Nutylėjimai - dezinformacijos rūšis
Kariuomenės dienos proga Lietuvos
Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos Mokomojo pulko muziejuje Jonavos
rajono muziejus surengė Lietuvos kariuomenės istorijos parodą.
Muziejaus direktorės pranešime, skirtame kariuomenės istorijai
nušviesti, paminėjo praėjusio amžiaus Nepriklausomybės kovas,
pirmąjį Krašto apsaugos ministrą prof.A.Voldemarą, pirmąjį kariuomenės
vadą gen.S.Žukauską, dar vieną kitą detalę ar pavardę, užsiminė
apie 1940 metų įvykius. Neminėdama pavardžių priminė, kad karininkai
buvo suiminėjami, kalinami, sušaudomi. Ir istorija pasibaigė be
pabaigos. Stenduose eksponuojamos trylikos generolų nuotraukos,
paskutinioji - gen.V.Vitkausko.
Deja, tai tik dalis Lietuvos kariuomenės istorijos. Kodėl buvo
pamirštas generolas M.Pečiulionis, vienintelis iš Lietuvos generaliteto
dalyvavęs ginkluotame pasipriešinime? 1941 metų Birželio tautos
sukilime dalyvavo daug karininkų ir kareivių. Apie juos - nieko!
1944 metais Vietinės rinktinės kariai, vadovaujami gen.P.Plechavičiaus,
ryžosi išnaudoti viltingą, bet neišsipildžiusią progą pamėginti
atkurti Lietuvos nepriklausomybę keičiantis okupantams. Apie tai
irgi nutylėta. Dešimtmetį truko partizanų kovos. Generolas Jonas
Žemaitis, vyriausiasis gynybos pajėgų vadas, viena iškiliausių
asmenybių Lietuvos kariuomenės ir laisvės kovų istorijoje, nepaminėtas
nei žodeliu, nei nuotrauka, nei kokia nors kita žinute. Jo vardas
suteiktas Lietuvos karo akademijai, kurioje rengiami karininkai
atsikūrusios Lietuvos kariuomenei. Nutylėta ir kito įžymaus partizanų
ginkluotųjų pajėgų vado generolo A.Ramanausko pavardė. Jie abu
- itin nusipelnę Tėvynei Lietuvos kariuomenės kariai - veteranai.
Be to, ginkluoto pasipriešinimo vadovybė buvo vienintelė teisėta
konstitucinė valdžia okupuotoje Lietuvoje. Šis postulatas - iš
garsiosios 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio
Deklaracijos, kuri yra Lietuvos valstybės teisės aktas.
Liko nepaminėti ir po Atgimimo pirmasis atkurtos kariuomenės vadas
gen. mjr. J.Andriškevičius ir dabartinis kariuomenės vadas brigados
generolas J.Kronkaitis. Tai taip pat istorijos tęsinys, siekiantis
mūsų dienas. Tokie nutylėjimai, nepriklausomai nuo to, ar jie
atsiranda dėl neapdairumo, dėl nežinojimo, ar dėl istorinės medžiagos
neparengimo, gerokai iškreipia Lietuvos kariuomenės istoriją ir
gali būti vertinami kaip dezinformacija. Jaunieji kariai turėtų
sužinoti mažesnės ar platesnės apimties kariuomenės istoriją,
tačiau be tokių didelių spragų, be nutylėjimų.
Savo tautos, Lietuvos valstybės ir jos kariuomenės istorijos nedera
nei gėdytis, nei mėginti ją dailinti. Kariuomenė niekada neišdavė
Lietuvos Respublikos ir savo vėliavos garbės nesuteršė. Tačiau
kariuomenė negali ištaisyti šalies politinės vadovybės klaidų,
padarytų dėl politinės valios stokos kritiškais Tautai ir Valstybei
periodais.
Muziejaus direktorė paminėjo, kad po 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos
kariuomenė buvo visiškai sunaikinta be kovos. Galima pridurti,
kad nuo 1918-ųjų iki 1990 m. kovo 11-osios laisva ir okupuota
Lietuva turėjo 24 krašto apsaugos ministrus ir kariuomenės vadus.
Net dvidešimt iš jų patyrė bolševikų okupacinio režimo represijas:
septyni buvo priversti pasitraukti į Vakarus, trylika buvo įkalinta,
keturi buvo sušaudyti, trys - nukankinti lageriuose ir kalėjimuose.
Tik vienas vienintelis iš Lietuvos generolų - paskutinis prieš
Antrąjį pasaulinį karą kariuomenės vadas V.Vitkauskas išvengė
represijų.
Tokia yra mūsų kariuomenės istorijos tragiškoji dalis. Ji įsakmiai
įpareigoja sąmoningus piliečius ir pirmiausia politikus būti budrius.
Kolektyvinės euroatlantinės saugumo sistemos, į kurias Lietuva
rengiasi įstoti, būtų patikimas saugios gerovės garantas. Tai
- ne tušti žodžiai. Vakarų Europos pusės amžiaus patirtis tai
patvirtina.
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2001 "XXI amžius"