Ginčų verpete
Metų pabaiga atnešė pirmąjį smarkų
sniegą ir šalčius. Regis, ir pati gamta susikaupė, besirengdama
priimti žiemos speigus.
Tik Lietuvos politikai niekaip nesugeba susikaupti rimtiems darbams.
Niekaip nesutariama dėl "Lietuvos dujų" privatizacijos,
nes ankstesnis politinių partijų susitarimas naujajam Premjerui
negalioja. Sumanyta keisti arklius pusiaukelėje, o kontrolinių
paketų dalys niekaip nesusideda iki 100 (procentų). Vis po kelis
ar keliolika procentų akcijų lieka "Lietuvos pramonininkams",
už kurių nugaros kyšo to paties rusiško "Gazprom" ausys...
Nemyli ponas Algirdas Mykolas ir amerikiečių. Vis nutaiso mandagų
veidą ir sakosi remiąs "Williams". Tačiau vienas korespondentas
užmiršo išjungti mikrofoną, ir visa Lietuva juokėsi iš ministro
L.Linkevičiaus bei Premjero (mes jau pradėjome populiariai vadinti
AMB'u) pokalbio apie "reikalą pralošusį "Williams".
Gėda, ir tiek, o sumišęs AMB'as puolė teisintis JAV ambasadoriui,
kad neturįs jokių blogų kėslų. Bet žodis - ne žvirblis, išlėkusio
nepagausi.
Senas pažįstamas naujasis Premjeras į šį postą atėjo kaip tautos
gelbėtojas. Bent jau tokiu jį laikė margų koalicijų nuvarginti
ir kairiosios žiniasklaidos apmulkinti Lietuvos rinkėjai. Laikai
jau ne tie - stebuklų nebus. Veltui tikimasi sovietmečio gerovės,
"kaip anuo metu, prie Brazausko".
Greitai pajutome, kad naujoji Vyriausybė neturi aiškios ateities
vizijos. Viena ranka remiami Užnemunės cukrinių runkelių augintojai
(ir perkame itin brangų vietinį cukrų), kita ranka nubraukiamos
kompensacijos už vaistus sunkiai sergantiems ligoniams. Mindaugo
paminklui statyti žadama skirti du milijonus litų, o mokyklų geltoniesiems
autobusiukams nesurasta nė cento.
Suprantama, kad reikia sutvarkyti sostinės centrą ar baigti statyti
Nacionalinės bibliotekos priestatą, nutiesti dar vieną tiltą per
Nerį ir panašiai. Bet neužmirškime, kad visa tai bus daroma iš
mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų...
Visgi ponas Premjeras kartais blyksteli ir savarankiškumu. Dėl
Valdovų rūmų atstatymo net ietis su Prezidentu surėmė. Keisčiausia,
kad šioje situacijoje didesniu valstybininku pasirodė besąs senas
sovietmečio nomenklatūrininkas nei amerikietis ekologas. Svarstant
šį principinį ginčą, belieka pacituoti prof. E. Gudavičių, klausiantį,
ar mes, lietuviai, esame tauta, ar tik etnosas. Jei tauta, tai
atstatykime Valdovų rūmus, jei etnosas, tada belieka užversti
smėliu dabartinių kasinėjimų vietas, taip jas "užkonservuojant."
Klaida būtų teigti ar spėti, kad Premjeras yra didesnis patriotas
negu Prezidentas. Šįkart paprasčiausiai sutapo AMB'o aistra statyboms
ir Valdovų rūmų atstatymo idėja. Pripažinkime, kad A. Brazauskas
gavo istorinę, paskutinę progą įsiamžinti Lietuvos istorijoje.
Ir įsiamžinti ne kaip paskutinis kompartijos sekretorius, o kaip
Valdovų rūmų atstatytojas! Gudrus tas ponas AMB'as, šito nenuneigsi.
Apie Valdovų rūmus galima pasakyti tik tiek, kad, juos atstačius,
aršiausi atstatymo priešininkai akies mirksniu taps rūmų atkūrimo
šalininkais ir vienu balsu neraudonuodami ims girtis, kokie jie
buvo entuziastai. Netikite? Palaukite keletą metų, patys pamatysite.
Kad tik mūsų Lietuvos per tą laiką neištiktų tikra AMBA...
Edmundas RATKUS
Vilnius
© 2002 "XXI amžius"