Patys muša, patys rėkia
Lenkijoje veikianti ir paties
Seimo globojama organizacija "Wspólnota Polska" ("Lenkų
bendruomenė") vykdo išties kilnią ir patriotinę misiją: palaikyti
užsienyje gyvenančių lenkų ryšius su tėvyne, teikti jiems finansinę
ir kitokią paramą, ypač susijusią su kultūra, mokslu ir t.t. Tai
ne šiaip sau visuomeninė organizacija, joje, be politikų, yra
aukštų Bažnyčios hierarchų, teisininkų, mokslininkų. Todėl keista,
kad šios organizacijos leidžiamuose mėnesiniuose biuleteniuose
nuolat užpuldinėjama Lietuva, ypač kalbant apie Lietuvos lenkų
švietimo klausimus. Galima drąsiai pasakyti, jog šmeižiama ir
meluojama per akis, pavaizduojant Lietuvą kaip slopinančią lenkų
švietimą, neskiriančią pakankamai lėšų lenkų mokykloms. Kaip didžiausias
nusikaltimas pateikiamas Švietimo ministerijos 1998 m. gruodžio
11 d. nutarimas panaikinti privalomą lenkų kalbos egzaminą lenkų
mokyklose. Niekas to egzamino kategoriškai neuždraudė, nes buvo
palikta teisė pačioms mokykloms spręsti. Beje, visos Lietuvos
lenkų mokyklos taip ir padarė. "Wspólnota Polska" praėjusių
metų biuletenyje (Nr. 9) išlieta tiek pagiežos ir ciniško melo,
jog atrodo, tarsi tai būtų pirmųjų mūsų nepriklausomybės metų
Vilniaus krašto autonomininkų deklaracijos. Ko gero, ir tuos straipsnius
"Wspólnota" rašo aršiausi Lietuvos nepriklausomybės
priešai. Kaip didžiausias nusikaltimas pateikiamas faktas, kad
Šalčininkuose pastatyta lietuvių mokykla(!). O esą šio rajono
Švietimo skyriaus vedėjas A.Jankovski netgi ėmė paskolą iš banko,
kad išmokėtų atlyginimus rajono lenkų mokyklų mokytojams. Visai
neminima, kad rajono lenkiškoji valdžia, kurioje sėdi tie patys
autonomininkai, jau seniai tų mokyklų pedagogams nemoka atlyginimų
net po du tris, ar keturis mėnesius. Biuletenyje nieko neminima,
kad, prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, visiškai suslavintoje
Pietryčių Lietuvoje (Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Trakų rajono
rytinė dalis, Švenčionių rajono pietinė dalis) vyravo rusų mokyklos
arba klasės mišriose mokyklose. Lietuvių mokyklų ten beveik nebuvo.
Jau Atgimimo pradžioje sparčiai ėmė kurtis lenkų mokyklų tinklas,
gausėjo lenkų kalba besimokančių mokinių. Daugiausia lėmė lenkų
vietos valdžia, o ypač tai, kad į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų
tarybas buvo išrinkti Lenkų sąjungos veikėjai (dabar Lenkų rinkimų
akcija). Jie puikiai pasinaudojo Lietuvoje priimtu Savivaldybių
įstatymu, leidusiu spręsti vietos savivaldybėms švietimo reikalus.
Faktiškai valdžią šiuose rajonuose paėmė aršūs autonomininkai
A.Brodavskis, Č.Vysockis ir kiti partinės nomenklatūros parinkti
žmonės. Beje, spekuliuodami lenkų korta, tos autonomijos kūrėjai
savo žvilgsnius kreipė ne į Lenkiją, o tiesiog prašyte prašė prijungti
Pietryčių Lietuvą prie Baltarusijos. O buvęs SSRS liaudies deputatas
J.Tichonovičius, puolęs M.Gorbačiovą iš Kremliaus tribūnos už
tai, kad jis leidžia Lenkijoje griauti Lenino paminklus, buvo
užsimojęs dar daugiau. Lenkijos spauda rašė, kad J.Tichonovičius
rytinėje Lietuvos dalyje siekė įkurti "Rytų Lenkijos sovietų
socialistinę respubliką". Gal todėl "Wspólnotos"
biuleteniuose nebūna nė žodelio kritikos lukašenkiškos Baltarusijos
atžvilgiu, kur lenkų mažumos švietimo beveik visiškai nėra arba
jis yra apgailėtinos padėties. Pavyzdžiui, Baltarusijoje, kurioje
gyvena apie pusė milijono lenkų, veikia tik dvi mokyklos lenkų
dėstojamąja kalba - Volkovyske ir Gardine, kur mokykla pastatyta
už Lenkijos pinigus. Abiejų mokyklų visose klasėse mokosi per
700 moksleivių, o šiais mokslo metais į Gardino lenkų mokyklą
įsijungė 38, o Volkovyske - vos 18 lenkų vaikų. Tiesa, yra dar
dvi dvikalbės mokyklos. Ten lenkų kalba dėstoma tik pradinėse
klasėse.
Taigi, palyginus lenkų švietimą
Lietuvoje ir Baltarusijoje, matome, kad lenkų mokyklų tinklas
Lietuvoje yra šimtą kartų (!) tankesnis negu Baltarusijoje. Lietuvoje
viena lenkų mokykla tenka dviem tūkstančiams lenkų, o Baltarusijoje
- 200 tūkstančių! Kokioje gi dar pasaulio šalyje tautinės mažumos
švietimui skiriama tiek daug dėmesio ir lėšų nei Lietuvoje? Juk
pati "Wspólnota Polska" pripažįsta, jog Lietuvoje yra
125 mokyklos lenkų dėstomąja kalba, kuriose mokosi 22 tūkstančiai
moksleivių. Kurgi čia diskriminacija? Lenkų "patriotai",
tiksliau šovinistai iš "Wspólnotos", šmeiždami Lietuvą,
net neužsimena, kad nė viena lietuvių mokykla Lenkijoje neturi
net savo patalpų. "Patriotai" skundžiasi, jog Lietuvoje
mažai leidžiama lenkiškų vadovėlių, todėl mokytojai priversti
naudotis lietuviškais. Tačiau nuo 1990 metų Lietuvoje išleista
daugiau kaip 200 pavadinimų lenkiškų vadovėlių, nors jų išleidimas
Lietuvos biudžetui kainuoja kur kas brangiau negu lietuviškų.
O kaipgi vadovėlių lietuviškų mokyklų Lenkijoje klausimas? Deja,
daugiau negu prastas. Jie apskritai pradėti leisti tik nuo 1997
metų ir iki šiol išleista vos kelių pavadinimų. Apie lenkiškų
vadovėlių leidimą Baltarusijoje net nėra ko kalbėti. Ten jie visiškai
neleidžiami.
Susidaro įspūdis, kad šmeižikiškus
straipsnius prieš Lietuvą Lenkijos spaudoje rašo ne Lenkijoje
gyvenantys autoriai, susirūpinę tautiečių likimu Lietuvoje, o
tie patys buvę Vilniaus krašto autonomininkai, vis dar nesuvokiantys,
kad gyvena Lietuvoje. Tiesa, jie dabar nekalba apie autonomiją
"raudoniesiems" rajonams. Beje, tos autonomijos reikėjo
ne tiems užguitiems, vargo prispaustiems ir vietinių nomenklatūrininkų
tikrais baudžiauninkais paverstiems gyventojams, o didelę galią
turėjusiems Maskvos tarnams. Ir kodėl gi jiems nesiautėti, jeigu
nė vienam net plaukas nuo galvos nenukrito, nors jie sąmoningai
pažeidinėjo visus Lietuvos Respublikos įstatymus. Netgi tuometinis
Lietuvos generalinis prokuroras A.Paulauskas 1993-ųjų pavasarį
pripažino, kad į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas 1992 metų
rinkimuose išrinkti tie patys asmenys, kurie kūrė autonomiją,
buvo vadinamojo "visų lygių Vilniaus krašto deputatų suvažiavimo"
ir Koordinacinės tarybos nariai. Tačiau Generalinė prokuratūra
nieko nedarė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymu,
jiems būtų atimta Lietuvos pilietybė. Tame įstatyme aiškiai pasakyta,
kad konkrečiam asmeniui po 1990 m. kovo 11-osios dalyvavusiam
veiksmuose, nukreiptuose prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę
ir jos teritorinį vientisumą, pilietybės suteikimo aktas gali
būti pripažintas negaliojančiu.
Po pirmojo buvusių komunistų
sugrįžimo į valdžią ir LDDP "piramidės" pastatymo daugelis
lenkų autonomininkų Koordinacinės tarybos narių vėl užėmė atsakingus
postus Pietryčių Lietuvoje, dalis atsidūrė Seime. Sugrįžę į valdžią,
šie Lietuvos nepriklausomybės griovėjai vėl ėmė rauti su šaknimis
visus lietuvybės daigus. Kaip dar 1996 metais rašė buvusi Vilniaus
rajono švietimo skyriaus vedėja D.Sabienė, valstybės įstatymai
rajone neveikia - veikiau įgyvendinama tai, kas numatyta "Mostiškių
statute". (Galima priminti, jog Mostiškėse 1991 m. gegužės
22 d. įvyko SSKP ir KGB suorganizuotas autonomininkų suvažiavimas.
Įdomu, jog Mostiškių suokalbininkai savo raportuose Maskvai apie
nuveiktus darbus, griaunant Lietuvos nepriklausomybę, ypač pabrėžė,
kad juos remia liūdnos atminties Lietuvos ateities forumas, kurio
veikėjai ir šiandien moko Lietuvos žmones kaip gyventi.) Tiesa,
šiandien garsiai šūkauti apie autonomiją visiškai nebūtina - autonomininkams
atrišo rankas Savivaldos įstatymas. Pavyzdžiui, vos sugrįžus į
valdžią buvusiems komunistams, vien iš Vilniaus rajono savivaldybės
buvo atleisti visi lietuviai, o per metus priimti į darbą 26 darbuotojai,
nemokantys lietuvių kalbos. Beje, 1996 metais žurnalistas E.Ganusauskas
rašė, kai tuometinis Vyriausybės atstovas A.Cegelis bandė pristabdyti
Vilniaus rajono vadovų savivalę, jam bemat paskambino pats Č.Juršėnas
ir išbarė už "lietuvių nacionalistų" palaikymą... Neteisėtai
atleidžiamų darbuotojų neapgynė ir specialiai sukurta Vyriausybinė
komisija, kuriai vadovavo būsimasis LDDP premjeras M.Stankevičius
(dabar medžiojantis kartu su A.Brazausku, kuris vietinėje lenkų
spaudoje 1992 metais Seimo rinkimuose ragino balsuoti už buvusį
savo pavaldinį LKP centro komitete Ryšardą Maceikianecą), tada
pareiškęs, jog prieš rinkimus nereikia aštrinti situacijos...
Todėl kaltinti vien "Wspólnota Polska" dėl šmeižtų ir
prasimanymų, nukreiptų prieš Lietuvą, nederėtų. Tas purvas į Varšuvą
atnešamas iš Vilniaus, iš Lenkų rinkimų akcijos aktyvistų, apie
kurių leidžiamą laikraštį "Nasza gazeta" Kovo 11-osios
Akto signataras lenkas Česlavas Okinčicas rašė, jog tai yra laikraštis,
jungiantis pigiausią vietinį bolševikinį populizmą, prisotintą
melo ir veidmainystės. O tikėtis dabartinių Lietuvos gelbėtojų
ir medžiotojų reakcijos į vis iš Varšuvos pasipilančius šmeižtus
nėra prasmės. Valstybės garbė jiems taip ir liko paskutinėje vietoje.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2002 "XXI amžius"