XXI amžius

Neužmiršti tikėjimo šaknų

Pradedant tradicinę maldos už krikščionių vienybę savaitę, kuri Bažnyčioje minima sausio 18-25 dienomis, kai kuriose Europos šalyse viena diena - sausio 17-oji - buvo skirta žydams ir pavadinta Judaizmo diena arba Krikščionių ir žydų diena. Šią Italijos vyskupų konferencijos prieš 13 metų pradėtą iniciatyvą 1998-aisiais perėmė Lenkijos Bažnyčia, o nuo 2000 metų Judaizmo diena minima ir Austrijos krikščionių Bažnyčiose. Šios gražios iniciatyvos tikslas - priminti visiems tikintiesiems, kad nors ir skiriasi įvairios krikščioniškos konfesijos, bet jas sieja viena: visos krikščionybės šaknys yra judaizmo religijoje.
Šiemet, minint Judaizmo dienas Austrijoje, parinkta tokia tema: "Ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave". Tai žodžiai iš apaštalo šv. Pauliaus laiško Romos krikščionių bendruomenei, kuriame jis primena Izraelio tautos reikšmę ir perspėja, kad krikščionys neturėtų niekinti išrinktosios tautos narių, net ir neįtikėjusių Kristų. "Jei šaknis šventa, tai ir šakos. Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu - laukinis alyvmedis - esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei (tauriojo - M.B.) alyvmedžio sulčių dalininku, tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave" (Rom 11, 16-18).
Tenka pripažinti, jog per du tūkstančius metų, kol gyvuoja Bažnyčia, šie tautų apaštalo žodžiai ne kartą buvo pamiršti. Užuot rėmęsi šaknimis, kurios maitina gyvenimą, ir jomis rūpinęsi, krikščionys manė, jog galima apsieiti ir be šaknų. Teologinis judaizmo sumenkinimas ir visuomeninis žydų tautos nuvertinimas per daugelį amžių sąlygojo susidarymą palankios dirvos, kurioje išaugo ir subrendo rasistinės antisemitizmo idėjos, XX amžiuje sukėlusios baisią holokausto katastrofą. Bažnyčiai permąstant šią sudėtingą istoriją ir ypač Antrojo pasaulinio karo pasekmes, stiprėjo mintis, kad reikia katalikų ir žydų dialogo.
Šio dialogo pagrindai buvo padėti II Vatikano Susirinkime 1965 metais, paskelbus deklaraciją "Nostra aetate". Joje pabrėžiama, jog Bažnyčia "pripažįsta, kad visi Kristaus išpažinėjai, tikėjimu būdami Abraomo vaikai, buvo įtraukti į to patriarcho pašaukimą, o išrinktosios tautos išėjimas iš vergijos žemės mistiniu būdu iš anksto ženklino Bažnyčios išganymą. Todėl Bažnyčia negali pamiršti, jog per tą tautą, su kuria Dievas iš savo neapsakomo gailestingumo teikėsi sudaryti Senąją Sandorą, ji yra gavusi Senojo Testamento apreiškimą ir maitinama gerojo alyvmedžio šaknų, į kurių kamieną įskiepytos pagonių alyvmedžio šakos. Juk Bažnyčia tiki, kad Kristus, mūsų Taika, savo kryžiumi sutaikino žydus ir pagonis ir iš abiejų savyje padarė viena". Netrukus po to buvo sudaryta Vatikano ir Tarptautinio žydų komiteto tarpreliginių konsultacijų komisija.
Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu katalikų ir žydų dialogas ypač suintensyvėjo. 1986 metais Jonas Paulius II tapo pirmuoju Popiežiumi, aplankiusiu Romos sinagogą. 2000 jubiliejiniais metais Šventasis Tėvas keliavo kaip piligrimas į Šventąją Žemę, ten susitiko ne tik su tenykščiais krikščionimis, bet ir su vyriausiais Izraelio rabinais. Pagaliau Šventųjų metų proga paskelbtu įspūdingu viešos atgailos aktu Šventasis Tėvas visos Bažnyčios vardu atsiprašė už tas neapykantos, persekiojimų ir antisemitizmo apraiškas, kurias praeityje iš krikščionių patyrė žydai. Tragiški 2001-ųjų rugsėjo 11 dienos įvykiai nesumažino krikščionių ir žydų ryšių aktualumo. Esant sudėtingai padėčiai Artimuosiuose Rytuose, ypač Šventojoje Žemėje, labai svarbu, kad žydai, krikščionys ir musulmonai dėl savo bendrų "abraomiškų ištakų" kartu darbuotųsi įtvirtindami taiką ir teisingumą.
Vatikano religinių santykių su žydais komisijos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis sako, jog Sandoros doktrina yra "pagrindinis žydų ir krikščionių santykių klausimas". Pasak jo, ryšys tarp judaizmo "Senosios Sandoros" ir krikščionybės "Naujosios Sandoros" buvo "toks daugialypis, kad jo negalima nusakyti glausta formuluote". Pasiremdamas jau minėtu evangelijos palyginimu apie nulaužtas ir įskiepytas alyvmedžio šakas (Rom 11, 16-24), kardinolas V.Kasperis teigia, jog toks įvaizdis tinkamai "nusako tęstinumo ir trūkio dialektiką", kuri gali būti "sunkiai suderinama su mokslinėmis koncepcijomis".
Gruodžio mėnesį skaitydamas paskaitą Jungtinėse Valstijose, kardinolas pabrėžė, jog žydai ir krikščionys yra taip teologiškai tarpusavyje priklausomi, jog "turi atsisakyti pretenzijų į savo išskirtinumą ir su tuo susijusį viršenybės jausmą". (Kardinolas V.Kasperis yra laikomas vienu žymiausių vokiečių teologų. Dar būdamas kunigu, jis 25 metus dirbo teologijos profesoriumi.) Ganytojas kalba apie žydų ir krikščionių "galimą bendrą Sandoros teologiją", nes jie dalijasi tikėjimu, jog Dievas nėra abstrakti ar nutolusi būtis, bet yra "Sandoros Dievas". Todėl žydai ir krikščionys gali pasaulyje skleisti "bendrą Sandoros Dievo liudijimą", kartu gindami žmogaus teises ir vykdydami "bendrą uždavinį ir misiją, padėdami žmonėms ieškoti vilties, drąsos ir prasmės".
Naujasis Testamentas nėra priešiškas žydams
Didelio tiek krikščionių, tiek žydų dėmesio susilaukė gruodžio mėnesį Popiežiškosios biblinės komisijos paskelbta analitinė studija "Žydų tauta ir jos Šventieji Raštai krikščionių Biblijoje ("Il popolo ebraico e le sue Sacre Scriture nella Bibbia cristiana") apie glaudų Senojo Testamento ir Naujojo Testamento ryšį. Šiame dokumente išryškinti du svarbūs aspektai: pirma, Naujajame Testamente iš esmės nėra dalykų, nukreiptų prieš judaizmą, ir jame randama polemika su žydais iš tikrųjų vyko pasiremiant Senojo Testamento pranašų žodžiais; antra, pripažįstama, jog galimas skirtingas krikščionių ir žydų Šventojo Rašto interpretavimas ir kad tiek krikščionys, tiek žydai turi šiuos skirtumus suprasti bei vertinti. Komisija, kurios pirmininkas yra Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris, nurodė, kad minėtu dokumentu ji norėjo prisidėti stiprinant žydų ir krikščionių dialogą, nes jame paaiškinama žydų Šventųjų Raštų reikšmė krikščionių tikėjimui.
Dokumento įžangoje kardinolas J.Ratcingeris pažymi, jog komisija turėjo atsižvelgti į tas šiuolaikinės istorijos aplinkybes, kuriomis įvyko "Šoa drama", tai yra nacių vykdytas holokaustas, kuris ypač komplikavo žydų ir krikščionių santykius. Po holokausto Biblijos tyrinėtojams iškilo du esminiai klausimai: "Po viso to, kas įvyko, ar gali krikščionys vis dar ramiai teigti, jog jie yra teisėti Izraelio Biblijos paveldėtojai? Ar Naujajame Testamente pateiktas žydų ir visos žydų tautos pristatymas negalėjo paskatinti priešiškumo jiems, o kartu ir padėti atsirasti ideologijai tų, kurie norėjo juos (žydus) nuslopinti?" Į šiuos klausimus komisijos dokumente pateikiami aiškūs atsakymai: krikščionys negali atsisakyti teisės į hebrajų Šventųjų Raštų paveldėjimą, nes kitaip būtų "išskaidytas pats krikščionybės turinys", o kartu nepagerėtų ir žydų bei krikščionių santykiai, nes Raštai yra svarbiausias dalykas, kuriuo žydai ir krikščionys dalijasi. Į antrąjį klausimą kardinolas taip atsakė: "Žydams skirti priekaištai Naujajame Testamente nėra dažnesni ir griežtesni nei kaltinimai Izraelio tautai, pasakyti pranašų ir Įstatymo knygose", tai yra pačiame Senajame Testamente.
Katalikų žinių agentūros CNS pateiktoje Popiežiškosios biblinės komisijos dokumento apžvalgoje (jis išleistas italų ir prancūzų kalbomis) teigiama, kad dokumento skyriuose nagrinėjami konkretūs žydų paminėjimai Evangelijose, jų tradicijų ir elgesio apibūdinimas, ypač Kristaus kančios metu, bei vertinimai, nurodyti Apreiškimo knygoje ir apaštalo šv. Pauliaus laiškuose. Dauguma šių vertinimų yra teigiami, pabrėžiant tą faktą, kad Dievo turima Sandora su žydų tauta bus įgyvendinta, taip pat kad Jėzus gimė žydu, pirmiausia pasiųstu gelbėti Dievo išrinktosios tautos, ir kad pirmieji jo mokiniai buvo žydai. "Naujojo Testamento tekstai niekada nepateikiami kaip visiška naujovė, bet, atvirkščiai, parodoma, kad tvirtos jų šaknys yra Izraelio žmonių religinėje patirtyje, - sakoma komisijos dokumente. - Naujojo Testamento tekstuose pripažįstama, kad žydų tautos Šventieji Raštai turi nuolatinę dieviškojo Apreiškimo vertę".
Be to, Naujajame Testamente niekur nėra tvirtinama, kad žydai buvo Dievo atmesti, bet pabrėžiama, jog Dievas išgelbės Izraelį. Tie kaltinimai žydams, randami Naujajame Testamente, yra skirti tik nedaugeliui jų vadovų, kurie nepripažino Jėzaus, kaip Mesijo, arba tiems žydams, kurie pažeidė Dievo įstatymą. Tie įvairūs teigiami arba neigiami žydų ir judaizmo vertinimai, kurie randami Evangelijose, rodo, kiek krikščionių bendruomenės buvo susijusios su savo žydiškomis šaknimis, ir atspindi mastą tų persekiojimų, kuriuos po savo atsivertimo pirmieji krikščionys patyrė iš gausesnės žydų bendruomenės. Tuometinei literatūrai būdingas stilius bei kultūra irgi turėjo nemažą reikšmę, pabrėžia Biblinė komisija. "Tie prakeiksmai ir kaltinimai, kurie buvo skirti fariziejams ir Raštų žinovams, panašūs į tuos vertinimus, kuriuos pateikė (Senojo Testamento - M.B.) pranašai, ir jie atitinka to meto literatūros žanrą", - pabrėžiama dokumente.
Net ir patys griežčiausi kaltinimai yra susieti su konkrečia istorine situacija ir su konkrečiais asmenimis, todėl negalima primesti tų kaltinimų visų laikų visiems žydams, priešingu atveju bus ignoruojamas tas faktas, kad Dievas daro įtaką istorijai ir veda savo žmones į išganymą. Nepagrįstas kaltinimas irgi būtų veidmainiškas, nes krikščionys taip pat ne kartą buvo neištikimi, todėl negali teigti, kad sukūrė visuomenę, kuri yra visiškai vieninga su Dievu bei morališkai tvirta. Tą rodo karų ir kitokių negerovių kupina 2000-metė krikščionybės istorija.
Dokumente rekomenduojama krikščionims ir ypač sielovadininkams vengti Naujojo ir Senojo Testamentų vienpusiško interpretavimo. Krikščionys turėtų išmokti suprasti žydų Šventuosius Raštus taip, kaip juos supranta patys žydai, ir taip atrasti tuos tikėjimo pagrindus, kuriais krikščionys ir žydai dalijasi. Senasis Testamentas yra Dievo žodis, todėl, jį skaitydamas, krikščionis "neturėtų norėti kiekvienoje frazėje rasti tiesioginę nuorodą į Jėzų ir krikščionišką realybę", teigiama dokumente. Anksčiau buvo pernelyg daug dėmesio skiriama paieškai Senajame Testamente pranašysčių, kurios išsipildė Kristui, ir tai iš dalies sąlygojo griežtus žydų ir jų Senojo Testamento sampratos vertinimus. "Taip yra todėl, jog kuo aiškiau yra krikščionims, kad Jėzus yra tas laukiamas Mesijas, tuo labiau jie laiko žydus nepasitikinčiais ir užsispyrusiais", - teigiama komisijos dokumente.
Bet juk "mesianistinis žydų tautos laukimas nebuvo tuščias", jis susijęs ir su ateitimi. "Mes, krikščionys, kaip ir jie, gyvename laukimu. Skirtumas tarp mūsų yra toks, kad Tas, kuris ateis, turės bruožus Jėzaus, kuris jau atėjo ir yra bei veikia tarp mūsų". Vadinasi, galų gale "tai, kas buvo atlikta Kristuje, turi būti dar atlikta mumyse ir pasaulyje. Galutinis išsipildymas laikų pabaigoje ateis su mirusiųjų prisikėlimu, naujuoju dangumi ir naująja žeme".

Mindaugas BUIKA