Dvasingumo teologijos konferencija
Katalikų teologijos fakultetas prie
Vytauto Didžiojo universiteto ir Marijonų talkininkų centras sausio
25, 26, 27 dienomis organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją
"Šventumas visiems", skirtą pal. Jurgio Matulaičio mirties
75-osioms ir šv. Pranciškaus Salezo vyskupystės 400-osioms metinėms
paminėti. Pirmoji konferencijos diena vyko Vilniuje, Lietuvos
mokslų akademijoje.
Įvadiniame pranešime vyskupas Jonas Boruta, SJ, nagrinėdamas dvasingumo
teologijos sąvoką, aiškino, kad mūsų visuomenėje dažnai dvasingumas
suprantamas kaip kultūrinis išprusimas: domėjimasis menu, muzika,
literatūra arba yra kažkas panašaus į humanitarinį išsilavinimą.
Žmogus yra būtybė, turinti dvasinį pradą. Kaip tikima krikščionių,
žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Todėl, kalbant
apie dvasingumą, tenka žvelgti į žmogaus pirmavaizdį - Dievą.
Remiantis šiandieniniu krikščioniškuoju supratimu, dvasingumo
teologija yra mokslas apie krikščioniškojo tobulumo siekimą. Kadangi
šventieji yra panašumo ir vienybės su Dievu realizuotojai, tai
jų gyvenimui dvasingumo teologija skiria ypatingą dėmesį.
Susirgus kun. prof. habil. dr. Stanislovui Urbanskiui, jo pranešimą
"Didžių šventųjų Pranciškaus Salezo ir Jurgio Matulaičio
didybė" perskaitė kun. Gintaras Petronis.
Nors šv. Pranciškus Salezas mirė prieš 380 metų , o pal. Jurgis
Matulaitis - prieš 75-erius, tais laikais mažai buvo panašių į
juos žmonių. Jei pasidomėsime jų veikla, pastebėsime, kad jie
abu labai rūpinosi pasauliečių sielovada. Ir vienam, ir kitam
labai rūpėjo tobulumo siekiantys tikintieji. Pal. Jurgis ir šv.
Salezas dvasiškai vadovavo ir pasauliečiams, ir vienuoliams, steigė
naujas ir atnaujino senas vienuolijas.
Šv. Pranciškus Salezas rašė: "Tikras gyvas pamaldumas...
išplaukia iš Dievo meilės, nes iš tiesų yra ne kas kita, kaip
tikra ir ne bet kokia Dievo meilė. Kadangi teikia mums galios
gera veikti, vadinama veikliąja meile. Kai pasiekia tokį tobulumo
laipsnį, kad ne tik padeda mums gera daryti, bet ir padaro tai,
kad geruosius darbus vykdome stropiai, dažnai ir noromis, tada
vadinama pamaldumu".
Panašiai mąstė ir pal. Jurgis Matulaitis: "Mylėti Dievą ir
žmogų yra vienintelis tikras krikščioniškas tobulumas. Kiti dalykai
yra priemonės tikslui... Nors tai priemonės, bet jų neniekinkime:
reikia šalinti kliūtį po kliūties, įgyti dorybę po dorybės - ir
taip artėti prie tikslo, prie meilės. Jeigu nėra meilės, viskas
niekai: meilėje viskas vertinga".
Varšuvos kardinolo Stepono Višinskio universiteto Teologijos fakulteto
doktorantė Elžbieta Matulevič skaitė du pranešimus: "Šventumo
esmė - pal. Jurgio Matulaičio samprata" ir "Malda -
visuotinė šventumo priemonė pagal pal. Jurgį Matulaitį".
Anot E.Matulevič, pal. Jurgis yra rašęs, kad vidutiniam krikščioniui
tikėjimas - tik viena atskira jo gyvenimo dalis. Toks žmogus turi
šį tą sau ir šį tą Dievui. Kitaip gyvena šventasis. Siekdamas
visa palenkti Dievui, jis nedrasko savo gyvenimo į dalis. Visi
antriniai tikslai pranyksta, belieka vienintelis tikslas - Dievas.
Šis tikslas užvaldo žmogų, ugdo jį, apeidamas ir palikdamas vieną
kitą silpnybę, nes malonė palengva keičia ir tobulina prigimtį,
bet keisdama jos nepašalina.
"Lenkiškieji pal. Jurgio Matulaičio rankraščiai įvairiopai
išvardija maldos sąvoką. Mėgindamas išreikšti, kas sudaro žmogaus
bendravimo su Dievu esmę, pal. Jurgis dažnai remiasi kitų didžiųjų
maldininkų - šv. Jėzaus Teresės (Avilietės), šv. Kryžiaus Jono
- apibrėžtimis, taip pat savo maldos patirtimi. Palaimintasis
pabrėžia, kad malda yra svarbus užsiėmimas kiekvieno krikščionio,
juo labiau - kunigo ir vienuolio gyvenime. Pripažįsta maldai labai
aukštą vietą svarbiausių reikalų hierarchijoje. Savo raštuose
jis dažnai cituoja šv. Ignaco Lojolos dvasinių lavybų "pagrindą",
kur išvardyti du pagrindiniai žmogaus gyvenimo tikslai; pirmasis
- duoti garbę Dievui ir tarnauti Jam; antrasis - laimėti savo
sielos išganymą", - sakė E.Matulevič, nagrinėdama maldos
apibrėžimus.
Pirmos dienos konferenciją užbaigė istorikė, pal. J.Matulaičio
tyrinėtoja Genovaitė Gustaitė. Ji paskaitė kelis pal. Jurgio laiškus,
adresuotus artimiausiam bičiuliui vyskupui Pranui Bučiui.
Antroji konferencijos diena tęsėsi Kaune, Katalikų teologijos
fakulteto VDU salėje, sausio 26 dieną, šeštadienį, arkivyskupo
metropolito Sigito Tamkevičiaus, SJ, sveikinimu tikintiesiems,
vienuolėms ir vienuoliams, teologijos fakulteto studentams. Arkivyskupas
S.Tamkevičius savo pranešime "Krikščioniškasis dvasingumas
- mūsų tautos moralinio tvirtumo pamatas priespaudos metais"
kalbėjo, kad apie žmogaus dvasingumą sovietmečiu daug pasisakė
tokie žmonės, kuriems, dažniausiai būnant partiniais veikėjais,
tikrai mažiausiai derėjo tą daryti, nes jų darbai liudijo visai
ką kita. Prelegentas paminėjo mūsų tautos kankinį kun. Virgilijų
Jaugelį, kalintą už "LKB kroniką" ir 17 000 parašų rinkimą
po garsiuoju katalikų memorandumu. 1974 m. balandžio 9 d. suimtas
kalėjo Lukiškių kalėjime. Mirtinai susirgęs, paleistas 1975 m.
gegužės 7 d. sugebėjo 1978 metais baigti pogrindinę kunigų seminariją.
Dirbo Kybartuose. Mirė 1980 m. vasario 17 d., būdamas tik 30-ies
metų amžiaus. Palaidotas Kybartų bažnyčios bokšto kriptoje. Žmonės
amžinąjį atilsį Virgutį laiko šventuoju, lanko jo kapą ir meldžia
užtarimo.
Mons. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, OFS, VDU KTF dekanas
vaizdžiais pavyzdžiais pailiustravo savo paskaitos temą "Dvasingumo
ugdymas VDU Katalikų teologijos fakultete".
Įspūdingą Varšuvos kardinolo Stefano Višinskio, teologijos universiteto
prof. habil. dr., Lenkijos katalikų teologijos ideologo Stanislovo
Urbanskio pranešimą "Pasauliečių kelias į šventumą pagal
Pranciškų Salezą ir Jurgį Matulaitį" perskaitė kun. Vaclovas
Aliulis, MIC.
"Įsiskaitę į šv. Pranciškaus Salezo ir palaimintojo Jurgio
Matulaičio veiklą, greitai pastebėsime, - sakoma pranešime, -
kaip labai jie buvo susirūpinę pasauliečių sielovada. Šv. Pranciškus
buvo įsijungęs į Bažnyčios atsinaujinimo srovę po Tridento susirinkimo,
palaimintasis Jurgis - atsidavęs liaudies dvasiniam kėlimui. Nors
pirmasis mirė prieš 380 metų, o antrasis - prieš 75, tais laikais
mažai buvo panašių į juos žmonių.
Susidomėjimas pasauliečiais nereiškia, kad Sinodo vyskupams kunigų
reikalai būtų atrodę mažiau svarbūs. Atvirkščiai - viena ir kita
buvo organiškai susiję: kad dvasiškai stiprintų tikinčiąją liaudį,
reikėjo daug kunigų. Todėl šie vyskupai steigė naujas ir atnaujino
senas vienuolijas.
Palaimintasis Jurgis ir šv. Salezas dvasiškai vadovavo pasauliečiams
ir vienuoliams. Dvasinio vadovavimo klausimas pal. Jurgio raštuose
labiausiai atskleistas laiškais. Dauguma jų rašyti trimis kalbomis:
lietuviškai, lenkiškai ir lotyniškai. Abiejų šių šventų vyskupų
mintimis, per visą gyvenimą juos lydėjo tobulumo keliu einančio
pasauliečio vizija".
Varšuvietė viešnia dr. Elžbieta Matulevič (tik palaimintojo bendrapavardė,
bet ne giminaitė) skaitė pranešimą "Palaimintojo J.Matulaičio
mistika".
Po pietų konferencija tęsė savo darbą Lietuvos Marijonų provincijos
pal. arkivyskupo J.Matulaičio salėje (Laisvės al. 101 a). "Dvasinių
vertybių ugdymą akademinėje bendruomenėje. veiklą ir kontempliaciją"
- tokią temą gvildeno magistrantė Aušra Karaliūtė, SJE.
Kun. V.Aliulis, MIC, pristatė susirinkusiesiems Šv. Pranciškaus
Salezo veikalą "Išganymo kelias" (kitaip dar vadinamą
"Filotėja") ir Pal. J.Matulaičio maldų rinkinėlį "Viešpatie!
Kaip aš Tave myliu!"
Pasisakiusiųjų temas aptarė dr. E.Matulevič, kun. V.Aliulis, MIC,
kun. doc. dr. Vytautas Brilius.
Konferencija Kaune baigėsi šv. Mišiomis Šv. Gertrūdos bažnyčioje,
kurioms vadovavo arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius.
Baigiamoji, trečioji, konferencijos diena vyko Marijampolėje.
prof. dr. Stanislovo Urbauskio pranešimą "Pal. J.Matulaitis
- didis Dieve mūsų laikams" perskaitė kun. V.Aliulis. Vidudienį
įvyko šv. Mišios Šv. arkangelo Mykolo mažojoje bazilikoje, kurias
koncelebravo ir homiliją sakė vyskupas Rimantas Norvila.
Kristui ir Bažnyčiai skirta turininga katalikų konferencija buvo
patraukli, vaisinga mintimis ir įsimenanti.
Elona GUBAVIČIŪTĖ
Kazimieras DOBKEVIČIUS
Vilnius-kaunas-Marijampolė
© 2002 "XXI amžius"