Išėjusi dvidešimtmečių jaunystė
3. Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje SSRS kariuomenėje
1945-1991 metais
Karinė prievolė SSRS įstatymų šviesoje ir tikrovėje
Bendruose SSRS ginkluotųjų pajėgų
kariniuose Įstatuose buvo numatytos drausmės nuobaudos kareiviams,
jūreiviams, seržantams ir viršiloms. Jie galėjo būti baudžiami
pastaba, papeikimu, griežtu papeikimu; panaikinimu eilinio laisvadienio
už dalinio teritorijos ar už laivo į krantą; būti paskirtas be
eilės į tarnybinį budėjimą (išskirtinai paskiriant į budėjimą
(karaulą) iki penkių budėjimų, vachtą - iki penkių kartų; areštu,
sulaikant areštinėje dešimt parų; pirmūno ženklo atėmimu; jefreitoriaus
(vyresniojo jūreivio) karinio laipsnio panaikinimu. "Bausmės
už karinės drausmės pažeidimus" Įstatų 43-ajame punkte parašyta,
kad leidžiama dalinio vadui, remiantis turimos valdžios įgaliojimais,
panaudoti bet kokią bausmę, kuri, jo nuomone, padarytų didžiausią
auklėjamąjį poveikį prasižengusiam šauktiniui.
Armija - bukagalvių gauja
Pragarišką įtampą ir skausmą kentė
lietuviai šauktiniai. Į namus norėjosi sugrįžti sveikam. Kiekvienas
Donato Stralecko rašytas laiškas į namus tarsi šaukėsi pagalbos:
"Neduok, Dieve, papulti ten, kur tarnyba ne pagal "ustavą",
kur vadovauja "seni kareiviai", kur amžinai nevalgęs,
pamiegi vos porą valandų per parą ir vėl dirbi!" "Rankos
tokios, kad tik sulenki pirštus - ir oda trūksta", "Čia
ne valgai, o ryji", "Šiandien mums sekmadienis. Gal
koks ketvirtas šiais metais. Visi kiti - tik "voskresnik,
subotnik..." Jei būna koks pusvalandis laisvo laiko, tai
renkam pakalnutes, mat koks karininkas nori žmonai ar draugei
padovanoti".
Būta ir atviresnių Donato laiškų: "Muša kur pagavę. O už
ką? Velniai juos žino, sako, kad taip reikia", "Perkamųjų
negausi, tik pasirašai, kad gavai", "Užvakar nušalau
ausį, tai dabar kaip dramblio", "Apie armiją galėčiau
pasakyti, kad tai bukagalvių gauja", "Kalbi - blogai,
tyli - dar negeriau", "Labai dažnai budintis karininkas
būna girtas, tuomet gesini ir gesini per naktį "gaisrus...",
"Į namus norisi sugrįžti sveikam. O nelaimingų atsitikimų
čia būna..." Donatas į armiją buvo pašauktas 1985-ųjų rudenį.
Kovo mėnesį gavusi slogų sūnaus laišką, motina Stefanija Straleckienė
savo nerimą išsakė kariniame komisariate. Sulaukė atsakymo, kad
užaugino veršį, nieko nesigaudantį, bijantį atsitraukti nuo mamos
sijono ir dabar besiseiliojantį susidūrus su sunkumais. Motina
pamanė, gal sūnų graužia namų ilgesys, o pradžia svetur visada
sunki... Vis dėlto širdy liko neramu. Nujautė motinos širdis.
Atitarnavo Donatas aštuonis mėnesius ir dešimt dienų. Nužudė jį
1986 m. liepos 7 d. Telegrama atėjo iš Amūro srities (k/d 51928).
Į Lietuvą Donato kūną karste atvežė kapitonas ir du kareiviai.
Kapitonas prisistatė esąs prokuratūros darbuotojas, o kareiviai
- iš kito dalinio ir pasakė, kad žūties aplinkybių nežino. Vėliau
paaiškėjo, kad visi buvo iš to paties dalinio. Atidengę karstą,
artimieji pamatė tepaluotą, apveltą žemėmis, sulaužytą, sudaužytą,
perkirstu veidu Donatą. Po kreipimosi į Gynybos ministeriją, tėvus
kvietė pasikalbėti į komisariatą. Atvykęs į namus tardytojas S.Garanovičius
liepė atiduoti Donato laiškus. Pasiūlius kopijas, atsisakė. Po
kurio laiko tėvų namuose vėl ieškota laiškų, paimti keli Donato
draugų S.Straleckienei rašyti laiškai. Donato tarnybos draugas
V.Kuzminas motinai papasakojo, kad jos sūnų mušė dažnai. Pasiskųsti
negalima, nes paskui esą lydės nepaliaujama panieka, o karininkai
žiūrės kaip į nenormalų. "Kol pats buvau dalinyje, "seniai"
vengė viešai mušti Donatą, o man išvykus teišgyveno mėnesį",
- kalbėjo V.Kuzminas S.Straleckienei, tačiau pakartoti tų parodymų
teisme nesiryžo.
1987-ųjų sausio 26 d. Svobodno mieste vyko teismo posėdis, pirmininkaujant
majorui Z.Gulevičiui. Kaltinimas tyčine žmogžudyste sunkinančiomis
aplinkybėmis Aleksandrui Vorčilai buvo pakeistas į kaltinimą be
sunkinančių aplinkybių. A.Vorčila nuteistas vienuolikai metų.
Parašius kasacinį skundą, karo tribunolas vyko Chabarovske gegužės
19 dieną. Keletas karo tribunolo ištraukų: "A.Vorčila privertė
jauną kareivį Beresniovą prikalti jo batams padus, po to jam smogė
kumščiu ir du sykius spyrė į kaklą batu... po to vertė jį suvalgyti
kondensuoto pieno likučius su šiukšlėmis, o atsisakius kelis kartus
spyrė batu į sprandą... Virėjui Karimovui atsisakius atnešti duonos,
cukraus ir užplikytos arbatos, smogė delnu į veidą, kumščiu vožė
į krūtinę ir batu į koją... Liepos 7 dieną, apie vienuoliktą valandą,
dalinio autoparke Vorčila pareikalavo iš jam pavaldžių eilinių
Stralecko, Sytovo ir Fasachovo gauti jam cigarečių. Įsitikinęs,
kad reikalavimas nebus išpildytas, nusivedė šiuos kareivius į
akumuliatorinę. Čia du sykius vožė kumščiu į krūtinę Fasachovui,
paskui kirto delnu į veidą ir du sykius kumščiu į krūtinę Straleckui,
dėl ko šis sulinko, tada spyrė Sytovui į krūtinę, į ranką. Suprasdamas
savo veiksmų pavojingumą ir būdamas abejingas jų pasekmėms, jis
vis dar susilenkusiam Straleckui kumščiu ir batu smogė į krūtinę
ir spyrė bato kulnu į kaklą, dėl ko šis, netekęs sąmonės, susmuko
ant grindų, o tuo momentu vėl smogė į krūtinę Sytovui. Dėl sunkių
sužalojimų Straleckui išsiliejo kraujas į minkštuosius audinius,
į kaklo liaukas, į kairiojo širdies skilvelio priekinės sienelės
raumenį, dėl ko jis vietoje mirė".
Eksperto psichiatro išvadoje parašyta:"A.Vorčila buvo ir
yra psichiškai sveikas". Jam 1987 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu
skelbiama trylikos metų griežto režimo pataisos darbų kolonijoje
bausmė. Vietoj komentarų: "Po teismo posėdžio pirmininkas
nusivedė mane į savo kabinetą ir išėmė iš seifo pundą teismo nuosprendžių
kopijų. Parodė man: tai buvo nuosprendžiai vien dėl žmogžudysčių
armijoje - toje vienoje apygardoje ir tik to vieno teisėjo! Netekau
žado. Juk tai tikriausia skerdykla! Besklaidydama atkreipiau dėmesį
į bausmes: nuo ketverių iki septynerių metų, kelios - po trejus.
Tik vienas nuosprendis - vienuolika metų: kiek žiaurumo, sadizmo,
brutalumo... kiekvienas prisilietimas prie šios temos - nauja
kančia. Gal nebūtų taip, jei žinotum, kad tik mano vaiko toks
likimas... Buvau Maskvoje 1990 m. rugsėjo 8-9 dienomis, žuvusiųjų
kareivių motinų suvažiavime, mačiau tą skausmo jūrą. Tai klaiku!
Jiems tik gyventi ir gyventi! Neleido. Užsmaugė, sutrypė - ir
už ką? Mano sūnų - už cigaretę..." (Stefanija Straleckienė).
Kitas atvejis rodo, kad karininkais į kareivių žūtis neretai žiūrėdavo
tarsi į inventoriaus nurašymą. Antanas Stakvilevičius į sovietų
armiją paimtas iš Alytaus rajono Simno 1959-ųjų spalį. Dirbo Simno
tarybiniame ūkyje, vakarais lankė vidurinę mokyklą. Laiškuose
nesiskundė dėl sunkios tarnybos, nes lengvo gyvenimo nebuvo matęs.
1948 metais su tėvais buvo ištremtas į Azamajaus rajoną, Irkutsko
sritį. Ten prabėgo jo vaikystė ir paauglystės metai. Kartą parašė,
kad "pastoviai nori valgyti" ir kad šilta "tik
po kareivišku diržu". Artimieji gavo žinią, kad žuvo 1961
metais (Primorės kraštas, k/d 08374B). Palaidotas Spasko Dalnio
gyvenvietėje. Parvežti į Lietuvą neleido. Mirties liudijime parašyta,
kad jam sutrupintas kiaušas ir sužalotos smegenys. Karininkai
aiškino, kad, grįžtant iš pratybų, apvirtusi mašina ir žuvę du
kareiviai, kad tokių nuostolių norma esanti 3 proc.
Šiurpina Tautvydo Kasiulevičiaus atvejis. Jis buvo pašauktas į
sovietų armiją 1962-ųjų rudenį. Tarnavo Čerkasų mieste Ukrainoje.
Jis buvo baigęs Kauno narų mokyklą, tad armijoje teko daug pabūti
po vandeniu. Tautvydas rašė, kad sykį Dniepro upėje skendo tankas,
ir jis, naras, išgelbėjo du tankistus. Už tai gavo devynias dienas
atostogų. Tačiau begelbėdamas pajuto, jog nebegali iškilti į viršų,
lynas nebeorientuoja, nuo laivo ima atsiskirti. Apimtas baimės,
iš visų jėgų atsispyrė, nutraukė virves ir iškilo į paviršių.
Paaiškėjo, kad lynas, kuriuo jis nusileido į dugną, buvo nupjautas.
Pamatę jį iškylant iš vandens, kareiviai laive ėmė juoktis ir
klausinėti: kaipgi tu iškilai? Tų devynių dienų atostogų jis taip
pat negavo, nes prasidėjo manevrai. Per manevrus maistas kareiviams
buvo vežamas mašina. Tautvydas įlipo į mašiną paskutinis ir, pasak
kariškių, dar jam neatsisėdus, mašina truktelėjusi, dėl ko jis
kritęs galva žemyn. Dar stipriai laikėsi už borto, nes delnai
buvo smarkiai išdraskyti. O gal jį kas stūmė lauk, o jis laikėsi
įsikibęs į bortą, grūmėsi už gyvybę? Mirė 1963 m. gruodžio 3 d.
Kijevo karo ligoninės Neurochirurgijos skyriuje. Kartu tarnavęs
lietuvis iš Ariogalos sakė, kad tiesą galės atskleisti gal po
15 metų. Mirties liudijime parašyta: "Galvos smegenų sutrenkimas,
kraujo išsiliejimas į smegenis".
Už tėvo klaidas sūnus sumokėjo
savo gyvybe
Valdą Macijauską nužudė 1984 metais
Lietuvoje, Marijampolės rajone, Kalvarijoje. Į karinę tarnybą
jis išėjo 1984-ųjų gegužės 12 d. ir tarnavo netoli namų esančiame
desantininkų dalinyje. Valdas buvo geras mokinys, sportininkas,
po armijos ketino studijuoti Žemės ūkio akademijoje. Jo tėvas,
papulkininkis, buvo žiaurus ne tik šeimai, bet ir kareiviams.
Tėvas, žinodamas, kas vyksta armijoje, sudarė sąlygas Valdui atlikti
tarnybą pas save. Manė, kad bus lengviau. Deja... 1984 m. spalio
17-ąją Valdą nužudė. 1985 m. birželio 20 d. Kauno karo tribunole
du kartus ir Rygoje du kartus buvo pripažinta, kad V.Macijauskas
buvo nužudytas. Paskyrus prokuroro pavaduotoją nužudymo bylai
vesti, Maskvos vyriausioji karinė prokuratūra viską falsifikavo
ir priėmė galutinį sprendimą, kad Valdas nusižudė.
Valdą kartu su kitais šešiais pirmus metus tarnaujančiais kareiviais
kėlė naktimis iš miego, vedė į tualetą, ten mušė, kankino, atiminėjo
maistą, pinigus. Valdą mušė net pats kuopos vadas Tarasiukas,
po laidotuvių iškart dingęs iš dalinio. Mušė "seniai"
kareiviai ir seržantai. Už Valdo sumušimus kareiviai ir seržantai
buvo pasmerkti komjaunimo susirinkime, už tai jie buvo verčiami
šliaužti per aikštę. V.Macijauską užmušė, paskui pakorė, inscenizuodami
savižudybę. Per laidotuves ir Vėlines prie Valdo kapo budėjo saugumo
darbuotojai. Maža to, dalinio vadovybės iniciatyva, dalyvaujant
Marijampolės saugumo darbuotojams, buvo sukviesti Kalvarijos įstaigų
vadovai, ir pulko vado pavaduotojas Orlovas apšmeižė Valdą, išvadindamas
jį vagimi ir chuliganu, o po to saugumiečiai ir pulko vadovybė
mokykloje ieškojo Valdo padarytų blogybių. Valdą charakterizavo
nuotraukos garbės lentoje. Tada saugumo viršininkas Arbačiauskas
išsikvietė Valdo motiną Laimą Macijauskienę ir liepė parašyti
pareiškimą, kurį pats diktavo, idant galėtų nubausti mokytoją
Sigitą Mačiulį, parašiusį motinai užuojautą dėl nužudyto sūnaus.
"Laidotuvių nuotraukose Valdo plaštakos aptvarstytos, jos
buvo sumuštos, pajuodusios, skruostas praskeltas, veidas apibrozdytas,
prie lūpų - sumušimai. Štai tokį sūnų aš parsivežiau iš supuvusios
sovietų armijos, iš desantininkų dalinio, kuriame tarnavo jo tėvas,
toks pat kareivių mušikas, kaip ir kiti sovietų karininkai. Šešerius
metus reikalavau, kad būtų teisiami sūnaus žudikai Gorbuzovas,
Zvonariovas ir Tretjakovas. Karinė prokuratūra leido man susipažinti
su šešiais bylos tomais", - teigė L.Macijauskienė.
Gerbiami Lietuvos aukštus tarnybinius postus užimantys žmonės,
prašome padėti kuo greičiau nustatyti tikrą mirties priežastį,
skubiai atliekant lavono pakartotiną ekshumaciją ir išplėstinę
- komisijinę medicininę ekspertizę. Juk jau devyni mėnesiai, kai
teisybę gaubia voratinklis, kurio negalima suplėšyti ir rasti
tiesą. Padėkite gauti mirties liudijimo originalą, kuriame būtų
įrašyta pagrindinė mirties priežastis. Kodėl toks sunkus kelias
į tiesą? Jei lietuviams lietuviai negali padėti, tai kas tada
gali? Mūsų vaikus žudo, užmušinėja, o kaltininkams stengiamasi
padėti, - rašė Angelė Šileikienė, gyvenanti Kaune, Partizanų
gatvėje, 1989 m. spalio 3 d. Lietuvos SSR komunistų partijos pirmajam
sekretoriui, Lietuvos SSR generaliniam prokurorui, Lietuvos SSR
Teismo ekspertizės biuro viršininkui, Lietuvos SSR Aukščiausiosios
Tarybos prezidiumo pirmininkui, Jaunuolių karinės tarnybos prie
LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, Lietuvos LKJS (komjaunimo)
pirmajam sekretoriui.
A.Šileikienės sūnus Valdas Šileikis, gimęs 1968 metais, iki šaukimo
į sovietų armiją gyveno su tėvais Kaune, Partizanų gatvėje. Nuo
1987 metų pavasario tarnavo Leningrado karinės apygardos Garbulovo
desantiniame dalinyje. 1989 m. vasario 3 d. gauta telegrama, kad
staiga mirė Valdas. Mirusiojo kūną parvežė tik 1989 m. vasario
7 d. mediniame karste. Kauno kariniame garnizone telefonu pasiteiravus,
kodėl taip ilgai nepristatė lavono, atsakė, kad užtruko gamindami
cinkuotą karstą. Lavoną parvežė mediniame karste (yra 30-ties
liudininkų parašai). Tėvai gavo pažymą, kad lavonas parvežamas
aklinai užlydytame cinkuotame karste. Mirties liudijimo niekas
nedavė. Kopijoje parašyta diagnozė - subarachnodalinis kraujo
išsiliejimas į smegenis. Bet tai ne diagnozė, o komplikacija.
Tai pasunkino gauti leidimą laidojant Karmėlavos kapinėse. Palaidojus
imta ieškoti mirties liudijimo originalo. Kilo įtarimas, kodėl
nenurodyta pagrindinė mirties priežastis. Pagal skundą Leningrado
karinės apygardos vyr. prokurorui 1989 m. kovo 2 d. buvo iškelta
baudžiamoji byla mirties priežasčiai išaiškinti, prašoma leisti
daryti ekshumaciją.
Prasidėjo atsirašinėjimai, žadėta ekshumacijos klausimą spręsti
bylos pabaigoje, gavus ekspertų išvadą iš skrodimo protokolo,
kurį surašė ekspertas Kovilkovas. Buvo vilkinama, kas sukėlė daugiau
abejonių dėl tikros mirties priežasties. Pagaliau gautas raštas,
kur patvirtinta mirties priežastis iš skrodimo protokolo, kurį
surašė Kovilkovas. Po aktu pasirašę komisijos nariai Korsukovas,
Macko, Giojevas ir pats Kovilkovas tvirtino, kad Valdui Šileikiui
konstatuota įgimta dešinės vidinės miego arterijos sienelės patologija
ir kad, šiai sienelei plyšus, prasidėjęs staigus kraujavimas sukėlė
mirtį. Komisijos nariai net neįtarė, po kokiu suklastotu aktu
pasirašė. Jei iš tikrųjų pasirašė? Leidimą ekshumacijai vilkino.
Įvairaus rango asmenys ir įstaigos ilgai atsirašinėjo. Kai karinė
Sertolovo prokuratūra 1989 m. balandžio 10 d. bylą nutraukė, buvo
kreiptasi į Lietuvos prokuratūrą, 1989-aisiais balandžio 20 d.
įteiktas skundas su prašymu, kad padėtų išaiškinti tikrąją mirties
priežastį. Iki tol jokia Lietuvos prokuratūra pareiškimo nepriėmė,
motyvuodama tuo, kad į karinius reikalus neturi teisės kištis.
Į minėtą skundą Lietuvos prokuratūra neatsakė. Tik 1989 m. birželio
25 d. gautas raštas iš Leningrado karinės apygardos prokuratūros
kaip atsakas į rašytą skundą Lietuvos prokuratūrai. Rašte patvirtinta
anksčiau išsakyta mirties priežastis ir kad atlikti lavono ekshumaciją
nėra reikalo. Vis delsta, kad lavonas labiau suirtų.
Tik SSRS liaudies deputatams E.Klumbiui, N.Medvedevui, A.Mickiui
padedant, buvo iškelti pagrindiniai reikalavimai: išaiškinti mirties
priežastį, išaiškinti, kur ir kieno įsakymu buvo atidarytas cinkuotas
karstas, kas buvo daroma su lavonu, išsiaiškinti, ar organai tikrai
yra V.Šileikio. Kilo įtarimas, kad V.Šileikio lavonas buvo be
vidaus organų, buvo vežamas užlydytame karste. Buvo keliamas klausimas,
kad lavoną ekshumuojant, teisinę medicininę ekspertizę atliktų
ekspertai iš Leningrado, kurie pasirašė akte, liudijančiame mirties
priežastį, ir Lietuvos ekspertai, kuriuos paskirs Lietuvos teismo
medicininės ekspertizės biuras.
Pagal SSRS deputatų E.Klumbio, N.Medvedevo, A.Mickio pareiškimus,
baudžiamoji byla iš Sertolovo prokuratūros išreikalauta į SSRS
Vyriausiąją karinę prokuratūrą. Peržiūrėta, atšauktas bylos nutraukimas
ir paskirta tirti naujai Leningrado karinės įgulos prokuratūrai
tardytojui Tekunovui. Gautas raštas, kad visi reikalavimai bus
iki galo įvykdyti, be teismo ekspertų komisijos, kuri tirs lavoną,
bus leista dalyvauti ir liudininkams.
Iš Leningrado tardytojas Tekunovas 1989 m. rugsėjo 20 d. atvyko
į Šileikių namus, esančius Kaune, Partizanų gatvėje, ir pranešė,
kad lavono ekshumacija ir teisminė medicininė ekspertizė bus atliekama
rugsėjo 22 dieną. Ją atliks tik Kauno teismo medicinos ekspertai,
kad A.Šileikienės sesuo gerai pažįstanti juos, nes yra gydytoja
ir turi patikėti tuo, ką ras kolegos gydytojai - teismo medicinos
ekspertai. A.Šileikienė nesutiko. Ji pareikalavo, kad ekshumavus
lavoną būtų atliktos lavono skeleto rentgeno nuotraukos, nes teigta,
kad tokios nuotraukos nebuvo atliktos. Tardytojas Tekunovas užtikrino,
kad šie reikalavimai bus įvykdyti, tik pirmiau turįs paskambinti
į Leningrado karinę komendantūrą ir vyks į Vilnių teismo medicininės
ekspertizės biurą. Kad viską suderintų, lavono ekshumacija iš
rugsėjo 22 dienos buvo perkelta į rugsėjo 25-ąją, nors ekspertų
komisija turėjo būti sudaryta ir iš anksto patvirtintas jų vardinis
sąrašas prieš atvykstant į Kauną Tekunovui. Pats Kovilkovas, skrodęs
V.Šileikio lavoną, toje komisijoje neturėjęs būti. Tai aišku kiekvienam.
Dar tą pačią rugsėjo 20-ąją, po skambučio į Leningradą, Šileikiams
pranešė, kad teismo ekspertai iš Leningrado komisijoje dalyvaus.
1989 m. rugsėjo 25-ąją pusė vienuoliktos Karmėlavos kapinėse buvo
atkastas V.Šileikio karstas, dalyvaujant Lietuvos teismo medicinos
ekspertui docentui Cėplai, tardytojui Tekunovui iš Leningrado
ir jau minėtam ekspertui Kovilkovui, anksčiau skrodusiam lavoną.
Karstą iškasus, doc. Cėpla Šileikiams pareiškė, jog šią dieną
lavono teisminė medicininė ekspertizė nebus atliekama, nes dar
neatvyko komisijos nariai, o rentgeno nuotraukos būsią atliekamos,
kaip aiškino Kovilkovas, Teismo medicininės ekspertizės patalpose,
atvežus portatyvinį rentgeno aparatą iš karo ligoninės. Kodėl
reikėjo iškasti lavoną, jei dar neatvykę komisijos nariai ir nebuvo
galimybės tuoj pat padaryti lavono skeleto nuotraukų? Ekspertizę
numatyta atlikti rugsėjo 26 dienos rytą. Rugsėjo 25 dieną atvežus
V.Šileikio lavoną į lavoninę Kaune doc. Cėpla į komisiją įrašė
neurochirurgą Gvazdaitį ir pakvietė jį atvykti 26 dieną 10 val.
Tą suderino su profesoriumi Klumbiu. Taip pat buvo paskambinta
Kauno III klinikinės ligoninės patologei - anatomei gydytojai
Korsakienei nevykti į Teismo medicininės ekspertizės patalpas,
paprašyta jos dalyvauti liudininke, skrodžiant lavoną. Rugsėjo
26-ąją prieš skrodžiant lavoną Kovilkovas pareiškė, kad rentgeno
nuotraukos dar nebus daromos. Apgaulė buvo iš anksto apgalvota
ir suderinta.
Iškasus lavoną ir atidengus karstą pastebėta, kad lavono galva
labai juoda, o bendra išvaizda negali pakisti per devynis mėnesius.
Kilo įtarimas, kad į lavoną suleista chemijos medžiagų, ardančių
audinius. Doc. Cėpla pažadėjo, kad bus atlikta chemijos analizė.
Nustatyta, kad širdis kažkaip keistai išskrosta, suvytusi, lyg
būtų seno žmogaus, o blužnis - įpjauta du kartus skersai ir buvo
atskirai nuo kitų organų. Viduje matėsi ištižę smegenys. Kiti
organai nepažeisti. Pradėjus juos skrosti, net gleivinės rastos
sveikutėlės.
Iš pradžių lavono išorės aprašymas buvo stenografuojamas, o pradėjus
skrosti vidaus organus, stenografavimas baigtas.
Lavono kūno kairė pusė buvo labai mėlyna. Nugaros kairėje pusėje,
ypač virš mentikaulio ir sprando srityje matėsi mėlynės, nors
teismo medicinos ekspertai teigė, kad tai lavonui būdingos dėmės.
Deja, tokių "lavono dėmių" nebuvo matyti ant kitų kūno
vietų. Smurto žymės bylojo, kad vaikinas žuvęs nuo smūgių. Smurto
vietose prapjovus audinius buvo susidarę krešuliai. Ekspertai
visa tai neigė, motyvuodami, kad raumenys supuvę, nors vidaus
organai ir jų gleivinės sveikos.
Prapjovę lavono dešinės pusės nugaros raumenis, ekspertai matė
gerai išsilaikiusius raumenis. Kokių chemijos medžiagų suleista
į raumenis kairėje nugaros pusėje, jei jie suiro? To ekspertai
nenorėjo matyti.
Atidarius stuburo kanalą, nugaros smegenų kanale kaklo srityje,
kaip tik toje vietoje, kur buvo hematomos, apie 10 cm ilgio kanalo
sienelių spalva buvo ruda. Ekspertai teigė, kad dėl puvimo taip
atsitiko. Kodėl nepuvo visas kanalas, o tik 10 cm ruoželis. Puvimo
procesų ten nepastebėta, tik vietomis matėsi krešuliukai ir apdžiūvusios
rudos spalvos apnašos. Mirties priežastis aiški - žuvo nuo smūgių
į kaklo srities stuburo dalį dėl kraujo išsiliejimo į stuburo
smegenis. Ekspertai tikra mirties diagnoze abejojo: kraujas gal
ir buvęs, bet praėjo daug laiko, tvirtai teigti negalį. Tą patvirtintų,
jeigu rastų žudiką. Jie nenorėjo įvardyti tiesioginės mirties
priežasties.
Pasak neurochirurgo Gvazdaičio, kraujas į nugaros smegenų kanalą
negalėjo patekti kitokiais būdais, tik dėl galimų smūgių. Doc.
Cėpla aiškinosi, kad jam nekilo mintis, jog į lavoną yra įdėti
kito žmogaus organai, o nustatyti organų tapatumą ir chemijos
analizės tyrimus jam tardytojas nenurodęs. Bylos medžiaga buvo
iš anksto parengta, ekspertai buvo susipažinę ir perskaitę, kad
vidaus organai išskrosti ir aprašyti. Skrodė Kauno teismo medicinos
ekspertai, kurie iš pat pradžių buvo neobjektyvūs. Kaip galėjo
jiems nekilti mintis, kad organai įdėti, jei byloje susipažino,
kad atidengtas cinkuotas karstas kelyje. Kaip nekilo įtarimas,
kad į V.Šileikio lavoną įdėti kelių žmonių organai, nes atskirai
buvo smegenys, širdis, blužnis ir visas komplektas neskrostų vidaus
organų?..
Akivaizdžiai susidurta su teismo medicinos ekspertų nesąžiningumu.
Ir tai buvo daroma sąmoningai. Klastočių, nurodant žuvimo priežastį,
yra tiek, kad jau niekas niekada jų suskaičiuoti nebeįstengs.
Išvados: Pagal SSRS ginkluotųjų pajėgų skelbiamus Karinio statuto
įstatymus, lietuviai šauktiniai stengėsi "vykdyti karinę
pareigą" net "mirties pavojaus akivaizdoje", būdami
visuotinės betvarkės sovietų armijoje akivaizdoje. Neretas vadovavosi
savo ir aplinkinių nuostata, kad "nepabuvęs kareivėliu, nebus
geras artojėlis", įsitikindavo, jog "nieko nėra gyvenime
baisesnio, kaip tarnauti sovietų kariuomenėje", išvysdavo
smurto ir nužmogėjimo mokyklą, jautė nuolatinį pažeminimą, nors
stengėsi išlikti orūs, nekerštavo.
Išnaudodavo visas galimybes, jiems privalomas tvarkai ir drausmei
palaikyti, net jei būdavo daužomi diržų sagtimis ir "auklėjami"
kitomis priemonėmis. Net ir poilsio metu pirmus metus tarnaujantys
kariai negalėjo pailsėti. "Seniai" beveik kasnakt kelis
kartus juos keldavo iš miego, kartais net iki pusryčių nelikdavo
laiko pamiegoti. Kiek taip psichologiškai galima ištverti? Pirmus
metus tarnaujantys kariai miegojo viršutiniuose gultuose, o vyresnieji
- apatiniuose, ir šie liepdavo ilgai šokinėti aukštyn-žemyn, šaukdami:
"padjom", "otboj".
Kareiviai slėpė nuo karininkų tokį "senių" elgesį su
jais, nors, aišku, šie viską žinojo, bet nesiėmė priemonių padėčiai
taisyti. Pasiskundę kareiviai buvo terorizuojami dar labiau ir
neretai tas baigdavosi tragiškai. Karininkų abejingumas drausmei
ir tvarkai dalinyje, neretai jų, ne tik kareivių, girtavimas,
"leido nežabotai savivalei" klestėti. Šią savivalę kentė
ir sportiški, fiziškai užsigrūdinę jaunuoliai, ir turintys negalių.
Paradoksalu, kai, išnaudojęs visas galimybes draugams išgelbėti,
kareivis nužudomas.
Sovietų kariuomenėje įvykdavo nelaimingų atsitikimų dirbant, per
manevrus, bet čia - nežabotos žudynės! Kur ta skiriamoji riba,
jei žmogžudystė buvo priskirta prie nelaimingo atsitikimo ar žūties,
"vykdant pareigą"? Budriai buvo saugomas sovietų kariuomenės
įvaizdis. Nužudytą kareivį lydėdavo būrio karininkai ir kareiviai,
buvo klastojamos mirties pažymos, liudijimai, ekspertai "žinojo,
kokią diagnozę rašyti" ir kaip slėpti mirties tikrąją priežastį.
Tuo visada pasirūpindavo Maskvoje "sėdintieji". Ir nesvarbu,
kur buvo nužudytas kareivis: ar Lietuvoje, kur tarnavo jo tėvas,
ar kitame SSRS kariniame dalinyje, ar sausumoje, ar aviacijoje,
ar laivyne. Ypač pokario metais teisybės ieškojimas nualindavo
ir įskaudindavo artimuosius.
Mirties liudijimo tada neretai negaudavo, nežinojo ir kapo, nes
nebuvo numeracijos, o vietos komisariatuose Lietuvoje paprasčiausiai
nebuvo jokio dokumento, liudijančio apie vieno ar kito kareivio
mirtį. Iki 1960-ųjų yra nemažai atvejų, kai nežinoma kareivio
palaidojimo vieta, nes karo prievolininkai neįtraukiami į kapų
registracijos knygą, negautos mirties pažymos, o jei ir gautos,
tai žuvimo priežastis - nelaimingas atsitikimas, ir telegrama
- jau palaidotas, arba "karstas užlydytas - kategoriškai
uždrausta jį atidaryti".
Rūta BALYNIENĖ
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
© 2002 "XXI amžius"