"Ką užsidirbu - tai jau mano"
Panevėžiečiams nereikia nurodinėti,
iš kur gauti pelno. Mieste daug aludžių ir vaistinių. Tačiau,
norint gauti kokią buitinę paslaugą, kartais surastam geradariui
vos ne ranką tenka bučiuoti.
Nešiojamas reklaminis stovas su užrašu, kad teikiamos kirpėjo
paslaugos visai šeimai, Ramygalos gatvėje prie namo, pažymėto
82-uoju numeriu, atsirado neseniai. Pasirodo, čia vyrai apkerpami
litu pigiau nei kitoje eilinėje miesto kirpykloje. Naujosios kirpyklos
savininkė Rūta Paulauskienė mielai sutiko papasakoti "XXI
amžiaus" skaitytojams, kodėl ėmėsi kurti savo verslą.
Rūtai teko mokytis anuometiniame Panevėžio politechnikume. Baigusi
jį, gavo paskyrimą į "Ekrano" gamyklą. Tris mėnesius
dirbo meistre. Ne devyniolikmetei tokios pareigos, todėl ji paprašė,
kad pervestų dirbti eiline darbininke. Fiziškai sunkus ir nemoteriškas
darbas Rūtai nebuvo mielas. Iš gamyklos ji išėjo savo noru.
Sutikta draugė paakino eiti mokytis kirpėjos specialybės. "Šiltose
patalpose dirbsi ir be duonos kąsnio nebūsi", - drąsino ji
Rūtą. Naujokės mokytoja Laima buvo lyg Dievo siųsta: ką mokėjo
pati, tą perdavė ir savo mokinei. Pirmoji Rūtos apkirpta moteris
išėjo jai padėkojusi.
Kurį laiką panevėžietei teko būti be darbo ir pajusti, kaip tai
yra sunku jaunam žmogui. Atsisakiusi nuomotis patalpas kirpyklai
Stoties gatvėje, Rūta susirūpino: bėga laikas, auga du sūnūs,
kas ją užjaus?
Pažįstamų padedama sužinojo, kaip išvykti dirbti į Ispaniją. Nurodytą
sumą pinigų įteikė ne pirmam sutiktam, bet pasitikėjimą kėlusiam
žmogui. Šis ir neapšovė.
Ispanijoje teko dirbti pamidorų plantacijose. Įskausdavo nugarą,
nes dirbo pasilenkusi. Vasarą kankino karštis. Gerai, kad Rūta
augdama nebuvo lepūnėlė. Vasarodama kaime pas senelius, jiems
padėdavo nudirbti ūkiškus darbus. "Tačiau, grįžusi namo,
ilgokai dar sapnavau pomidorus", - prisiminusi darbą Ispanijoje,
juokėsi panevėžietė.
Su nedidele pertrauka užsienyje dirbo dvejus metus. Darbščią lietuvę
gerbė vietinis pomidorų augintojas. Ji galėjo pasinaudoti nemokamu
medicininiu aptarnavimu. Rūta gyveno neišlaidžiai, taupė kiekvieną
pesetą. Maistą dažnai gaminosi namuose. Jis beveik tiek pat kainuoja
kaip ir Lietuvoje. Retsykiais tekdavo išsimaudyti Viduržemio jūroje,
nes ji buvo tik už keliolikos kilometrų. Labiausiai jūrą prisimena
todėl, kad joje itin sūrus vanduo. Laisvalaikiu eidavo pasėdėti
ir į kavinukę. Ispanai buvo pakankamai išauklėti ir gana inteligentiški
vyrai. Rūta neregėjo, kad kuris iš jų voliotųsi girtas, tačiau
juos matė rūkant "žolę".
Tačiau lietuviai nebeturi gero vardo Ispanijoje. "Tingintį
dirbti savininkas išvaro iš darbo, todėl toks ima valkatauti,
o neturėdamas ko valgyti - ir vogti. Išgėręs mūsų tautietis sukelia
muštynes arba šiaip elgiasi negražiai. Paskui į tave pačią ispanai
žiūri kaip į kokią nusikaltėlę", - pasakojo R.Paulauskienė.
Moteris niekada nebuvo menkutė, tačiau kiek pastambėjo pagimdžiusi
du sūnus. Dirbdama užsienyje pastebėjo, kad suknelė darosi per
plati. Pasisvėrusi net aiktelėjo: per du mėnesius neteko aštuonių
kilogramų. Per pirmuosius darbo metus Ispanijoje jos kūno svoris
sumažėjo apie 30 kilogramų. Grįžusios į Panevėžį Rūtos nepažino
jos buto kaimynė. "Namuose vėl priaugau penkis kilogramus.
Jokios dietos nesilaikau, valgau tą, kas man patinka", -
neslėpė 31 metų panevėžietė. Nepajuto ji jokių sveikatos sutrikimų.
Žemas kraujospūdis buvo anksčiau, toks pat jis ir dabar.
Grįžusi iš Ispanijos, nieko nelaukdama pradėjo įgyvendinti savo
svajonę - atidaryti nuosavą kirpyklą. Ilgokai vargo, kol surinko
būtinus parašus. Gerai, kad įveikti biurokratinius barjerus padėjo
savivaldybėje dirbanti pažįstama moteris. Pagaliau įsigijo verslo
patentą. Turėtas santaupas sudėjo į verslą. Daugiaaukščio namo
pirmojo aukšto dviejų kambarių buto virtuvę paskyrė kirpyklai.
Į ją patenki, iš gatvės užkopęs laipteliais.
Paulauskų šeimai kol kas teks pagyventi susispaudus, tačiau Rūta
turi nuolatinį darbą. Tai ypač aktualu Panevėžyje. Dabar ji savo
sugebėjimų šeimininkė, moka padaryti dailesnius savo klientus
- vyrus, moteris ir vaikus. Dešimt metų kirpėjos darbo patirtį
turinti R.Paulauskienė patarė: "Kas turi nors kokią laisvesnę
patalpėlę, tegu ją skiria verslui. Pradinį kapitalą jam geriau
užsidirbti, nei imti kreditą iš banko".
R.Paulauskienės nebevilioja karšta Ispanijos saulė. Panevėžietė
nenorėtų, kad jos vaikai mokytųsi šioje užsienio šalyje - Lietuvos
mokyklose suteikiamos daug geresnės žinios.
Bronius VERTELKA
© 2002 "XXI amžius"