XXI amžius

Drumzlinas žinių srautas: kas tai - neišmanymas ar strategija?

Pastaruoju metu daug informacinių laidų per LRTV kanalus paprastai pradedamos pačiomis blogiausiomis naujienomis, ypač iš Lietuvos: apie žmogžudystes, plėšimus, žūtis gaisruose, per autokatastrofas ir pan. Beveik tokia pat schema taikoma ir pranešimams iš užsienio. Kuo žinia šiurpesnė, tuo daugiau jai skiriama laiko eteryje, vėliau kelis kartus tą faktą (įvykį) iš visų pusių aptarinėjant, "išnarstant po kauliuką". Naujausi pavyzdžiai - sausio 10 dieną 10 valandą LR-1 žinios pradėtos pranešimu apie JAV transporto lėktuvo katastrofą. Ta žinia per dieną ne kartą kartota kaip Lietuvai svarbiausia(?). Sausio 14 dieną 10 valandos LR-1 žiniose pirmiausia pranešta apie gaisrą su trijų žmonių aukomis Šiauliuose, o jau vėliau - apie būsimą telefonų numerių keitimą Lietuvoje, apie būsimą lito "perrišimą" prie euro, apie tai, kad vos nepaspringo JAV prezidentas, kad nesiseka gaudyti O.bin Ladeną ir t.t. LR-1 vėliau anonsavo, kad to vakaro "Panorama" prasidės pranešimu apie tris aukas per gaisrą Šiauliuose...
Žinant, kad LR-1 programą klauso labai daug pensininkų (jiems tai - svarbiausias žinių šaltinis), tiesiog alogiška ir antihumaniška laikytina ir tokia daugelio žinių struktūra (seka), ir ypač jiems primetama žurnalisto Liauksmino šiurpiosios statistikos suvestinė. Jei tarp tų vargšų pensininkų ir yra dalis turgaus moterėlių intelekto smalsuolių, kuriems tikrai tokių žinių reikia, jie gali apie tai pasiskaityti "Akistatoje", "Lietuvos ryte" ir kitur, bet būtina pasigailėti daugumos normaliai protaujančių senukų ir neteikti jiems tokio "peno". Iš to dviguba nauda: ir brangų eterio laiką sutaupysite, ir senukų sveikatą išsaugosite. Juk niekam (išskyrus artimuosius) bloga žinia nėra tokia svarbi ir niekas (išskyrus gal policiją, medikus) nukentėjusiesiems padėti negali, tad kokia prasmė apie tai skelbti visai Lietuvai? Tiksliai žinau, kad pranešimai apie baisias avarijas, kunigų savižudybes sukelia seniems žmonėms šoką, dvasinę sumaištį ar net insultą. Nejau šito sąmoningai siekiama?
Norint padėti nukentėjusiųjų artimiesiems, gal ir tikslinga būtų, kad žurnalistas Liauksminas telefonu ją praneštų, vos tik jis savais kanalais gautų, bet kam tai skelbti visai Lietuvai?
Labai prastą įspūdį daro ypač skaudžių įvykių tiražavimas beveik per visas žiniasklaidos priemones. Blogos žinios labai sureikšminamos, į įvykių vietas siunčiami specialūs korespondentai, viską kuo smulkiausiai aprašantys, filmuojantys.
Ir vėl kyla klausimas: kam tai reikalinga ar naudinga? Arba - kaip visa tai girdintys ar skaitantys gali turėti įtakos konkrečiai situacijai? Tad kas čia - žurnalistų visiškas savikontrolės nebuvimas, nebeturėjimas apie ką svarbaus rašyti (ar kalbėti), ar bosų užsakymai žurnalistams bet kokia kaina slopinti dar galimo optimizmo apraiškas visuomenėje? Gal kažkam labai norisi, kad į blaiviai mąstyti nesugebančios visuomenės dalies smegenis būtų sistemingai tiekiama tokia informacija, kad tai būtų bandoma įrodyti, prie ko mus atvedė nepriklausomybė ("norėjot - džiaukitės!" - neretai autobusuose ir troleibusuose girdima pagiežinga frazė)? Kas gi tada yra tie LRTV laidų strategai?
Tuo tarpu dorų žurnalistų plunksnos vertų temų ir siužetų tikrai netrūksta: tai ir kultūros, ir mokslo, ir žemės ūkio, ir pramonės pasiekimai (manau, kad Statistikos departamento sistemingai skelbiami duomenys - ne ištisos klastotės...). O kiek medžiagos Vyriausybės kas savaitę priimamuose nutarimuose, nagrinėjant ir pristatant juos visuomenei (ką Vyriausybė daro Lietuvos dabarčiai ir ateičiai)!
Jokiu būdu neteigiu, kad viskas Lietuvoje tik rožinėmis spalvomis skleidžiasi, kad apie juodas kasdienybės puses negalima kalbėti ar rašyti, bet tam reikia rasti tinkamą vietą ir laiką, o žiniasklaidą, kurios pirmi žodžiai ar pirmos eilutės "išmeta" kriminalinius nusikaltimus, būtina aiškiai įvardyti kaip geltonąją. Deja, pagal kai kurių LRTV laidų turinį jų niekaip negalima priskirti nei geranoriškoms, nei brandžioms (profesionalioms). Tad ar už tokią visuomeninės LRTV laidų struktūrą (bei jų santykį su geromis) galima sutikti mokėti dar ir abonentinį mokestį?
Negaliu sutikti su dažnoku LRTV vadovų nusiskundimu apie blogą finansavimą, kai yra aiškių neracionalaus finansinių išteklių naudojimo pavyzdžių, kaip antai: ilgiausias žurnalisto pokalbis su Lietuvos garbės konsulu Australijoje apie ten siaučiančius gaisrus (kuo mes australams galėtume padėti?). Beje, žurnalisto klausimai konsului buvo, švelniai tariant, naivūs; tiesioginė Formulės-1 transliacija (kiek tai kainuoja?); džiaugsmas, kad Lietuvos radijas dirbs visą parą (ar Lietuvos gyventojams šito reikia?); dažnai kartojamos V.Gerulaičio "pasidarkymo" ar gerokai pabodusios A.Čekuolio neva švietėjiškos laidos toli gražu ne aktualiausiais Lietuvai klausimais; išsamiausi reportažai apie banditų iš Lietuvos veiklą Ispanijoje, Vokietijoje ir t.t.
Tai eilinio žiūrovo (klausytojo), o ne profesionalo žurnalisto analitiko pastebėjimai; jis, neabejoju, mano sąrašą pratęstų, užkabindamas daug giliau...
Man regis, kad būtina keisti ir darbo organizavimą, ir požiūrį į profesiją, ir atsakomybę, nesivaikant tų nelemtų ir dirbtinai pučiamų populiarumo reitingų (burbulų), dėl ko pametamos galvos, sergama žvaigždžių liga ir panašiai. Geru pavyzdžiu laikytina LR-1 bangomis transliuojama laida rusų kalba - pakankamai objektyvi, profesionali, santūri, kompaktiška.
Ir dar. Rengiantis rodyti ar aprašyti kaip svarbiausią tamsiąją Lietuvos tikrovės pusę, pirmiausia derėtų susimąstyti dėl elementariai skaudžios tiesos: žmonijos istorijoje, deja, nėra pavyzdžio kaip per 10-12 metų iš "išvystyto socializmo" pareiti į normalų kapitalizmą, kai pradėti teko nuo griūvančių ir išvogtų kolchozų, gamyklų, dirbtinai suorganizuotų bankų griūčių; kaip per tą laiką naujoje valstybėje iš "homo soveticus" subrandinti normalų pilietį, kuris kurtų pasiturinčią valstybę.
Tebūnie ši tiesa nenukypstamu orientyru kasdieniuose visų žiniasklaidos darbuotojų darbuose, ypač jei jie nori rimtai prisidėti prie daugumos mūsų trokštamo Lietuvos prisikėlimo.

Marius VARLĖNIŠKIS

Vilnius