Vienas kraujo lašas
būt tave nuplovęs...
(J.Aistis)
Istoriniai įvykiai objektyviau vertinami
tik iš laiko perspektyvos, t.y. praėjus tam tikram laikui, kai
nurimsta sentimentai, jaudulys ir žvilgsnis į praeitį būna be
įtakos, kritiškesnis ir be asmeninių išgyvenimų. Nors nuo Lietuvos
okupacijos 1940 metų birželį prabėgo tiktai 61 metai, bet per
tuos metus istorinė tiesa šiek tiek apsivalė nuo nereikalingų
sentimentų ir politinės įtakos.
Daug atsiminimų ir net romanų prirašyta apie paskutinį Lietuvos
vyriausybės posėdį 1940 m. birželio 14 d. Kaltinami generolai,
ministrai ir pats Lietuvos prezidentas dėl nepakelto ginklo prieš
Raudonąją armiją, kuri įžygiavo Lietuvon ir perėmė valdžią. Net
ir išeivijoje rašyta, polemizuota dėl neįvykusio pasipriešinimo.
Partizanų kvartetui "Girių aidas" lankantis Australijoje,
teko išsikalbėti su dainininkais. Jie dainavo Antano Paulavičiaus
dainą pagal J.Aisčio eilėraštį "Vienas kraujo lašas būt tave
nuplovęs". Stebėjausi, jog visi dainininkai, atvykę iš Lietuvos,
teigė, kad jei tuometinė Lietuvos vyriausybė būtų pasipriešinusi
Raudonajai armijai, visas pasaulis būtų Lietuvą kitaip traktavęs,
kitokia būtų ir šiandien pažiūra į Lietuvos valstybę.
Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centras 1999 metais
išleido Lietuvos prezidento knygą "Antano Smetonos korespondencija
1940-1944 m.". Joje rasime laiškus, kuriuose jis aiškina
ne tik tuometinės Lietuvos, bet ir Europos politinę padėtį, nušviečia
visas galimybes Lietuvos valstybei išlikti. Atvykęs į JAV, jis
gavo laišką iš pasiuntinio Vašingtone Povilo Žadeikio, kuriame
rašoma: "...Tas Prezidento ir Ministrų Tarybos pasidavimas
be pasipriešinimo ir protesto yra tautinė nelaimė, kuri kenkia
ir kenks išlaisvinimo kovai: juo naudojasi bolševikai ir naudosis
rusai, juo dabar naudojasi vokiečiai, juo naudosis ir lenkai".
Dauguma aiškinimų ir kaltinimų dėl pasipriešinimo yra nepagrįsti,
neįžvalgūs, nesuprantant tuometinės Europos politinės situacijos
ir Lietuvos padėties joje. Anglijos ministras pirmininkas A.Čem-berlenas
manė išlaikysiąs taiką Europoje, pataikaudamas A.Hitleriui. Lietuvai
1939 metais gavus ultimatumą iš Vokietijos dėl Klaipėdos krašto,
Anglijos politikos departamento direktorius Collieras, užklaustas,
ką daryti, atsakė, kad Lietuva nesipriešintų ir perleistų Klaipėdos
kraštą, nes tai padės išlaikyti taiką Europoje. Panašiai patarta
Čekijai ir Austrijai. Lietuva, pasiskelbusi neutralia šalimi,
bandė išlikti karo nepaliesta, bet jos kaimynų susitarimas nusprendė
jos likimą. Sovietams pareikalavus įsileisti Raudonosios armijos
dalinius, Lietuva vėl paklausė Anglijos patarimo. Atsakymas vėl
tas pats - nesipriešinti, nes Maskva gali būti karo prieš Vokietiją
sąjungininkė. A.Smetona savo korespondencijoje P.Žadeikiui rašo:
"Jei (Lietuva) būtų pakėlusi ginklą, ji (vyriausybė) samprotavo,
prieš tų didžiulių grobuonių smurtą, tai būtų davusi jiems progos
galutinai sunaikinti lietuvių tautą. Šis motyvas daugiausia lėmė
likimą Pabaltijo kraštams, iš niekur negavus paguodos nė realios
paramos".
Šiandien niekas nekaltina Danijos, kad ji nesipriešino A.Hitlerio
žygiui prieš Prancūziją, o pati Prancūzija iškėlė Paryžiuje baltą
vėliavą, kad miestas išliktų nesunaikintas. Lietuvos vyriausybės
įžvalgumas ir padėties supratimas yra teisingas, nes, sovietams
ginklu užėmus Lietuvą, būtų buvęs kitoks režimas ir tauta būtų
pasmerkta pražūčiai.
Šiandien, žvelgiant į 1940 metų politinę situaciją, tenka prisiminti,
kad netrukus, vykstant Antrajam pasauliniam karui, jau buvo aiškios
dvi sąjungininkių pusės: Anglija, Prancūzija bei Lenkija (JAV
ir Sovietų Sąjunga dar nebuvo įsivėlusios į atvirą kovą, bet jas
palaikė) ir Vokietija, Italija bei Japonija. Lietuvos pasipriešinimas
sovietų invazijai tuo metu buvo lygus pasipriešinimui pirmosios
pusės sąjungininkėms, tad vilties sulaukti paramos iš pasaulio
nebuvo.
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, sąjungininkių pozicijos
pasikeitė kardinaliai: Sovietų Sąjunga iškilo kaip grėsminga ir
pavojinga Vakarų pasaulio santvarkai jėga, o Lietuvoje vykęs partizaninis
karas buvo Vakarų kraštų remiamas, bet tik pažadais.
Lietuvos pasipriešinimas ginklu 1940 metais būtų lietuvių tautą
nušlavęs nuo Europos žemėlapio. To Rusija siekė per istorinius
šimtmečius, tik laukė tinkamo momento. Pradėjus taikiai "jungtis"
į broliškas respublikas, sustabdytas beatodairiškas lietuvių tautos
naikinimas, nors jo Rusija neatsisakė visiškai. Lietuvos valstybingumui
reikšmingesnė yra ne atvira ginklų kova, bet sumanumas ir politinė
orientacija. Tad vienas kraujo lašas būtų Lietuvą ne nuplovęs,
bet nušlavęs.
Viktoras BALTUTIS
Australija
© 2001 "XXI amžius"