Prie Maldos pusryčių stalo Prezidentas kvietė siekti santaros

Aukščiausieji šalies pareigūnai, politikos, verslo bei kultūros ir Bažnyčių atstovai spalio 13-ąją, sekmadienį, Prezidentūros Baltojoje salėje susėdo už vieno pusryčių stalo maldos dvasioje pasidalyti mintimis apie nuveiktus ir ateities darbus, apžvelgti šalies politinį, kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą. Tai jau antrieji mūsų šalyje surengti nacionaliniai maldos pusryčiai. Į tuos, kam brangios bendražmogiškos ir krikščioniškos vertybės, kreipėsi prezidentas Valdas Adamkus.
Dešimtmečius Vakaruose puoselėjama Maldos pusryčių tradicija Lietuvoje tik formuojasi. Politikų ir visuomenės atstovų susibūrimas prie vieno stalo Prezidentūroje pirmą kartą vyko pernai. Maldos pusryčių paprotys siekia Kristaus laikus, jis primena krikščionišką mokymą dalytis tuo, ką turi. Politiniuose sluoksniuose ši tradicija, kai skirtingų religinių konfesijų, skirtingų partijų atstovai susirenka dvasiniam bendravimui, atgijo Jungtinėse Amerikos Valstijose Antrojo pasaulinio karo metu ir plačiai paplito. Amerikoje Maldos pusryčiai rengiami kartą per metus. Juose dalyvauja prezidentas, kviečiami svečiai iš viso pasaulio. Maldos pusryčių tradicija daugiausia praktikuojama įvairių šalių parlamentuose, neseniai ji įsigyvavo ir Briuselyje bei Europos Parlamente.

Lietuvos Prezidento kalba, pasakyta antrųjų nacionalinių
Maldos pusryčių metu

Malonu šiandien jus visus matyti, susėdusius už vieno stalo Maldos pusryčiams.
Vakarų kultūros šalyse jau daug dešimtmečių gyvuoja paprotys bent kartą per metus susiburti ir, susijungus maldos dvasioje, pasidalyti mintimis apie nuveiktus bei dar laukiančius darbus, apžvelgti šalies politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą ir pamėginti "skaityti laiko ženklus". Taip politikos, verslo, kultūros žmonės praturtina vieni kitus savo įžvalgomis ir susitelkia bendrai veikti visų piliečių bei valstybės labui. Džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje jau antrą kartą susiburia Maldos pusryčiams tie, kam yra brangios bendražmogiškos ir krikščioniškos vertybės. Neseniai lankiausi Frankfurto knygų mugėje, kurioje Lietuva prisistatė su savo kultūra, istorija, paveldu ir šių dienų aktualijomis.
Mugės atidaryme kalbėjau apie senąją Lietuvos valstybę, kuri tarp viduramžių Europos monarchijų garsėjo bajoriška demokratija ir unikalia religine bei tautine tolerancija. Įvairių tautų, tikėjimų ir įsitikinimų žmonės statė ir gynė Lietuvos valstybę, kaip bendrus namus, kuriuose kiekvienas pagal savo papročius galėjo garbinti Dievą, kiekvienas savo kalba galėjo rašyti ir spausdinti knygas. Deja, mūsų istorijoje būta ir tamsių laikotarpių, kai tarpusavio neapykanta ir vidaus kovos buvo stipresnės už pastangas susitarti ir kartu kurti tautos rytdieną. Jau dvylika metų kaip laisvi žmonės mėginame kartu rašyti naujus pilietinio sugyvenimo, pilietinės santaros puslapius. Labai svarbu, kad mus jungtų pasitikėjimo ryšys, kad jis stiprėtų ir darytų mūsų bendrą gyvenimą labiau humanišką, solidarų, labiau patikimą. Sparti dabarties gyvenimo kaita dažnai skatina užsisklęsti savyje, atsiriboti nuo pasaulio, pasitraukti į vadinamąją "saugią erdvę". Toks "saugumas" yra apgaulingas, tariamas. Saugią rytdieną šiandien pajėgsime kurti tik bendraudami ir bendradarbiaudami, tik siekdami santaros Lietuvos viduje ir Lietuvos santaros su pasauliu.
Pastaraisiais dešimtmečiais gana dažnai skamba raginimas "grįžti prie ištakų". Religinėms bendruomenėms tai yra raginimas pažvelgti į savo praeitį, prisiminti savo kūrėjų idealus ir siekius bei mėginti naujai juos įgyvendinti šių dienų pasaulyje ir visuomenėje. Lietuvai, manau, šie žodžiai skamba kaip raginimas grįžti prie valstybės, kurioje draugiškai sugyveno įvairių tikybų ir pažiūrų žmonės, ištakų. Ne tik grįžti, bet ir mėginti šiuos principus įgyvendinti šiandieninėje politikoje, versle, kultūros gyvenime. Tai raginimas nevengti kalbėtis su kitaip mąstančiais, stengtis suprasti vieniems kitus ir ieškoti sutarimo svarbiausiais ir opiausiais mūsų bendro gyvenimo klausimais. Deja, šiandien tokio dialogo dar labai pasigendu: dažnai sprendimai priimami vienašališkai, siekiant įtvirtinti tik vienos ar kitos žmonių grupės nuostatas ir siekius. Prieš penkerius metus iškėliau tikslą: atvira visuomenė. Šiandien matau, jog labai svarbu, kad atvira visuomenė būtų bendruomeniška, besidalijanti mintimis, darbais, pasiekimais. Tik bendruomeniškoje visuomenėje laisvas žmogus galės jaustis saugus, viltingai žvelgiantis į ateitį. Tikiu, kad, dirbdami, išvien galime esmingai sustiprinti mūsų visuomenės bendruomeniškumą, visokeriopą mūsų žmonių saugumą.
Tikiuosi, kad šis maldos jungiamas mūsų susibūrimas kurs dialogą, kuriame visuomet galiotų aukso taisyklė: "Nedaryk kitam to, ko nenori, kad jis tau darytų". Galėčiau dar pridurti - visuomet daryk tai, ko norėtum sulaukti ir iš kitų. Įgyvendindami šią nuostatą atversime vartus į oresnę, garbingesnę, šviesesnę Lietuvą.

Valdas Adamkus
Lietuvos Respublikos Prezidentas

© 2002"XXI amžius"