. Meilė Bažnyčiai ir tiesai buvo jo gyvenimo prioritetas". Šventasis Tėvas sakė, kad palaimintoji E. Tavernje "turėjo auksinę širdį, atvirą visų vargams, tarnaudama ypač neturtingiesiems ir vaikams, su kuriais ji elgėsi kaip su karaliais. Jiems ji paskyrė save su didžiu dosnumu, kurį manė gavusi iš Viešpaties. Tai buvo jos gilaus džiaugsmo netgi nelaimėse paslaptis".
"Nuo vaikystės Viešpats į jo širdį patalpino karštą troškimą paaukoti savo gyvenimą tarnavimui vargingiausiems, ypač nelaimės ištiktiems vaikams ir jauniems žmonėms", - sakė Popiežius apie palaimintąjį kunigą A. Fuską. Minėdamas kitą palaimintąjį kunigą T. Fuską, Šventasis Tėvas pasidžiaugė, kad "per savo stiprų tikėjimą jis žinojo, kaip ypatingai išgyventi Dievo karalystės didybę šiame pasaulyje".
Jonas Paulius II iškėlė palaimintosios vienuolės M. Ufing "pasišventimą suteikti paramą ligoniams, ypač sergantiems karo belaisviams, kalėjimų darbuotojams". Palaimintoji sesuo E.Piko visą širdį atidavė "jaunimo ir nelaimių ištiktų šeimų poreikiams, padėdama tuo metu Europą apėmusio karo aukoms".

Atnaujintas Martirologas

Atnaujintas ir išsamus Martirologas, į kurį įtraukti visi II Vatikano Susirinkimo Katalikų Bažnyčioje kanonizuoti ir beatifikuoti asmenys, spalio pradžioje buvo paskelbtas Vatikane. Spalio 2 dieną surengtoje spaudos konferencijoje "Martyrologium Romanum" pristatė jį rengusios Liturgijos ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Chorchė Arturas Medina Estavesas ir tos pačios dikasterijos sekretorius arkivyskupas Frančeskas Pijus Tamburinas.
Savo kalboje kardinolas Ch.Medina pirmiausia išryškino kiekvieno krikščionio pašaukimą į šventumą, priminė popiežiaus Jono Pauliaus II mintis iš apaštalinio laiško "Novo millennio ineunte" apie II Vatikano Susirinkimo mokymą šiuo klausimu. Visa krikščionio egzistencija turi būti persmelkta apaštalo šv. Pauliaus raginimu: "Tokia yra Dievo valia - jūsų šventėjimas". Neatsitiktinai pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo amžiais krikščionys paprastai būdavo vadinami šventaisiais.
Bažnyčia, savo liturginėse apeigose ir mokyme prisimindama šventųjų gyvenimo pavyzdžius, reiškia jiems pagarbą, tačiau tuo nesumažina Dievui priklausančios garbės: dėkoja Viešpačiui už malonės pergalę Jo vaikų, pasiekusių šventumą. Todėl šventųjų kultas negali būti painiojamas su vieno triasmenio Dievo garbinimu, jis negali būti atsietas nuo Viešpačio, viso gėrio Šaltinio garbinimo. Rodydami pagarbą šventiesiems, niekuomet negalime pamiršti, kad jų pasiekta krikščioniško gyvenimo pilnatvė nėra tik žmogiškų pastangų vaisius, bet Dievo šventumo atspindys ir Jo malonės dovana. Bažnyčia laiko šventuosius ištikimybės krikšto malonei pavyzdžiais ir mūsų užtarėjais prieš Dievą, galinčiais mums padėti savo malda.
Vatikano radijo paruoštoje kardinolo Ch.Medinos kalbos santraukoje pristatant naująjį Martirologą, primenama, kad jau nuo pirmųjų amžių krikščionys stengėsi išsaugoti atminimą tų Kristaus mokinių, kurie praliejo kraują persekiojami ir liko ištikimi savo tikėjimui netgi mirties akivaizdoje. Laikui bėgant vietinėse Bažnyčiose atsirado kankinių sąrašai, į kuriuos neretai būdavo įtraukiami ir kitų Bažnyčių tikintieji, kurių kankinystės pavyzdys sulaukdavo ypatingo atgarsio. Iš pradžių tuose sąrašuose buvo minimi tik kankiniai, bet vėliau į juos įtraukiami ir vardai vyskupų, vienuolių ar našlių, pagarsėjusių savo dorybėmis ir šventu gyvenimu. Nusistovėjo paprotys, kad kankiniai ir šventieji buvo liturginėse apeigose minimi jų mirties dieną, kuri buvo laikoma jų gimimo dangui diena arba jų perėjimo į Tėvo namus diena.
Per ilgus amžius dalinėse Bažnyčiose buvo sukaupti skirtingi martirologai, tačiau, gerėjant susisiekimui ir plečiantis dalinių Bažnyčių tarpusavio ryšiams bei stiprėjant katalikiškumo sampratai, buvo sudarytas "Martyrologium Romanum". Į jį buvo įtraukti visi šventieji ir palaimintieji, kuriuos pripažino Romos Katalikų Bažnyčia. Pirmasis toks visaapimantis Martirologas buvo sudarytas XVI amžiuje po Tridento Visuotinio Susirinkimo. Kardinolo Čezarės Baronio rūpesčiu sudarytą Martirologą popiežius Grigalius XIII patvirtino 1586 metais. Per penkis amžius šis Martirologas buvo peržiūrėtas ir papildytas daugiau nei šimtą kartų. Paskutinė papildyta "Martyrologium Romanum" redakcija buvo paskelbta 1956 metais. Po jo sudarymo Katalikų Bažnyčia šventaisiais ir palaimintaisiais pripažino daugybę savo vaikų. Vien tik popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato metais buvo beatifikuota daugiau kaip 1200 Dievo tarnų, kanonizuota - per du šimtus. Taigi dabartinis Martirologo leidimas, nors jame ir remiamasi visomis ankstesnėmis redakcijomis, yra gerokai atnaujintas.
Beveik 800 puslapių leidinyje, pasinaudojant naujais istorinių tyrimų duomenimis, ištaisytos kai kurios klaidos, buvusios ankstesnėje "Martyrologium Romanum" redakcijoje. Kai kurie vardai buvo išbraukti, nes paskutiniai tyrimai sukėlė abejonių, kad tokie asmenys iš viso egzistavo. Keletas vardų išbraukta nustačius, kad jie pasikartoja: to paties asmens vardas buvo užrašytas kiek kitaip ir šiek tiek skyrėsi datos, nes liturgijoje skirtingose vietose jie buvo minimi kitu laiku.
Arkivyskupas F.Tamburinas paaiškino, kad nors "martirologo" sąvoka pirmiausia nusakomas išvardijimas krikščionių, kurie patyrė kankinystę už savo tikėjimą, tačiau pagal ilgainiui nusistovėjusią tradiciją į Martirologą įtraukti visi Katalikų Bažnyčioje kanonizuoti ir beatifikuoti asmenys. Naujajame Martirologe iš viso išvardyta 6538 šventaisiais ir palaimintaisiais paskelbtų vyrų ir moterų vardai. Į jį netgi įtraukti septyni nauji palaimintieji, kuriuos popiežius Jonas Paulius II beatifikavo spalio 1-ąją, tai yra praėjus kelioms dienoms po Martirologo paskelbimo.
Kaip buvo pabrėžta spaudos konferencijoje, tas faktas, jog kuris nors asmuo nėra įtrauktas į Martirologą, dar nereiškia, kad jis (arba ji) nėra šventas. Tiesiog "Martyrologium Romanum" yra liturginė knyga, kurioje išvardyti tie asmenys, kurių pamaldumą oficialiai patvirtino Romos Katalikų Bažnyčia. Ji nepretenduoja sudaryti visų laikų visų šventųjų sąrašo "nuo Abelio iki šių dienų", pabrėžė arkivyskupas F.Tamburinas. O štai kardinolas Ch. Medina teigė, kad, nors jo vadovaujama kongregacija ir jai talkinę istorikai, archeologai bei teologai naują Martirologo redakciją rengė daugiau kaip 20 metų, jis negali tiksliai pasakyti, kiek šventųjų į jį įtraukta. Reikalas tas, kad prie daugelio į naująjį Martirologą įtrauktų šventųjų ir palaimintųjų vardų nurodyta, jog kankinystę drauge patyrė ir jų "kompanionai", tai yra draugai, kurie irgi buvo kanonizuoti arba beatifikuoti. Šiais laikais nagrinėjant šventųjų skelbimo bylas, yra tiksliai žinomi ir kankinystę patyrusiųjų kompanionai ir jų vardai, tačiau senuosiuose Martirologuose, kuriais remtasi sudarant naująjį, taip nėra.
Lyginant su ankstesniais martirologais, naujajame pateiktas tekstas prie kiekvieno atskiro vardo yra gerokai sutrumpintas, pavyzdžiui, nebėra nurodoma, kokios yra išlikusios šventojo relikvijos. Kalbant apie senųjų laikų kankinius, daugiau nebenurodoma, kuriam iš Romos imperatorių valdant šventieji buvo nukankinti, išskyrus ypač žinomus valdovus. Nebenurodoma, kokie pirmųjų krikščionybės amžių popiežiai tuos kankinius kanonizavo arba beatifikavo, jeigu apie tai nėra tikslios informacijos.
Atsižvelgus į pasaulinės Katalikų Bažnyčios kultūrinę įvairovę, naujajame Martirologe datos dabar pateiktos trimis variantais: pagal dabar Vakarų krikščionybėje galiojantį Grigaliaus kalendorių, pagal antikinį Romos kalendorių ir pagal Azijoje paplitusį vadinamąjį Mėnulio kalendorių. Šventųjų ir palaimintųjų sąrašo eilė sudaryta pagal Grigaliaus kalendorių: pradedama vardais, kurie Bažnyčios liturgijoje minimi sausio 1 dieną.
Kadangi naujasis Martirologas išleistas lotynų kalba, jo pabaigoje indeksas sudarytas abėcėlės tvarka naudojant vardų lotyniškus variantus, nurodant tik šventųjų bei palaimintųjų mirties datą ir liturginės šventės dieną.
Arkivyskupas F.Tamburinas išreiškė viltį, kad kitos vyskupų konferencijos, rengdamos Martirologo vertimus, sudarys vardų indeksus ir pagal kitas kategorijas - išvardytų asmenų gyvenimo geografines vietas ar laikotarpius, gal net parengs į Martirologą įtrauktų vyskupų, vienuolių ir kitų Bažnyčios narių grupių sąrašus.
Martirologas nėra koks nors paprastas žinynas, bet liturginė knyga. Ji ne tik praplečia žinias, bet skelbia Kristaus ir jo išpažinėjų šventumą visiems krikščionims, kad šie sektų šventųjų pavyzdžiu.

M.B.

© 2001 "XXI amžius"