Atnaujintas 2002 m. vasario 1 d.
Nr. 9
(1016)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Žiniasklaida
Aktualijos
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Kai aš mažas buvau...

Kai aš mažas buvau, ožių neganiau, tačiau ganiau tėvų karvių ir avių bandą ir kartais sutikdavau partizanus, kurių paprašytas stebėdavau apylinkę ir, pamatęs ką įtartina, pranešdavau jiems.
Tada dar nebuvo televizijos ir laidos "Kai aš mažas buvau" nebuvo. Justas Paleckis tada dar buvo palyginti jaunas, jo sūnus Justas Vincas - dar visai mažas, o ir vaikaičių dar nebuvo, todėl jų prisiminimai televizijoje apie anuos laikus kelia abejonių. Ankstyvąjį pokarį nebuvo dar ir Viktoro Gerulaičio, tačiau anuos laikus jis prisimena (!). Prisiminimus atgaivinti padeda J.Paleckio bendraminčiai, kinas. Istorijos šiukšlyne surasti ir V.Gerulaičio bei Lietuvos nacionalinės televizijos darbuotojų viešinami sovietinių kino kronikų kadrai įspūdingais vaizdais prisiminimams teikia autentiškumo regimybę. Dokumentika, faktai, įspūdingi vaizdai - štai kur kino galybė!
Kai aš mažas buvau, kiną - judančius paveikslus ant baltos marškos - pamačiau frontui pasitraukus į Vakarus. "Jaunoji gvardija", "Žvalgo žygis", "Kaip grūdinosi plienas", kino žurnalai su raudonosiomis gurguolėmis tarsi pirštu rodė, kokie esame maži ir kokie turime išaugti.
Kai aš mažas buvau, mačiau ne tik filmus, bet ir savo tėviškėje, Kupiškio rajone, mačiau, kaip gimtojoje sodyboje stribai, miklindami akį, šaudė į mano sukaltus inkilus su jau išsiritusiais varnėnais.
Būdamas penktoje klasėje, mačiau virš lentos pakabintą plakatą su Juliaus Janonio žodžiais: "Gamta juk gėrybių pabėrė, visiems ji vienodai jas teikia, žmogus nelygumą sutvėrė, tad žmogų ir kaltinti reikia". Deja, mačiau ir girdėjau kitokias eiles deklamuojančią partizanę poetę Dianą Glemžaitę.
Mačiau Kupiškio rajono komjaunimo sekretoriaus Valerijono Baltrūno (jo, nusifotografavusio su šautuvu tarp Kupiškio stribų, nuotrauką radau J.Starkausko knygoje "Stribai") į mokyklą atsiųstą lietuviškai nemokantį politruką, kuris reikalavo, kad penktokai rašytų pareiškimus, prašydami priimti į pionierius. Atsisakius reikėjo nurodyti priežastį (iš dvidešimt penkių mokinių nė vieno prašymo neatsirado).
Mačiau, kaip gimtajame Laukminiškių kaime liepsnojo Jono Rasiulio ir jo kaimynų Albino Kaluinos ir Albino Indrelės sodybos, nes Rasiulio sūnūs buvo partizanai.
Mačiau, kaip tarp Rasiulių gryčios pelenų ir nuodėgulių kaimynai ieškojo sudegintų Rasiulienės ir jos motinos Kalkienės palaikų.
Mačiau, kaip lauke laidojo kaimyną partizaną Kazimierą Rasiulį, kuris peršautas, bet nenorėdamas pasiduoti, susisprogdino.
Mačiau, kaip liepsnojo gretimo Suvaidiškėlių kaimo Liongino Gintauto sodyba, nes jo sūnus slapstėsi, kad nebūtų mobilizuotas į sovietų kariuomenę.
Mačiau neištvėrusią stribų kankinimų, iš savo namų pasitraukusią ir naktimis prie lango klūpančią partizano motiną, laukiančią, ar nepasirodys jos sūnus. O jis, P.Jokubkos išduotas ir nužudytas, jau buvo įmestas į apleistą Pandėlio šulinį (vėliau motina, tą sužinojusi, išprotėjo).
Mačiau pro durų plyšį iš kaimo kalvio grytelės, kurioje nuo tremties buvau pasislėpęs, kaip stribai, J.Paleckio ir A.Sniečkaus įsakyti, vežė mano tėvus ir seserį į Sibirą.
Mačiau ir gurguolę kaimynų, besitraukiančių iš gimtųjų namų į Kupiškį. Jie vežėsi javų ir kitokio turto, varėsi gyvulių, palikę tik šunelį Margį. Šis iš sodybos nesitraukė (girdėdavau jo gailų staugimą), kol vilkai sudraskė.
Mačiau rokiškėną Povilą Jokubką, kuris klasta pateko į partizanų būrį, juos išdavė, o pats, pasitraukęs į Šilutę, tapo gaisrinės viršininku.
Mačiau enkavėdistus su vilkšuniais "šukuojančius" kaimus ir miškus ir žudančius beginklius vyrus (tarp jų - mano krikšto tėvas Petras Žiaugra).
Dar daug ką mačiau ir dar daugiau, ypač blogų naujienų, išgirsdavau, kai mažas buvau. Pamatau, išgirstu ir dabar per radiją, televiziją, iš tribūnų: į "niekur" žiūrinčios ledinės akys, sovietinis standartinis kalbos stilius, blogai maskuotas melas.
Dėl to, ką mačiau, kai mažas buvau, dešimtmečiams praėjus, dažnai slogi atmintis užgula. Ką ir kaip mato V.Gerulaitis ir jo pašnekovai pro raudonus akinius bei rodo per nacionalinę televiziją su nostalgija praeičiai, daugelį papiktina. Muzikologas, gerų radijo laidų autorius gal dėl to, kad nematė ankstyvojo pokario, užmynė kažką negera (gal kas pakišo) ir paslydo; prisimena tai, ko pats nematė.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija