Popiežius vadovavo Asyžiaus tarpreliginiam susitikimui už taiką

Pasaulio religijų vadovai nori prisidėti prie pastangų, kuriomis bus nuginti tamsūs terorizmo, neapykantos ir ginkluotų konfliktų debesys, sakė popiežius Jonas Paulius II sausio 24 dieną, kai vadovavo tarpreliginiam piligrimų susitikimui gimtajame šv.Pranciškaus mieste Asyžiuje. Tą žiemos dieną dangus virš Asyžiaus tikrai buvo švininis, padengtas storais debesimis, tačiau Popiežius ir kiti svečiai - daugiau kaip 200 religinių vadovų - buvo apsaugoti nuo vėjų ir šalto lietaus lengvo metalo ir plastiko lakštais, kurie Šv.Pranciškaus aikštę pavertė didžiule palapine.

Asyžiuje visi krikščionių Bažnyčių atstovai susirinko į Šv.Pranciškaus žemutinę baziliką ekumeninei maldai už taiką, kuriai vadovavo Šventasis Tėvas

Dvasingumo teologijos konferencija

Katalikų teologijos fakultetas prie Vytauto Didžiojo universiteto ir Marijonų talkininkų centras sausio 25, 26, 27 dienomis organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją "Šventumas visiems", skirtą pal. Jurgio Matulaičio mirties 75-osioms ir šv. Pranciškaus Salezo vyskupystės 400-osioms metinėms paminėti. Pirmoji konferencijos diena vyko Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje.
Įvadiniame pranešime vyskupas Jonas Boruta, SJ, nagrinėdamas dvasingumo teologijos sąvoką, aiškino, kad mūsų visuomenėje dažnai dvasingumas suprantamas kaip kultūrinis išprusimas: domėjimasis menu, muzika, literatūra arba yra kažkas panašaus į humanitarinį išsilavinimą. Žmogus yra būtybė, turinti dvasinį pradą. Kaip tikima krikščionių, žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Todėl, kalbant apie dvasingumą, tenka žvelgti į žmogaus pirmavaizdį - Dievą.

Šv. Mišias Šv. Gertrūdos bažnyčioje aukoja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius (viduryje), kun. dr. Vytautas Brilius, MIC (kairėje) ir mons. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas

Kai aš mažas buvau...

Kai aš mažas buvau, ožių neganiau, tačiau ganiau tėvų karvių ir avių bandą ir kartais sutikdavau partizanus, kurių paprašytas stebėdavau apylinkę ir, pamatęs ką įtartina, pranešdavau jiems.
Tada dar nebuvo televizijos ir laidos "Kai aš mažas buvau" nebuvo. Justas Paleckis tada dar buvo palyginti jaunas, jo sūnus Justas Vincas - dar visai mažas, o ir vaikaičių dar nebuvo, todėl jų prisiminimai televizijoje apie anuos laikus kelia abejonių. Ankstyvąjį pokarį nebuvo dar ir Viktoro Gerulaičio, tačiau anuos laikus jis prisimena (!). Prisiminimus atgaivinti padeda J.Paleckio bendraminčiai, kinas. Istorijos šiukšlyne surasti ir V.Gerulaičio bei Lietuvos nacionalinės televizijos darbuotojų viešinami sovietinių kino kronikų kadrai įspūdingais vaizdais prisiminimams teikia autentiškumo regimybę. Dokumentika, faktai, įspūdingi vaizdai - štai kur kino galybė!

Į kieno rankas atiduosime žemę?

Tarp Lietuvos ūkininkų, kaime žemės turinčių miestiečių, įvairių organizacijų atstovų, Seimo, savivaldos bei kitų žinybų netyla diskusijos bei ginčai dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagrindinį žodį dėl LR Konstitucijos 47-ojo straipsnio keitimo turėtų tarti Seimas, tačiau svarstymas buvo atidėtas.
Be jokios abejonės, reikšminga ir kitų piliečių nuomonė. Keletą iš jų užkalbinome, prašydami pasakyti, ką jie mano apie šį opų mūsų šalies gyvenimo reikalą. Savo mintimis pasidalijo keletas "XXI amžiaus" pakalbintų ūkininkų.

Patys muša, patys rėkia

Lenkijoje veikianti ir paties Seimo globojama organizacija "Wspólnota Polska" ("Lenkų bendruomenė") vykdo išties kilnią ir patriotinę misiją: palaikyti užsienyje gyvenančių lenkų ryšius su tėvyne, teikti jiems finansinę ir kitokią paramą, ypač susijusią su kultūra, mokslu ir t.t. Tai ne šiaip sau visuomeninė organizacija, joje, be politikų, yra aukštų Bažnyčios hierarchų, teisininkų, mokslininkų. Todėl keista, kad šios organizacijos leidžiamuose mėnesiniuose biuleteniuose nuolat užpuldinėjama Lietuva, ypač kalbant apie Lietuvos lenkų švietimo klausimus. Galima drąsiai pasakyti, jog šmeižiama ir meluojama per akis, pavaizduojant Lietuvą kaip slopinančią lenkų švietimą, neskiriančią pakankamai lėšų lenkų mokykloms. Kaip didžiausias nusikaltimas pateikiamas Švietimo ministerijos 1998 m. gruodžio 11 d. nutarimas panaikinti privalomą lenkų kalbos egzaminą lenkų mokyklose.