Tautos patriarchas amžininkų akimis
Minint dr. Jono Basanavičiaus gimimo 150-ąsias
metines
1928 m. lapkričio 23 d., Lietuvos
kariuomenės atsikūrimo sukaktuvėse, Kauno karo muziejaus sodelyje
buvo atidengtas lietuvių tautos patriarcho, jos gyvasties žadintojo,
aušrininko, Vasario 16-osios Akto signataro dr. Jono Basanavičiaus
paminklas. Jį pašventinęs kitas iškilusis tautos sūnus ir dainius
Maironis sakė: "Šis paminklas sako, jog yra ant žemės teisybė.
Kada Dr. Basanavičius stojo kovon prieš carų norą surusint šalį,
kada tautybės ugnelė liepsnojo tik po šiaudine pastoge, tai buvo
kova be vilties, diena be rytojaus, paskutinis skęstančio riksmas.
Vienok kova buvo laimėta ir pasiekta tai, ko prieš 40 metų negalima
buvo nė svajonėse tikėtis.
It Gedimino milžinai mūsų kariuomenė stojo kovon ir užbaigė darbą
dėl Nepriklausomybės. Šitas paminklas pastatytas ne vien Basanavičiui,
bet ir tai teisybei, už kurią kiti kariavo. Vienok istoriškoji
teisybė dar nepilna: nėra mūsų tarpe daktaro Basanavičiaus. Jis,
kaip tautos vadas, stovi ten, kur mūsų troškimai, kur Gedimino
ir Vytauto kapai, kur mūsų senoji teisybė. Vienok ateis laikas,
kada viršų ims teisybė. Tada sakysim: "Teisingas yra Dievas!"
Profesorius E.Volteris, Kaune 1923-ųjų gegužę, minint "Aušros"
laikraščio 40-ties metų sukaktį, kai dar buvo gyvas dr. J.Basanavičius,
citavo patriarcho žodžius: "Praėjus 40 metų nuo "Aušros"
įsteigimo tik gėrėtis tenka, matant šiandien, kad ta "Aušros"
dvasia lietuvių tautoje taip gražiai prašvito ir kad mūsų, jos
įsteigėjų, velijimas ir noras jau visiškai išsipildė sulaukus
net nepriklausomos Lietuvos".
J.Basanavičiaus įkurtos "Aušros" pasirodymas 1883-ųjų
pavasarį buvo nepaprastai svarbus įvykis lietuvių tautos atgimimo
istorijoje. Apie tai rašė "Lietuvių tauta" (Nr. 4) 1928
metais, minint J.Basanavičiaus mirties pirmąsias metines: "Tylu,
klaiku buvo mūsų tėvynėje prieš dr. Basanavičiui ateinant. Tai
buvo mirties tyla - baisi, nejauki, slopinanti. (...) Mirštančios
tautos daktaras slaugytojas, skęstančiųjų svetimose jūrose gelbėtojas
buvo Ožkabalių valstiečių sūnus Jonas Basanavičius. Jis suieškojo,
surankiojo bajorų tarpe paskutinius to luomo mohikanus, kuriems
dar spyksojo lietuvybės šviesa, suieškojo surankiojo pilkų sodiečių
vaikus, išėjusius inteligentais, juos visus atgaivino, sudrūtino
ir patraukė darban. Tai teikia jo vardui neišdildomos, amžinos
atminties Lietuvos sūnų kartose.(...) Dvi reikšmingos datos, auksu
įrašytos, spindi mūsų tautos atgimimo istorijoje. Tos datos yra
- 1883 ir 1918. Ir vieną, ir kitą datą aiškiai nušviečia skaistus
Daktaro vardas, ir vieną, ir kitą gražiai dabina jo gyvenimo darbai.(...)
Nepamirštamais 1918 metais subrendęs ir gyvenimo prityrimų kupinas
baltaplaukis senelis pats savo ranka apvainikuoja viso savo gyvenimo
darbą, pasirašo istorinį dokumentą - Lietuvos Nepriklausomybės
Aktą"...
Kai kas net ir šiais laikais skelbia J.Basanavičių buvus laisvamaniu,
vos ne socialistu... Pažvelkime, kaip vertino šį "socialistą"
iškilūs Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikėjai. Štai ką rašė kitas
tautos atgimimo šauklys Juozas Tumas-Vaižgantas: "Jo darbais
visuomenė mito, įvertindavo ne pasiektus rezultatus, bet dvasią,
intenciją, kuria buvo rašoma; intenciją gryną, kilnią; ne sau
ką nors turto ar garbės laimėti, bet Lietuvai! Ne mums, Viešpatie,
ne mums, tik Tavo vardui tebūnie garbė. O jo dievaitė buvo Lietuva.(...)
Dr. J.Basanavičiaus rolė dar nepasibaigė".
Lietuvos žemės reformos tėvas kunigas Mykolas Krupavičius nekrologe,
skirtame dr. J.Basanavičiui, rašė: "Mūsų senas varpininkas,
nežiūrint savo nuovargio ir amžiaus naštos, lieka Gedimino pilies
sargyboje, prie tautos aukuro. Jo skaisti siela nuskrido į kitą,
ramesnįjį, gyvenimą prie Aukščiausiojo Tėvo, kuris tesuteikia
jam už didžius mūsų tautai nuopelnus amžiną ramybę, o kūnas liko
čia pat, Vilniuj, šalia Vytauto ir kitų mūsų tautos didžių vadovų,
kad ir iš po šaltos Rasų žemelės šviestų mums skaisčiu atminimu
ir rodytų tikrus tautos ir valstybės gyvenimo kelius. Jis mirė,
bet darbai jo gyvi ir gyvens mūsų tautoj amžinai". Dar vienas
didis Lietuvos patriotas kunigas K.Čibiras prie J.Basanavičiaus
kapo kalbėjo: "A.a. dr. J.Basanavičiui teko garbė pajusti
atbundančios tautos jėgas, atspėti jų veržimosi kryptį, įžiūrėti
tautos svajų ateitį ir visa tai, pamylėjus karšta krūtine, sutvirtinti
savo gabios sielos mirtimi ir, jausmui pakėlus balsą, drąsiai
ir ryškiai tarti visiems - kelkitės, kelkitės! Į darbą, į šviesą,
į laisvę!"
Dr. J.Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d., kai visa Lietuva
minėjo devintąsias nepriklausomybės metines. Lietuvoje buvo paskelbtas
penkių dienų gedulas, tačiau okupacinė Lenkijos valdžia leido
atvykti į Vilnių tik dvylikos žmonių delegacijai.
Vargu ar atsitiktinai 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime
(Naumiesčio apskritis) gimęs berniukas tapo tautos patriarchu,
jos gyvasties žadintoju. Kaip 1928 metais rašė "Lietuvių
tauta", geresnieji tautos sūnūs ją apleido ar išdavė, bajorai
jau seniai buvo jos nusikratę, apsišvietę inteligentai gėrė svetimą
dvasią, dainavo svetimas dainas. Tauta gulėjo paguldyta mirties
lovoje, merdėdama, kaimynų marinama. Beliko ištikimi ir tvirti
tik pilki Lietuvos sūnūs - kaimiečiai. Jie vieni pasiliko kuo
buvę, palaikė ką iš protėvių paveldėję, jie vieni išlaikė brangiausią
tautos turtą - kalbą.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"
