"Būti kunigu yra Dievo dovana", - teigia jaunas
Skaistgirio klebonas
"Pramigo šunelis, jo būdą šiandien
pašiltinau, todėl sutingo amtelėti", - įsileisdamas į vidų
linksmai kalbėjo Skaistgirio klebonas kun. Remigijus Katilius.
Buvo sutemę, kai užsukau į kleboniją. Belstis durysna beveik neteko
- netrukus jos atsivėrė.
Priimamas ir laukiamas
Teko girdėti, kad žmonės Joniškio
rajone, kaip ir derėtų šiauriniam šalies kraštui, - gana abejingi
katalikų tikėjimui. Skaistgirio klebonas tai paneigia. Šeimose
kunigas sutinkamas kaip savas. Parapijoje yra dvi kitakalbės šeimos,
bet kalėdodamas klebonas ir jų neaplenkia. Kitatikiai jį priima
nuoširdžiai. Jie džiaugiasi gavę Lietuvos pilietybę.
Parapijoje būta skaudžių įvykių. Jie giliai įstrigo į žmonių širdis.
Parapijiečiai prisimena, kas buvo ir prieš penkiasdešimt, ir prieš
penkerius metus. "Tenka pačiam taisyti kitų darytas klaidas",
- neslėpė šeštuosius metus klebonu Skaistgiryje dirbantis kun.
R.Katilius.
Būti geru kunigu lemta ne kiekvienam
Mokantis Kauno kunigų seminarijoje,
klierikui R.Katiliui tekdavo lankytis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo
į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje. Jam būdavo be galo miela
matyti pilnutėlę bažnyčią tikinčiųjų. Susirinkdavo gausybė vaikų,
daugiau nei pačių senelių. "Su mažaisiais būdavo gražiai
bendraujama. Bet ne kiekvienas kunigas tą sugeba. Kaip ir balsas:
vieno jis - skardus, galingas, o kitas kalba tyliai ir apie jį
parapijiečiai šneka: "Jo beveik negirdėti". Ir nieko
nepakeisi, nors kitas visą širdį sudeda į savo darbą", -
mano 30-metis kunigas R.Katilius.
Išpranašavo, kad bus kunigu
Remigijus kilęs iš Šiaulių. Dar mažą
senelė jį vesdavosi į bažnyčią. Vaikui prailgdavo laikas ten būnant,
ir jis sugalvodavo nekaltų išdaigų. Dėdės ir tetos nepykdavo ant
smalsaus vaiko, bet sakydavo: "Iš jo gali išeiti kunigėlis".
Tai Remigijui persakė senelė daug vėliau, kai šis suaugo.
Per Pirmąją Komuniją dideliame vaikų būryje Remigijus stengėsi
likti nepastebimas. Tačiau jį ir dar du berniukus kunigas pakvietė
užeiti į zakristiją. Ten juos apdovanojo grandinėlėmis su kryželiais.
Kodėl būtent Remigijų išskyrė iš vaikų pulko, iki šiol jam mįslė.
Kun. V.Požėla ne kartą Remigijui sakė: "Būti tau kunigu".
Jaunasis šiaulietis eidavo patarnauti bažnyčioje. O gatvėje elgdavosi
kaip ir kiti jo amžiaus vaikai - gąsdindavo praeivius sprogdindami
pirotechniką. Paskui pradėjo mąstyti, kodėl einąs negeru keliu.
Atsisakė patarnauti bažnyčioje, bet į ją vis užsukdavo vienas.
Tapęs tuometinės Šiaulių profesinės technikos mokyklos moksleiviu,
sutiko draugą. Eini ar neini į bažnyčią, mokykloje į tai beveik
niekas nekreipė dėmesio. Naujasis draugas Remigijų paskatino vėl
patarnauti per šv. Mišias. Dabar buvo ne tik kuo užsiimti, bet
jam patiko ir santūri bažnyčios ramybė.
Išsisklaidė gandai apie seminariją
Draugas norėjo, kad kartu su juo
į kunigų seminariją stotų ir Remigijus, tačiau šis nusprendė metus
padirbėti. Įsitaisė šaltkalviu remontininku. Pusantrų metų pasimokęs
seminarijoje Remigijaus draugas iš jos išstojo.
Per tą laiką jaunasis šiaulietis sužinojo nemažai naujų dalykų
apie pačią seminariją. Kaip rūkas rytą sklaidėsi kažkieno sukurtas
mitas, kad seminarija - tai aukšto mūro sienos, o už jų slenka
niūrus gyvenimas ir ten esi uždarytas kaip kalėjime. Pasirodo,
nieko ten baisaus nebuvo. Klierikai galėjo išeiti pasivaikščioti
kur nori, jie - tokie pat žmonės, kaip ir visi.
Nusišypsojo laimė
Mokykloje Remigijus mokėsi vidutiniškai,
tačiau į kunigų seminariją įstojo iš pirmo karto. Iš 76 jaunuolių
buvo priimti 68, iš jų du, turėję aukštąjį išsilavinimą, tuoj
buvo perkelti į aukštesnius kursus. Tuo metu, Atgimimo laikais,
taip buvo surinktas didžiausias kursas.
Baigę pirmąjį kursą keletas jaunuolių paliko seminariją. Vėliau
ne vienas studijų draugas išvyko mokytis į Romą. Vilkaviškio ir
Kauno kunigų seminarijose dabar yra buvusių bendramokslių, dirbančių
dėstytojais.
1991 m. sausio 13-osios įvykiai privertė kitaip pamąstyti apie
ateitį. Remigijus džiaugėsi, kad galės tapti kunigu.
Kunigo šventimai vyko seminarijos bažnyčioje antrą šv. Kalėdų
dieną. Aplinkui buvo tylu - atostogos. Lauke siautėjo pūga, buvo
priversta kalnai sniego. Iškilmingoje šventinimo ceremonijoje
dalyvavo keletas seminarijos kunigų, Remigijaus tėvai, giminaičiai.
Kun. R.Katiliaus primicijos vyko Šiauliuose.
Būti kunigu yra Dievo dovana
Devynis mėnesius jis vikaravo Kauno
Arkikatedroje, o paskui buvo paskirtas klebonu į Skaistgirio parapiją.
Atvykus norėjosi gražaus sutarimo su jos žmonėmis.
Per religines apeigas klebonas nevengia naujovių, o tikintieji
jas priima. Klebonui išvykus, jei jį pakeičia kitas kunigas, tikintieji
tuoj sako: "Ne taip buvo, kaip esti prie mūsų klebono".
"Vienas kunigas turi dovaną skelbti Dievo žodį, tačiau jis
nemoka patraukti žmonių. Kitas kunigas atrodo veiklus, tačiau
jis nemoka sakyti pamokslų. Būti kunigu yra Dievo dovana",
- teigė kun. R.Katilius.
Nė vieno užėjusio žmogaus neišvarė
Išvarginti gyvenimo žmonės ateina
pasiguosti klebonui. Nusivylusieji neberanda sau atramos, tad
ne vienam nelaimėliui kunigas yra suteikęs dvasinės tvirtybės.
Atvykus klebonauti jam netrūko rūpesčių. Prabėgo penkeri metai
Skaistgiryje, ir kasmet buvo vykdomi remontai. Viskas padaryta
vien už parapijiečių aukas. Sutvarkyta klebonija, iki tol buvusi
neremontuota 30 metų. Užėjęs į ją anksčiau žmogus tikriausiai
pagalvodavo: "Kur aš patekau?" Dabar, užsukus klebonijon,
tokių minčių nekyla.
Bendraujant su Skaistgirio klebonu atėjo ir vakaras. Kun. R.Katilius
neskubino mūsų išeiti. Bendravome paprastai, nuoširdžiai, nereikėjo
įsitempus ieškoti klausimų. Mūsų pokalbis tarsi gydė sielą.
Bronius VERTELKA
Skaistgirys, Joniškio rajonas
© 2002 "XXI amžius"