Praeitis yra praeitis
Sprendžiant iš Lietuvos prezidento
V.Adamkaus vizito į Vašingtoną rezultatų, galime tikėtis, kad
dalykai tarptautinėje plotmėje galbūt nekryps į pačią blogiausią
pusę. Nepaisant deklaracijų, kurios, deja, vis dažniau reiškiamos
tokiu tonu, lyg nubaidant įkyriai zyziančia musę, aiškiai juntame,
kad laikas ribotas. Tas laikas nėra tinkamai naudojamas, jis senka,
o politinė valia vis labiau skaidoma.
Kas gi vyksta Lietuvoje po praėjusių Seimo rinkimų? Pirmaisiais
mėnesiais, kai buvo dirbtinai sulipdyta liberalų ir motininės
partijos padalinio - socialliberalų "nuolatinės politikos"
koalicija, apskritai nieko nevyko. Vyriausybės veikla buvo faktiškai
paralyžiuota, ir visi tik laukė logiškos šio chaoso pabaigos -
oficialių liberalų bei A.Paulausko grupuotės skyrybų ir natūralių
naujų jungtuvių su motinine partija. Tai, kas vyksta dabar, galima
pavadinti savotiška resovietizacija. Ne tik politine, bet ir moraline
resovietizacija. Tą parodo ne tik "antrosios nacionalizacijos"
įstatymo priėmimas, bet ypač valstybinių pensijų skyrimas buvusiems
sovietinių represinių struktūrų darbuotojams. Tiesa, aiškinama,
jog tos pensijos bus mokamos tik "ūkiniams" NKVD ir
kitų panašių organų darbuotojams, kurie esą nesusitepę Lietuvos
žmonių krauju. Visi žino, kad stribų didžiausias "nuopelnas"
buvo tas, kad jie ir sudarė pagrindinį rezervą, iš kurio buvo
iškeliami sovietiniai partiniai darbuotojai ar milicijos pareigūnai.
Tokių, anot istoriko Juozo Starkausko, buvo apie penkis tūkstančius.
Savo knygoje "Stribai" jis rašo: "Didžiausia stribų
padaryta žala mūsų kraštui buvo moralinio pobūdžio. Jie smuko
taip žemai, kad bet kuris kitas nusikaltimas Lietuvai ir jos žmonėms
neatrodė esąs toks kraupus". Ir štai - imkit, brangieji,
valstybines pensijas! To daryti pirmojo savo valdymo metu neokomunistai
nesiryžo, nors pinigų kaip tik turėjo. Kalbant apie "partijos
auksą", vertėtų prisiminti tą garsųjį LKP XX suvažiavimą,
kai LKP "atsiskyrė" nuo SSKP. Tuomet nemaža XX suvažiavimo
delegatų grupė siūlė paleisti LKP kaip nusikalstamą organizaciją
ir įkurti naują partiją. Deja, komunistų partijos pinigai padarė
savo. LKP, nors formaliai ir atsiskyrė nuo SSKP, bet liko prie
savo pinigų maišo. Prie jo pasiliko tie, kuriems tas maišas buvo
svarbiau už viską. LKP pakeitė savo pavadinimą, bet pinigų iš
rankų nepaleido. Naujos partijos Teisingumo ministerijoje net
neįregistravo, o tik - partijos pavadinimo pakeitimą. Šiandien
ši partija ir jos prielipos socialliberalai, "valstiečiai",
K.Prunskienės Naujoji demokratija, pagaliau centristai atstovauja
ne samdomų "paprastų darbo žmonių", o komunistų partijos
pinigams. Tam patvirtinti užtenka tik pasižiūrėti, kur ir kuo
šiandien darbuojasi kažkada LKP CK tvirtinti žmonės ar partijos
nomenklatūra.
Tai dar ne viskas. Argi vertėtų
smulkintis dėl kelių milijonų, skirtų stribų pensijoms, jeigu
per korumpuotą nomenklatūrinę privatizaciją iššvaistyta milijardai?
Tiesa, neseniai Seimas pagaliau patvirtino nacionalinę kovos su
korupcija programą. Kodėl tas nebuvo padaryta per pirmąją neokomunistų
valdymo kadenciją, kai tas turtas dar nebuvo visai išvogtas? Dar
daugiau, tada, prezidentaujant dabartiniam Premjerui, jo partiečiai
vieningai atmetė antikorupcinį valdininkų turto ir pajamų deklaravimo
įstatymą. Akivaizdu, kad ir dabar be didelio entuziazmo priimta
vadinamoji Nacionalinė kovos su korupcija programa liks tik popieriuje.
Kurgi tas skelbtas viešumas? Reikia pripažinti, kad antikorupcinėje
programoje yra numatyta ir radikalių priemonių, tačiau net patys
programos rengėjai nuogąstauja, jog tai bus tik eilinė kabinetinė
programa siekiant apdumti akis NATO ir Europos Sąjungai. Tą parodė
ir beveik visiškas valdančiosios daugumos Seimo narių nesidomėjimas
šia programa, aiškiai pademonstruojant, kad nereikia apie tai
garsiai kalbėti. Vidaus reikalų ministras J.Bernatonis ragino
"nepolitizuoti" šios programos. Tikriausiai visiems
žinoma, ką reiškia neokomunistų žargonu "nepolitizavimas".
Antikorupcinė kova turi prasidėti nuo valdžios ir jos požiūrio
į Konstituciją. Kai aukšti pareigūnai atvirai sako, jog "maži"
Konstitucijos pažeidimai leistini, kaip tik nuo čia ir prasideda
požiūris į valstybę ir įstatymus, einama į korupcijos klestėjimą.
"Aš jau turiu atsakymą,
ką rei kia ginti, - Tėvynę", - išdidžiai pareiškė vidaus
reikalų ministras J.Bernatonis, atsakydamas į partijos bičiulio
N.Medvedevo samprotavimus, jog pirmiausia reikia apsispręsti,
ką norima apginti. Iš tiesų įvykusiame Seimo ir Vyriausybės atstovų
pasitarime dėl Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo "tobulinimo",
atrodė, jog svarstomi ne Lietuvos, o Rusijos saugumo klausimai.
Kitaip ir būti negali esant dabartinei valdžiai, kai Lietuvos
oficialioji politika visokiais būdais stengiasi pabrėžti suartėjimą
su Rusija. Taigi su šalimi, kuri mažiausiai atsisakė sovietizmo,
kurioje stipriausios tebėra melo ir korupcijos viešpatijos šaknys.
Kokia prasmė stengtis labiau suartėti su ta šalimi, iš kurios
mes sveikatos - moralinės, dvasinės, tuo labiau politinės - niekada
negausime? Daugiau "suartėti", kaip nepaliauja raginti
K.Prunskienė ir jos bendražygiai, reikštų dar ilgiau neišsivaduoti
iš to, kas mus labiausiai slegia - sovietinio palikimo. Ar esame
iš jo išsivadavę? Iš pažiūros atrodytų, kad turime politinę nepriklausomybę,
savo valstybę, kurią privalu stiprinti, o ne silpninti. Bet tik
iš pažiūros. Vis didesnis Lietuvos stūmimas Rusijos ūkinėn priklausomybėn
gali turėti labai pavojingų padarinių kaip pats didžiausias politinės
priklausomybės veiksnys. Ką reiškia vadinamųjų socialdemokratų
ir socialliberalų skelbiamas ir vykdomas "suartėjimas"
su Maskva ilgesnio laiko mastu? Tai traukimas atgal į jau pamirštus
M.Gorbačiovo "pertvarkos" rėmus, iš kurių, matyt, buvome
per toli išsprūdę. Buvome netoli tikrai nepriklausomos europietiškos
valstybės statuso ir galimybių. Dabar - galingas traukimas atgal.
Tą jaučiame įvairiai. Ir ne tik užsienio reikalų ministro "netikėtą"
apsilankymą "trečiojoje Romoje", išsiprašant audiencijos
pas Rusijos "Gazprom" vadovą, ar mūsų pačių aukščiausiųjų
politikų keliaklupsčiavimą prieš Vilniuje apsilankiusį Maskvos
"komisarą" J.Primakovą. Negana to, pats Seimo Pirmininkas
savo kalboje Strasbūre Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje
ragino Europos valstybes aktyviau bendradarbiauti su A.Lukašenkos
valdoma Baltarusija ir tuo prisidėti prie "demokratinių procesų".
Įdomu, kokius gi demokratinius procesus ten pastebėjo A.Paulauskas?
Matyt, jausdamas, kad Lietuvos "suartėjimas" su Maskva
kelia tam tikrą nerimą, Seimo Pirmininkas aiškino Europos parlamentarams,
koks svarbus yra regioninis bendradarbiavimas, ir gyrėsi, kaip
gražiai bendradarbiaujama su Maskva ir Minsku. Tik tas keliaklupsčiavimas
nepavyko. Nebent dar labiau buvo sužadintas buvusios metropolijos
apetitas. Neseniai Maskvoje buvo užsiminta, kad nuo kovo 1-osios
Rusija ketinanti suvienodinti krovinių gabenimo geležinkeliais
į Klaipėdos uostą tarifus. Neseniai lankęsis Maskvoje bendrovės
"Lietuvos geležinkeliai" komercijos direktorius J.Senūta
pripažino, jog reikės dar derėtis su Rusija tuo klausimu. Deja,
Lietuva ir Rusija derėjosi dėl geležinkelių tarifų ir pernai.
Kol Lietuvos valstybės traukinys
vis didesniu greičiu rieda Rusijos link, Seimo Pirmininkas purena
dirvą sau, kaip būsimajam Prezidentui, ar savo tikrajam viršininkui,
kuris apie savo apsisprendimą tapti Lietuvos Prezidentu žada pradžiuginti
tautą pavasarį. Skubos tvarka Seimas priėmė A.Paulausko pateiktą
įstatymą dėl Prezidento galių padidinimo. Nuo šiol sprendimą dėl
ginkluotųjų pajėgų tarptautinių įsipareigojimų ugdymo priims ne
Seimas, kaip buvo iki šiol, bet Prezidentas. "Įsivaizduokite,
kas bus, jeigu po naujų rinkimų Daukanto gatvės rūmų šeimininku
taps Maskvos ar Minsko statytinis?", - klausė vienas Seimo
narys. Netgi kai kurie valdančiosios koalicijos seimūnai balsavo
prieš tokį įstatymą. Vadinamasis socialdemokratas R.Ruzas sakė,
jog, priėmus šį įstatymą, faktiškai keičiama konstitucinė santvarka.
Ir vėl pažeidžiama Konstitucija. Juk pagrindiniame Lietuvos įstatyme
aiškiai parašyta, kad Lietuvoje negali būti NVS šalių karinių
dalinių. Tačiau pagal priimtą įstatymą dabar Lietuvos teritorijoje
"tam tikrose operacijose" galės dalyvauti NVS, tiksliau,
Rusijos ir Baltarusijos kariniai vienetai. Vadinasi, nepraėjus
ir dešimt metų nuo Rusijos armijos išvedimo iš Lietuvos, čia vėl
susilaukiame "išvaduotojų". Tik šį kartą jau pagal įstatymą.
Ko gero, netrukus ir patį Sausio 13-osios žudiką V.Uschopčiką
išvysime Pabradėje ar Rukloje vykstančiose pratybose.
Taigi nedidukė užsisklendusi "grupė draugų" jau tvarko
ne tik savo biznio, bet ir valstybės užsienio politikos reikalus.
Prasta užsienio politika - tai buvusių pozicijų praradimas, galintis
labai skaudžiai atsiliepti.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2002 "XXI amžius"