Atnaujintas 2002 m. vasario 1 d.
Nr. 9
(1016)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Žiniasklaida
Aktualijos
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Į kieno rankas atiduosime žemę?

Tarp Lietuvos ūkininkų, kaime žemės turinčių miestiečių, įvairių organizacijų atstovų, Seimo, savivaldos bei kitų žinybų netyla diskusijos bei ginčai dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagrindinį žodį dėl LR Konstitucijos 47-ojo straipsnio keitimo turėtų tarti Seimas, tačiau svarstymas buvo atidėtas.
Be jokios abejonės, reikšminga ir kitų piliečių nuomonė. Keletą iš jų užkalbinome, prašydami pasakyti, ką jie mano apie šį opų mūsų šalies gyvenimo reikalą. Savo mintimis pasidalijo keletas "XXI amžiaus" pakalbintų ūkininkų.

Lina BRUŽIKIENĖ, Kauno rajono Alšėnų seniūnijos Dievogalos kaimo ūkininkė: Dabar mes valdome 500 hektarų žemės, iš kurių 60 hektarų - nuosava, dar 10 ha nusipirkome. Visą kitą nuomojame iš aplinkinių ūkininkų. Turbūt nereikia aiškinti, kad tokiam didžiuliam plotui prižiūrėti reikia daug technikos, trąšų, pastatų, įvairios įrangos juose ir kita.
Jau pas mus lankėsi keli vokiečiai, domėjosi, kokia ta mūsų žemė, ar neketintume ją kada nors parduoti. Tikrai, žemės čia neblogos, juolab kad į jas įdėta nemažai prakaito, rūpestingai prižiūrimos. Be to, vieta patogi, netoli svarbių automagistralių. Atsakėme, kad neparduosime. Bet nežinia, ką į šių ar kitų užsieniečių pasiūlymus atsakytų mums žemę nuomojantys ūkininkai. Ko gero, ne vienas susigundytų papildoma, nors ir vienkartine marke ar doleriu. Tad ką tada tektų daryti su ta brangiai kainavusia technika, pastatais? Savoje žemėje tiek tikrai nereikėtų. Tektų daug ką išparceliuoti. Tai - ir moralinė skriauda, žinant, kiek vargo, pastangų įdėta, kol viskas įgyta, pritaikyta vietos sąlygoms. O tokių ūkininkų, kaip mes, Lietuvos kaime - ne vienetai. Bus atimta žemė ne vien iš kurio nors konkretaus ūkininko, bet apskritai - iš Lietuvos. Savo žemėje užsienietis įves ir savo tvarką, labai nepašokinėsime prieš jį: pusvelčiui, sulenkę nugaras lietuviai uoliai ir nuolankiai jam tarnaus. Gal čia kiek ir sutirštinau spalvas, bet taip gali atsitikti. Pažiūrėkime, kaip mūsų jaunimas dirba užsienyje.
Dar blogiau, jei žemę būtų leista parduoti mūsų šalies juridiniams asmenims. Pirmiausia galvas pakeltų įvairūs "abai", "uabai", bankai. Tam jie jau dabar pasirengę. Ne viena tokių organizacijų yra bendros įmonės su užsienio bendrovėmis, kurios turi pagrindinius akcijų paketus, vadinasi, ir gali tarti svariausią žodį, sudarant įvairius sandėrius. Visiškai lietuviškų komercinių bankų jau neliko. Tokios įmonės nebrangiai supirks iš mūsiškių žemes, o kiek palaukę, jas parduos, žinoma, jau nepalyginamai brangiau, užsieniečiams. Prisiminkime ir tai, kad dauguma žemių paveldėtojų yra miestų gyventojai, kurie visai neketina tose žemėse gyventi ar jų dirbti. Nei jie, nei jų vaikai. Jie nebrangiai tas žemes parduos nesvarbu kam: lietuviams ar vokiečiams. Imkime ir pafantazuokime. Ne paslaptis, kad vokiečiai jaučia nostalgiją Klaipėdos kraštui. Ogi susitelks kelios Vokietijos bendrovės, turtingi ūkininkai ir nupirks pusę ar dar daugiau Klaipėdos krašto. Tada būtų gražu. Mokėsime už įvažiavimą į jų žemes, už pliažus. Vokiečiai įsteigs mokyklas, o vietiniai lietuviai turės mokytis vokiečių kalbos ir taip toliau. Sakau, gal tai tik mano su vyru fantazija, bet ką gali žinoti... Lietuvoje įvyko įvairių dalykų, kurių neprognozavome.
Jeigu ir būtų leista pakeisti Konstitucijos 47-ąjį straipsnį, reikėtų priimti nuostatą dėl pereinamojo laikotarpio po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Tas laikotarpis galėtų būti penkiolika ar bent septyneri metai. Per tą laiką daug kas susidėliotų į savo vietas, patirtume mažiau skriaudos.

 

Kauno rajono Rokelių kaimo ūkininkė Ona Meilutė GENERAUSKIENĖ: Manau, kad nieko bloga, jei žemė būtų parduodama užsieniečiams, o ne kad apaugtų piktžolėmis. Dabar tokios žemės - dešimtys tūkstančių hektarų. Tik kita kalba - už kokią kainą? Lietuviai nevažiuoja į Vokietiją, Daniją ar Norvegiją pirkti žemių, nes ten kainos mūsiškiams neįkandamos. Ir užsieniečiai vieni pas kitus nevažiuoja pirkt žemių, nes ji visur brangi. Tik pas mus - prašom, ponai, imkit iš karto nors ir pusvelčiui, vis ne iš kišenės, o į kišenę. O vėliau vienokiu ar kitokiu keliu ta žemelė pateks užsieniečių žinion, o jie tai jau labai nesismulkins, mokės iš jos išspausti naudos. Pirmiausia neturėtų likti nuskriausti mūsų žmonės. Tik ar valstybė mus apgins, nežinia. Pati ne kartą įvairiais klausimais kreipiausi į įvairius valdininkus, kai Rokeliuose, mano žemėje, buvo rengiamasi statyti prekių perkrovimo stotį. Patyriau tų pareigūnų gudravimus. Susitikau su jais ir kitur. Ir vis - nenuoširdumas, įvairios vingybės, gudragalviškumas, nenuoseklumas. Trisdešimt metų dirbau pedagoginį darbą, teko bendrauti įvairiomis situacijomis su visokio lygio žmonėmis, tad mane apmauti gal ne taip paprasta. Tačiau kiek kaimo žmonelių dėl žemės yra skriaudžiamų, vedžiojamų už nosies! Dėl žemės grąžinimo teismai užversti bylomis. Nors tai tiesiogiai nesiejama su žemės pardavimu užsieniečiams, tačiau kalbu apie bendrus ženklus mūsų įstatymdavystės sistemoje. Kad tik visa tai neatsisuktų prieš mus ir šiuo atveju. Jau vien tai, kad ketinama žemę parduoti užsieniečiams neužbaigus žemės reformos, byloja apie tvarkos ir doros stoką mūsų valstybėje.
Kauno rajono Margininkų seniūnijos ūkininkas, buvęs tremtinys Vytautas RIMAS: Aš labai abejoju, ar užsienio šalyse atsiras daug žmonių, kurie, nusipirkę Lietuvoje žemių, jose ims ūkininkauti. Labiau tikėtina, kad užsieniečiai pas mus ims plėtoti pramogų, poilsio ar panašų verslą. Todėl jie jau dabar žvalgosi, žiūri, kaip būtų galima pigiai įsigyti žemių prie jūros, ežerų, Kauno marių, šalia didmiesčių. Čia jie įkurtų įspūdingas europietiško lygio poilsiavietes, pramogų centrus su golfo aikštėmis, teniso kortais, vandens irklavimo bazėmis, pliažais, lošimų, o gal ir prostitucijos namais. Iš tokio verslo gaunamas, kaip sakoma, greitas pinigas. O žemės ūkyje reikia ne vienerių metų atkaklaus triūso, daug investicijų, kol visa tai su vienokia ar kitokia nauda sugrįš tų žemių šeimininkui. Čia - ir gamtos sąlygos, ir pagaliau - ne itin palankūs žemdirbiui mūsų valstybės įstatymai, kiti potvarkiai. Leidus parduoti žemę užsieniečiams, atsirastų daug mūsiškių, kurie nors ir už nedidelę kainą tą žemelę išparceliuotų.
Ne, nelengva dabar ūkininkauti, tą patiriu savo kailiu. Keturiese valdome 40 hektarų nuosavos žemės ir dar 25 hektarus nuomojame. Daugiausia auginame javus. Bet, kritus grūdų supirkimo kainoms, pernai už kiekvieną toną praradome po 80 litų. Iš viso prikūlėme 200 tonų, tad nesunku paskaičiuoti, kiek patyrėme nuostolių. Ką dabar daryti? Gal į viską spjauti, numoti ranka ir laukti užsieniečių ar savų gudruolių?
Prisiminkime, kad lietuviui žemė nuo senų senovės buvo brangiausias turtas. Už ją kovojo mūsų proseneliai ir seneliai, dauguma Lietuvos patriotų, partizanų. Sibire irgi kentė vargą už žemę. Didžiuma prieškario šviesuolių, kunigų, garsių politikų buvo kilę iš kaimo, atėję nuo žemės vagos. O dabar tą žemę norime parduoti užsieniečiams! Skaudu. Čia, žinoma, didelės žalos mūsų žmonėms padarė sovietų okupacijos laikmetis. Per kolektyvizaciją daugelis prarado šeimininkiškumo jausmą, atprato būti savo žemės savininkais, tikrais, liaudiškai sakant, gaspadoriais. Pusšimtį metų sovietai mums nurodinėjo, komandavo, dabar vėl ketina šokdinti gal vokiečiai, gal danai, suomiai ar dar kas nors. Patys nesusitvarkome su savo žeme. Ne tik skaudu, bet ir gėda!
Aš kol gyvas savo žemės niekam neketinu parduoti, nors ir labai būtų nelengva. Reikia pakentėti. Tikiu, kad Lietuvoje yra šviesių protų ir kaime gyvenimas turėtų pagerėti.

Lietuvos žemės savininkų sąjungos tarybos pirmininkė Antanina VENCKŪNIENĖ: Dar pernai gruodžio mėnesį jungtiniame Lietuvos žemės savininkų sąjungos ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybų posėdyje priėmėme nuostatas dėl Konstitucijos 47-ojo straipsnio keitimo. Tų nuostatų laikomės ir dabar, jos ir toliau lieka aktualios ir už jas pasisakau. Priminsiu tik vieną kitą. Mes kategoriškai pasisakome prieš tai, kad valstybė arba jos įgaliotos institucijos galėtų parduoti žemę užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims (išskyrus ambasadas, konsulines įstaigas), tuo prarandant valstybės kontrolę tose žemėse ir valstybės teritoriją. Taip pat esu prieš bandymus priimti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą, leidžiantį tokią žemę parduoti juridiniams asmenims. Pagal dabartinę šio įstatymo redakciją Lietuvos žemę galėtų pirkti neaiškios kilmės juridiniai asmenys korupcijos tikslais. Lietuvos fiziniai asmenys, susigrąžinę žemę, turėtų teisę ją parduoti užsienio žmonėms, tačiau su sąlyga. Pirmiausia turi būti siūloma ją parduoti tos žemės bendrasavininkams, jei tokių yra, po to kaimynams, ir tik tada - Lietuvos valstybei. Tai būtų nors šiokia tokia apsauga nuo užsieniečių įtakos. Be to, mūsų šalies žmonės, nusipirkę žemės už investicinius čekius, turėtų teisę ją parduoti tik Lietuvos valstybei už nustatytą nominalią kainą.

Užrašė Benjaminas ŽULYS

P.S. Kitų nuomonių apie žemės pardavimą užsieniečiams spausdinsime vėliau.

© 2002 "XXI amžius"

 

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija