XXI amžius

Jis nepamiršo Baltarusijos lietuvių

Pokalbis su filologijos daktaru Aloyzu VIDUGIRIU

...Kur jūs, vaikystės, jaunystės, keliasdešimt metų kursų, grupių, kelionių, kongresų, suvažiavimų, vakarų ir koncertų, repeticijų ir kasdieniai redakcijų, studijų, kariuomenės, visokių žygių ir bendro darbo draugai, bičiuliai, pažįstami? Deja, kai kurių jūsų ir gyvų nebėra, daugelis pabirę, pasklidę po gimtosios šalies ir kitus kraštus. Išties jūs man brangiausi, tie, su kuriais ne vieną slaptą darbą dirbome, į panašius pavojus buvome patekę, kartu dainą traukėme, sykiu putrą srėbėme. Vienas iš tokių nepamirštamų esi tu, Aliuk, dabar su savo žmona Vita ir sūnumi Gediminu peržengęs mūsų namų slenkstį, kad net stebėtis reikia, kaip čia netikėtai neregėtai atsidūrei. Todėl kaip čia iškęsi nepalabinęs, tavęs vienu kitu klausimu nepakamantinėjęs.

Ar pameni, kur mes pirmąsyk susipažinome? Tikrai ne universiteto koridoriuose, ne kokioje gegužinėje, bet tikriausiai Baltarusijoje, kur nors Gervėčiuose, kur mus visus, o tave labiausiai, tas šlubis vienkojis partorgas tąsė, kai atsiradome panašiai kaip prof. J.Balčikonis: kai veždavome jį į šiuos kraštus susitikti su šio krašto lietuviais, jiems duonos kepalą, knygų ir lietuvišką dainą gabendavome.

Kur neprisiminsi, tai buvo 1955 metų lapkričio mėnesį Gervėčių apylinkės Girių kaime. Juk tu tuomet, kai buvome išvaryti iš kultūros klubo ir apsistojome erdvioje kaimo pirkioje, išdrožei tikrai šaunią kalbą. Vadinasi, susipažinome lygiai prieš 46-erius metus. Ši mūsų išvyka tada man, kaip atsakingam asmeniui, kainavo nemaža nervų. Apie mūsų nelegalią išvyką tuojau buvo pranešta į Lietuvos mokslų akademijos kadrų skyrių ir tuometinei Lietuvių kalbos ir literatūros instituto vadovybei.

Kadangi lietuviams esi mažai pažįstamas, tai pats imk ir prisistatyk: iš kur kilęs, kur gimęs, kas tavo tėvai, kur žmoną susiradai, kiek vaikų užauginai?

Esu rytų aukštaitis nuo Panevėžio. Man buvo lemta gimti 1918 metais nepriklausomos Lietuvos Panevėžio apskrities Subačiaus valsčiaus Gelažių parapijos Gakūnų kaime (dabar Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tautvilų kaimas), savanorio žemėje, kurią senelis buvo gavęs už žuvusį sūnų, mano tėvelio brolį Povilą Vidugirį. Jis sunkiai sužeistas buvo paliktas mirti kažkur Augustavo miškuose. Abu tėvai buvo valstiečiai, gimę Karsakiškio parapijos ir apylinkės Velniakių kaime, į kurį jie netrukus sugrįžo. Ten ir aš užaugau.
Su savo būsima žmona Vita Kalvelyte susipažinau 1955 metų liepos mėnesį, tirdamas Zarasų apylinkių šnektą. Užauginome du sūnus: elektrochemiką Gediminą ir mediką pediatrą Saulių. Jie abu sukūrė šeimas, dirba pagal savo specialybę: Saulius - Vilniuje, Gediminas - JAV, Medisone. Turim keturis vaikaičius, kurie auga gerai, vyriausias - būsimas studentas, mažiausias - darželinukas.

Kur ir ką mokeisi? Kodėl tokius mokslus pasirinkai?

Savo gyvenimo mokslus pradėjau piemenaudamas. Po Tiltagalių ir Karsakiškio pradžios mokyklų tėvai nutarė leisti toliau mokytis. Vokietmečiu išlaikęs egzaminus, įstojau į Panevėžio berniukų gimnazijos antrą klasę. Po karo baigiau priaugančią Kupiškio rajono Subačiaus gimnaziją, nuo 1949 metų pavadintą vidurine mokykla. 1954 metais baigiau Vilniaus pedagoginio instituto logikos, psichologijos ir lietuvių kalbos specialybę. Studijuodamas įsitraukiau į Studentų mokslinės draugijos kalbininkų būrelio veiklą, dalyvavau keliose kalbinėse ekspedicijose. Po studijų turbūt daugiausia dėstytojų doc. E.Mikalauskaitės ir Z.Zinkevičiaus rekomendacijų dėka buvau pakviestas dirbti į to meto Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrių. 1956-1959 metais kalbotyros mokslus tęsiau - mokiausi aspirantūroje ir tyriau Zietelos lietuvių tarmę. Zietelos lietuvių sala nuo dabartinės Lietuvos sienos yra daugiausia nutolusi į pietus, o savita zieteliškių tarmė iki galo nesutampa nė su viena iš esančių lietuvių kalbos šnektų. Disertaciją apgyniau 1962 metų pavasarį.
Kad tokius mokslus pasirinkau, turbūt daugiausia lėmė atsitiktinumai. Galima sakyti, į kalbos mokslus atėjau per literatų būrelį, į kurį daugelį mūsų klasės mokinių nejučia buvo įtraukusi lietuvių kalbos mokytoja Janina Šliogerytė (1919-1977). Rinkau tautosaką, užrašinėjau vietovardžius. Baigęs vidurinę mokyklą, buvau šaukiamojo amžiaus, todėl nuo pat pavasario ant kulnų mynė karinis komisariatas. Kai pasisekė kiek nuo jo atitrūkti, studentų stojamieji egzaminai buvo praėję ir beveik visur visų specialybių grupės jau buvo pilnos, išskyrus Pedagoginio instituto matematikų ir naujai formuojamą logikos, psichologijos, ir lietuvių kalbos grupę. Taigi į studentus patekau tik paskutinę minutę. Kad taip atsitiko, nesigailiu. Rodos, išsipildė mano vaikystės svajonės, kurias man keldavo krikštasuolėje kabojęs žuvusio tėtės brolio savanorio padidintas paveikslas ir kitame trobos gale pakabintas Lietuvos žemėlapis su okupuotomis lietuvių žemėmis ir miestais: Vilniumi, Ašmena, Breslauja, Gardinu, Lyda, Seinais, Suvalkais, Švenčionimis ir netaisyklingai parašytu Mediolu vietoje Medilo. Vis maniau, ar kada nors teks tuos visus buvusius Lietuvos miestus pamatyti ir pašnekėti su ten gyvenančiais mūsų gentainiais. Teko.

Kur dirbai ir kokius mokslinius darbus atlikai?

Visą amžių pradirbau Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos institute, kuris nuo 1952 iki 1990 metų buvo sujungtas su Lietuvių literatūros institutu. Iš pradžių šalia tarmių tyrimo buvau orientuojamas į kalbos istorikus, šiek tiek prisidėjau prie spaudai rengiamos D.Kleino lietuvių kalbos gramatikos (1957). Tačiau jau nuo 1953 metų, patyręs pakraštinių lietuvių kalbos šnektų trapumą ir jų laikinumą, pajutau ir neatidėliotiną jų tyrimo reikalą. Tad, stodamas į aspirantūrą, pasirinkau vieną iš šių tarmių. Ačiū prof.J.Balčikoniui, be kurio užtarimo tas mano pasirinkimas būtų buvęs niekam vertas. Iš svarbesnių institute nudirbtų kolektyvinių darbų minėtini: "Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija" (1970), "Lietuvių kalbos atlasas": "Leksika" (It., 1977), "Fonetika", (IIt., 1982), "Morfologija", (III t., 1991). Dabar rengiamas spaudai ketvirtas, paskutinis tomas, skirtas sintaksės ir įvairiems kitiems papildomiems klausimams. Nuo planinių darbų likusiu metu ir toliau tyriau Zietelos, Lazūnų ir daug kitų pakraštinių tarmių ar šnektų šnektelių. Talkinant iš Lazūnų kilusiam literatui ir žurnalistui J.Petrauskui, buvo parengtas "Lazūnų tarmės žodynas" (1985), "Lazūnų tarmės tekstai" (1987). Pagaliau 1998 metais buvo išspausdintas daugiau kaip 40 metų rengtas "Zietelos šnektos žodynas". Dabar kartu su kitais bendradarbiais rašomas ir redaguojamas "Dieveniškių šnektos žodynas", numatomas baigti ateinančiais metais. Per vasaros atostogas dalyvauta su talkininkų grupe daugelyje kraštotyros kompleksinių ekspedicijų, daugiau ar mažiau prisidėta prie daugiau kaip 20 lokalinių monografijų rengimo spaudai.

Kaip ir ką rašei apie Baltarusijoje gyvenančius lietuvius?

Apie etninę Pietryčių Lietuvą, tolokai nueinančią į Gudiją, ypač apie sunkią čia gyvenančių lietuvių dalią prirašyta nemaža mokslinių ir populiarių straipsnių straipsnelių. Iš pradžių tie straipsniai, ypač populiarieji, apie Gudijos lietuvius sunkiai skynėsi kelią į spaudą. Vis buvo bijoma kaltinimų, kišamasi į kitos respublikos reikalus. Šiuos lietuvius reikėjo minėti tik tarp kitko, prisidengiant daugiausia kalbinių temų aktualijomis, kelti šių unikalių tarmių svarbą ir bėdiną tų šnektų atstovų padėtį.

Kaip jie dabar gyvena? Ar ir toliau taip vargsta vargelį ir galo nėra, be lietuviškų mokyklų, be savojo laikraščio, be ramaus ir užtikrinto kultūrinio gyvenimo?

Baisu ir pagalvot, ką lietuvių tautai padarė carinės Rusijos, vėliau Lenkijos ir Sovietų Sąjungos okupacijos. Pietryčių Lietuvai tas sunkmetis be perstojo truko daugiau kaip tris šimtus metų. Vien sovietmečiu iš esmės buvo sunaikinti visi senieji Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus krašto, dabartinės Kaliningrado srities) gyventojai lietuvninkai. Tik vienetai jų beliko ir Klaipėdos krašte. Net pokario metais iš apytikriai apie 40 000 priverstinai Karaliaučiaus srityje apsigyvenusių lietuvių beliko vos trečdalis. Daugelis autochtonų buvo žiauriai išžudyti ar ištremti, o naujieji - surusinti.
Ne mažiau nukentėjo ir Pietryčių Lietuva, kurios didesnė dalis buvo atskirta nuo Lietuvos ir atiduota valdyti Sovietų Gudijai (Baltarusijai). Iš XXa. pirmoje pusėje čia gyvenusių apie 70 tūkst. lietuvių dabar nebeliko nė dešimtadalio. Tik paskiri lietuviai liko iš kadaise visai lietuviškų kaimų vakarinėje Breslaujos rajono dalyje apie Apsą, Drūkšius, Vidžius, Pastovių rajone apie Jūravą, Kamojis, Lentupį. Gal tik dešimtadalis lietuvių išliko iš kadaise buvusios ištisai lietuviškos Gervėčių apylinkės, neseniai susidėjusios iš 24 kaimų. Lydos apskrities šiaurinėje dalyje, dabartiniame Varenavo rajone, 1954-1971 metų tyrimo duomenimis, daug lietuviškai kalbančių ar mokančių vidutinio amžiaus žmonių buvo rasta daugiau negu 100 kaimų. Per melioraciją daugelis tų kaimų buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, o lietuviai nukelti ir paskandinti stambiose įvairiataučių slavakalbių gyvenvietėse. Tokio paties likimo sulaukė ir Gardino šiaurinės dalies lietuviai. Slavų jūros bangose, anot K.Būgos, visiškai paskendo Zietelos lietuviai. Vos vieną kitą lietuvišką žodelį beprisimena paskiri Lazūnų apylinkės (apie 30 kaimų) seneliai.
Nors ir smarkiai apgenėti, šiaip taip dar laikosi Gervėčių ir Pelesos lietuviai, turintys lietuviškas mokyklas. Prie savo kamieno stengiasi sugrįžti keliasdešimt vaikų ir jaunuolių, lankančių sekmadienines lietuvių mokyklas apie Apsą. Lietuviška skaityklėlė vėl veikia Ramaškonių kaime be laiko numarinto Vinco Vaišnio sodyboje, esančioje Varenavo (lietuvių vadinamosios Balatnos) ir Armoniškių apylinkių sankirtoje. Lietuviai stengiasi burtis ir mokytis lietuviškai Rodūnioje, Lydoje, Gardine ir kt. Tačiau uždarius sieną, už Lietuvos ribų likę mūsų tautiečiai dabar jaučiasi atskirti ir pamiršti. Trūksta lietuviškos spaudos, lėšų ir didesnio valdžių dėmesio. Vienintelis nereguliariai ėjęs ir siuntinėjamas laikraštis "Lietuvių godos" dabar visai sustojo dėl lėšų stygiaus.
Ne ką geriau klojosi ir lietuviams, likusiems sovietinės Lietuvos pietryčiuose (Šalčininkų, Švenčionių, Trakų ir Vilniaus rajonuose). 1950-1953 metais Sovietų Sąjungos ir to meto Lenkijos vyriausybių draugystės vardan dauguma lietuviškų mokyklų buvo paversta lenkiškomis, kurių dalis vėliau virto rusiškomis. Taip etninis lietuvių elementas per Lenkijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų septyniasdešimtmetį ir čia buvo neatpažįstamai sunaikintas. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, po truputį atsigauna ir lietuvių kalba. Tačiau lietuvių kalbos kelias tebėra erškėčiais klotas, nes lietuvių mažumą smarkiai stelbia slavakalbių gyventojų ir valdininkų dauguma bei įsisenėję jų papročiai, neminint gausiai iš Lenkijos teikiamos visokeriopos pagalbos.

Ar ir dabar ant jų sprando jodinėjama kaip anuomet?

Padėtis nedaug tepakito. Valdininkams visada patogiau, kai iškylančių keblumų yra mažiau. Kaip ir seniau, taip ir dabar lietuviai čia yra mažiausiai pageidaujami, nes dažniausiai jie su savo teisėtais prašymais ir reikalavimais tik trikdo ramų jų gyvenimą. Tai ne kartą į akis buvo rėžiama tiek lietuvių, tiek Maskvos kalbininkams baltistams.

Kaip jiems galima ir reikėtų padėti?

Aišku, Pietryčių Lietuvos lietuviams, gyvenantiems tiek anapus, tiek ir šiapus sienos, reikalinga pagalba. Neužtenka vien pavienių entuziastų ir Lietuvos tautinių mažumų departamento prie Vyriausybės pastangų. Mokiniams labai trūksta vadovėlių, kurie dabar sunkiai įperkami, Gudijos lietuviai daugiausia pasigenda lietuviškų laikraščių. Trūksta lietuvių dvasininkų. Plačiai užplūdę lenkų dvasininkai apie vietos lietuvius, jų reikmes nieko nežino, o dažnai ir nenori žinoti. Tarp mūsų gentainių vis daugiau įtvirtinama lenkų, gudų ar rusų tautybė.

Kur, kam, kokiu adresu ir kokią pagalbą reikėtų siųsti?

Daugiausia tais reikalais rūpinasi Lietuvos tautinių mažumų departamentas ir Vilnijos draugija (pirmininkas dr. K.Garšva). Tačiau minėtas departamentas, atrodo, lėšų gauna pakankamai, o Vilnijos draugija veikia visuomeniniais pagrindais, pavienių aukotojų ir entuziastų dėka.

Kaip gyvena garsioji ir veiklioji Pelesos lietuviško gyvenimo judintoja Marytė Kruopienė? Palabink ją ir visus atkaklius šio krašto lietuvius.

Marytė Kruopienė yra unikali asmenybė, savo krašto lietuvybės globėja ir žadintoja. Tačiau ir jos sveikata ne plieninė. Prieš porą metų ji atšventė aštuoniasdešimtąjį gimtadienį. Pelesos bažnyčioje už ją buvo aukojamos Mišios, giedojo didysis Vilniaus Arkikatedros choras. Mokyklos salėje gražiai paminėta pasiaukojama jos veikla, ji sulaukė daug sveikinimų.

Kaip ir kada atsidūrei Amerikoje?

Į Medisoną atvažiavom aplankyti sūnaus Gedimino šeimos, pažiūrėti, kaip čia tarpsta ir mokosi vaikaičiai, nors kiek susipažinti su jų buitimi, Amerikos miestais ir gamta. Jau senokai mus kvietė.

Kaip ir ką dabar veikiate su žmona Vita namuose Vilniuje?

Namie daug ką dirbame drauge, kartu einame pasivaikščioti, lankome koncertus, teatrus, bažnyčias, paglobojame vaikaičius ir kt. Vita labai daug man padeda. Kompiuteriu perrašinėja mano sukurptus darbus, straipsnius straipsnelius, kartais pateikdama taiklių pastabų. Per praėjusius trejus metus ji daug vargo padėjo, kol perrašė sudėtinga transkripcija parengtą monografiją "Zietelos lietuvių tarmė ir jos kilmė" (daugiau kaip 300 puslapių), spaudai rengiamus tos tarmės tekstus ir kt.

Dėkui, mielas bičiuli, ne tik už brangų, mielą tavo filologišką žodį, nuoširdumą, bet labiausiai už apsilankymą, kad nepasidrovėjai per šį kuklų slenkstį su savo brangiais palydovais perlipti. Kilk pats ir, kol dar akys žiba, kelk kitus!

Kalbėjosi kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ