Laivas be burių ir kompaso
Dabartinės Lietuvos valdžios
nesusigaudymas situacijoje, keisti ministrų veiksmai, priimant
ir atšaukiant potvarkius, darosi sunkiai suprantami ne tik opozicijai.
O ką jau kalbėti apie Seimą ir jo Pirmininką, kuris Seimo kontrolę
jau perleido savo koalicijos "partneriui", vadinamajam
socialdemokratui Č.Juršėnui. Nesėdi sudėjęs rankų ir kitas socdemas
V.Andriukaitis, kuris net Londono arbitražiniame teisme, nagrinėjančiame
"Williams International" ir firmos, stačiusios Būtingės
terminalą, nesutarimus, užsipuolė amerikiečių kompaniją "Williams",
esą "pavogusią Lietuvos naftos ūkį". Taigi dar prieš
rinkimus žadėjęs iki paskutiniojo kraujo lašo kautis su "plėšrūnais
amerikonais", darbo žmonių gynėju besivadinantis seimūnas
savo pažadą nuosekliai vykdo.
Akivaizdu, kad tokie pareiškimai nedaromi be partijos vadovo,
dabartinio Premjero žinios, nors kartais po panašių išsišokimų
partijos Informacinio centro vadovas pareiškia, jog tas ar kitas
antivakarietiškas partijos veikėjų išpuolis tėra tik jų asmeninė
nuomonė. Dėl tokių savo pavaduotojo pareiškimų Seimo Pirmininkas
nieko nesako. Matyt, kitaip elgtis ir negali, nes faktiškai jis
ir Socialliberalų frakcija klusniai vykdo visus vadinamųjų socialdemokratų
nurodymus. Na, o tie kala geležį kol karšta. Štai Seimo valstybės
valdymo ir savivaldybių komiteto narys A.V.Indriūnas, kuriam laikui
atidėjęs stabmeldystės įteisinimo reikalus, kelia idėją sugrąžinti
mirties bausmę. Esą tai sumažintų nusikaltimų skaičių ir būtų
sutaupyta daugybė pinigų, nes nuteistojo iki gyvos galvos išlaikymas
valstybei kainuoja 300-400 tūkst. litų.
Nė nereikia aiškinti, kaip į mirties bausmės grąžinimą pažvelgs
Europos Sąjunga. Jų nuomonė bus tokia pat, kaip ir dėl "Williams"
išvarymo. Beje, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas
R.Pavilionis paaiškino, jog, išvarius "Williams", mokytojams
nebereikėtų streikuoti dėl neišmokamų atlyginimų, nes pinigų būsią
per akis. Gal "Lukoil" duos?
Toks Seimo Pirmininko abejingumas aukščiausiosios jo vadovaujamos
valstybės institucijos darbui kelia didelį nerimą. Juk iš tiesų,
jeigu, nors to ir nerodydamas, Seimo vadovas visą dėmesį skiria
už 13 mėnesių įvyksiantiems prezidento rinkimams, tai argi galima
kalbėti apie rimtą darbą ar rūpestį valstybės reikalais?
Tiesa, dar lieka galimybė
socialliberalų vadui tapti Lietuvos prezidentu. Juolab kad vienas
seimūnas jau sumanė naują idėją - padaryti Lietuvą prezidentine
respublika. Tos idėjos autorius puikiai žino, jog nė vienoje Europos
Sąjungos valstybėje prezidentai vyriausybėms nevadovauja.
Apskritai fantazijos stoka mūsų seimūnai tikrai nesiskundžia.
Antai socialliberalai D.Mikutienė ir A.Indriūnas sumanė seniūnus
paversti ne valstybės tarnautojais, o politikais. Kitaip tariant,
padaryti juos klusniais partinių vadų klapčiukais. Kiti Seimo
nariai reikalauja priimti įstatymą, kad atskirų šakų finansavimas
būtų susietas su bendruoju vidaus produktu (BVP). Tai yra kiekvienai
šakai skirtų tam tikrą procentą BVP. Tokių dalykų irgi nėra Europos
Sąjungoje, į kurią tariamai veržiamės. Štai ir kyla klausimas,
ar iš tiesų veržiamės. Tuo galima labai suabejoti. Štai Premjeras
ir jo aplinka svarsto, ar būtina uždaryti antrąjį Ignalinos atominės
elektrinės bloką 2009 metais, kaip jau yra įsipareigota ir ko
reikalauja Europos Sąjunga. Tai aiškiai pasakė aukščiausi ES pareigūnai.
Briuselio politikai be jokių užuolankų, net užmiršę diplomatinę
etiką, nedviprasmiškai pareiškė, jog, neįvykdžius pažado dėl Ignalinos
AE antrojo bloko sustabdymo, Lietuvai kelias į ES bus uždarytas.
Kaip pastebėjo "Lietuvos ryto" politikos apžvalgininkas
Valdas Bartasevičius, Briuselis - ne Maišiagala, kas pažadėta,
tas turi būti ištesėta, ir persigalvoti, kaip su broliais latviais
po medžioklės, niekas neketina leisti. "Atrodo, šį kartą
trūko kantrybė ir taip tiesiai buvo suformuluota, ko Vakarai nori
iš Lietuvos, kad net A.Brazauskui turėtų būti visiškai aišku:
jeigu Ignalinos atominė elektrinė nebus uždaryta iki 2009 metų,
nebus ir jokio kvietimo į Europos Sąjungą", - rašo V.Bartasevičius.
Tačiau pažadėti ir nevykdyti tapo Lietuvos politikų, ypač dabartinės
koalicijos, elgesio norma. Žinoma, tai ne vien nevykdomi pažadai
rinkėjams. Į juos, žmones iš gatvės, jau seniai niekas nekreipia
dėmesio. Kur kas blogiau, kai nevykdomi pažadai tarptautinėms
organizacijoms. Bet stebėtis nėra ko: juk pažadais žarstosi tie
patys žmonės, kurie ir sovietiniais laikais žadėjo be galo.
Tokioje situacijoje, atrodytų,
opozicija turėtų darbuotis pasiraitojusi rankoves, o ne virti
grupės draugų sultyse. Tas virimas ypač būdingas liberalams, turintiems
didžiausią opozicinę frakciją Seime. Bet visos jėgos skiriamos
debatams, kas yra geresnis ir tikresnis liberalas - R.Paksas ar
E.Gentvilas. Į tuos buvusius ir visiškai nereikalingus debatus
įtraukiama žiniasklaida, visuomenė. Ko siekiama žiniasklaidoje
panašiomis "diskusijomis": kuris iš liberalų vadų gražesnis,
kokie turi būti Valdovų rūmai ar kokie stabmeldystės privalumai?
Nejau vien didesnio tiražo ar daugiau žiūrovų? Turbūt viso to
šaknys yra giliau: nukreipti dėmesį nuo svarbiausių reikalų, manipuliuoti,
ypač jaunais, žmonėmis. Juk neatsitiktinai tik su žiburiu atrasi
jauną žmogų, besidomintį visuomenės gyvenimu, politika. Jiems,
net studentams, veržliausiai ir revoliucingiausiai visų laikų
"klasei", vis tiek, ką išsirinks balsuodami tie "seniai"
- jų tėvai ir seneliai. Akivaizdu, jog neblogai yra padirbėta.
Na, ir ta liberališkoji opozicija - daugiau negu keista. Pakanka
tik vieno pavyzdėlio. Socialliberalų vadams susapnavus apie stabmeldystės
įvedimą, tuoj prie to sapno prisijungė ir kai kurie "opozicionieriai"
liberalai. Galima paminėti ir daugiau panašių pavyzdžių. Negi
kai kuriems "opozicionieriams" vis dar vaidenasi buvusios
vedybos su A.Paulausku? Juk po skyrybų praėjo jau daugiau nei
penki mėnesiai. Stebina, jog net konservatoriai imasi ne rimto
opozicijai priklausančio darbo, o pirma laiko prisideda prie prezidento
rinkimų žaidimo. Negi rimtai tikisi gauti prezidento kėdę? Jų
oficialiai paskelbtas kandidatas į prezidentus ekspremjeras A.Kubilius,
mėgstantis visokias metaforas, netgi paskelbė "tigro šuolio"
strategiją, kuri esą turėtų tapti valstybės ūkio klestėjimo pagrindu.
Po tokio "tigro šuolio" nereikėtų niurnėti, kad įvairūs
komercinių televizijų šou verslo atstovai iš paties ekspremjero
rankų gavo peno šaipytis į valias. Negi Seimo rinkimams paskelbta
"Naujo vėjo" programa dar neįrodė, kad įvairūs "vėjai"
ir "šuoliai" tik atbaido net simpatizuojančius tai partijai
rinkėjus? Kaip teisingai pastebėjo politikos apžvalgininkas Rimvydas
Valatka, "turėdami tokią suskydusią ir tingią opoziciją kaip
dabar, kairieji gali nebaudžiami šluostytis į jos kaklaraiščius
kojas. į Lietuvą - taip pat".
Na, ir šluostosi atsidėję.
Vienas iš to šluostymosi elementų - vadinamųjų socialdemokratų
ketinimas kitąmet vienu metu surengti prezidento ir savivaldybių
rinkimus. Tuo aiškiai norima perimti visas valdžios grandis -
nuo Prezidentūros ir Seimo iki savivaldybių. Vienas iš neokomunistų
veikėjų G.Kirkilas išdidžiai pareiškė, jog neseni devynių Lietuvos
partijų ir Savivaldybių asociacijos pareiškimai, prieštaraujantys
bendrų rinkimų idėjai, - jam nė motais. G.Kirkilo žodžiais tariant,
tokie pareiškimai vadinamųjų socialdemokratų neišgąsdino ir neįtikino.
Jis taip pat sakė bandysiąs įkalbėti partijų, nesutinkančių su
siūlymais vieną dieną rengti prezidento ir savivaldybių rinkimus,
vadovus atsisakyti savo pozicijos, o jeigu nepavyks, tada organizuos
"pačių dešiniųjų rinkėjų spaudimą". Kokiais būdais tai
bus daroma, vadinamųjų socialdemokratų Informacijos centro vadovas
nepaaiškino. Tačiau akivaizdu, jog neokomunistai jokių amerikų
to "spaudimo" klausimu neatradinės. Jau ne per vienus
rinkimus naudojamos tos pačios priemonės - rinkėjų papirkinėjimas
alaus buteliu ar "gintarinės ledi" sėkmingai išbandytas
labdaringos sriubytės dalijimas. Bet ir tai dar ne blogiausia.
Neokomunistai sparčiai vairuoja Lietuvą atgal į komunistinį socializmą.
Turiu omenyje ne tik grūdų ir pieno kainų reguliavimą. Antai vienas
iš neokomunistų frakcijos oratorių siūlo mokėti pensijas buvusiems
stribams ir enkavėdistams už pokario metais jų vykdytą "kuriamąjį
darbą". O kas toliau?
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"