Lietuva Frankfurte: elegantiška, šviesi, graži

Po Frankfurto mugės įvykusiame susitikime Prezidentūroje (iš kairės): Saulius Žukas, Darius Kuolys, Ina Marčiulionytė, Kristina Pladienė ir Kornelijus Platelis Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotrauka

Frankfurto knygų mugėje sugriautas ne vienas mitas apie Lietuvą ir jos kultūrą. Pasirodo, ne tik istorinė, bet ir moderni Lietuva gali būti įdomi pasauliui. Kultūros viceministrė Ina MARČIULIONYTĖ sako, kad dabar svarbiausia - pasinaudoti lietuvių rašytojams atsivėrusiomis galimybėmis, o Kultūros ministerija žada rimtai prisidėti prie mūsų šiuolaikinės literatūros sklaidos užsienyje.

Lietuviai iš Frankfurto grįžo tarsi po "Žalgirio" pergalės krepšinio superfinale. Ar teisingas toks įspūdis?

Iš tiesų labai džiaugiamės. Atsiliepimai buvo geresni, nei tikėjomės. Nors Lietuvoje buvo labai daug ginčų ir visokių prognozių, važiavome baimindamiesi. O tai, ką išgirdome per mugės dienas, ką parašė vokiečių spauda, iš tikrųjų pranoko lūkesčius. Lietuvos paviljone apsilankė 42 tūkst. žmonių. Tai, kiek į renginius atėjo lankytojų, kiek duota interviu labai skirtingiems pasaulio leidiniams - ir kinų, ir japonų, ir rusų,- rodo, kad susidomėjimas Lietuva, ir ne tik jos literatūra, buvo didelis. Aš pati kalbėjausi su Singapūro verslininkais, jie prašė medžiagos apie investicijas Lietuvoje. Gerai, kad turėjome tokių knygų kaip "Doing business in Lithuania". Manome, kad prie Lietuvos įvaizdžio kūrimo pasaulyje prisidėjome labai daug. Buvome pristatyti kaip normali moderni Europos valstybė.

Frankfurte nebuvusiesiems gana sunku įsivaizduoti, ką reiškia būti mugės garbės viešnia. Gal galėtumėte apie tai plačiau papasakoti?

Frankfurto knygų mugės nemačius, iš tiesų labai sudėtinga suprasti, kas ten vyksta. Ir pirmą kartą atvažiavusiesiems daro įspūdį tas, kad tai yra miestas mieste: didžiulė krūva pastatų, kuriuose pilna knygų ir žmonių. Visos pasaulio valstybės mugėje išsipirkinėja leidėjų stendus. Tą padarė ir Lietuvos leidėjai, nes turėjome 240 kv.m leidėjų paviljoną. O šalis viešnia nemokamai gauna plotą savo šalies istorijai, kultūrai, tam, ką šalis pasirenka, pristatyti. Šiai valstybei skiriamas visas dėmesys ir per mugės atidarymą, kuriame dalyvauja tik tos valstybės vadovai ir intelektualai. Pvz., šiemet per mugės atidarymą ant pagrindinės pakylos buvo pastatytos didžiulės gražios gėlių puokštės su lietuviškos trispalvės spalvomis. Tai padarė vokiečiai. Ir visi kalbėtojai, iš jų – trys vokiečiai, savo pasisakymuose akcentavo Lietuvą. Visa tai nuskamba per visas žiniasklaidos priemones, ir natūralu, kad pagrindinis dėmesys skiriamas valstybei viešniai.
Mes patys tikrinomės, pvz., kalbėdamiesi su taksistais, sakydavome, kad esame iš šalies viešnios, ir jie iškart suprasdavo, kad esame iš Lietuvos. Tai akivaizdus ženklas, kad žmones informacija pasiekė.

Prieš mugę Lietuvoje būta daug ginčų dėl prisistatymo koncepcijos, programos ir t.t. Kokie buvo kontroversiškiausi siūlymai ir kaip atrodė galutinis variantas?

Mugei rengtis buvo paskirta koordinacinė taryba, į kurią įėjo skirtingų sričių žmonės iš Kultūros ministerijos, Lietuvių literatūros instituto, Leidėjų asociacijos, savaitraščio "Literatūra ir menas", Litexpo parodų rūmų ir kt. Daugelis iš jų turėjo vienokį ar kitokį supratimą apie Frankfurto knygų mugę, žinojo, kaip valstybės prisistatinėja, ir jiems buvo patikėta sukurti scenarijų, kaip Lietuva turėtų prisistatyti. Rengiant scenarijų, labai daug konsultuotasi su vokiečiasi, lenkais, kurie prieš dvejus metus buvo Frankfurto knygų mugės svečiais. Klausėme, kokios buvo kitų valstybių klaidos, ko nereikėtų daryti, ir kuo mes vokiečius galėtume sudominti. Į patarimus bandėme atsižvelgti. O vienas pagrindinių patarimų buvo tas, kad neakcentuotume savo istorijos muziejinės ekspozicijos, o darytume projekciją į ateitį. Todėl po ilgų diskusijų, koks turėtų būti Lietuvos šūkis, pasirinktas "Lietuva: pasakojimas tęsiasi" buvo labai sėkmingas. Norėjome parodyti, kokios yra sunkios Lietuvos istorijos pamokos bei komplikuota mūsų praeitis, bet ir akcentuoti šiandieną ir projekciją į ateitį.
Tokiai koncepcijai prieštaraujantys teigė, kad reikia labiau akcentuoti mūsų tautinį identitetą, daugiau rodyti folkloro. O vokiečiai, priešingai, patarė to nedaryti, nes, jų nuomone, tai vokiečiams nebus įdomu. Tad ši priešprieša, ko gero, buvo akivaizdžiausia. Lygiai kaip ir ginčas dėl džiazo ir tautinės muzikos. Vokiečiai visą laiką sakė, kad Vokietija turi daug folkloro švenčių, į kurias ateina tokia muzika besidomintys žmonės. Tuo tarpu į mugę renkasi knyga besidomintys žmonės, intelektualai, kuriems patinka truputį kitokia muzika. Be to, mugės organizatoriai priminė, kad Frankfurtas yra džiazo miestas. Todėl pasirinkome lietuvišką džiazą. Beje, viename koncerte lietuviškais liaudies instrumentais grojo "Sutaro" muzikantai, apsirengę tautiniais drabužiais. Taigi netiesa, kad Frankfurte visai nebuvo tautinių drabužių.
Lietuviška ekspozicija buvo sudaryta iš trijų sluoksnių. Vienas - tai archyvinės nuotraukos su Lietuvos peizažu, Vilniaus vaizdais. Kitas - katalogai. Lietuva pirmą kartą koncentruotai parengė labai trumpus pristatymus, dėl kurių sulaukėme labai daug komplimentų. Tai labai gražiai parengti katalogai "Lietuvos istorija", "Lietuvių kalba", "Vilnius", "Lietuvių grafika", "Multikultūrinis Vilnius", "Fluxus ir Jonas Mekas" ir kt. Šių leidinukų nespėjome nešti, juos iškart išgraibstydavo. Trečią ekspozicijos dalį sudarė kompiuteriniai terminalai, kuriuose buvo pakartota katalogų medžiaga su animacija bei šiuolaikinės Lietuvos ekonomikos, politikos, kultūros, miestų pristatymas.

Kokį įspūdį susidarėte: ar Lietuva nežinomas kraštas vokiečiams?

Vokiečiams padarėme daug atradimų. Negali sakyti, kad Lietuva visai nežinoma, bet jie Baltijos valstybes supranta kaip vienetą, kaip Beniliukso variantą. Todėl mums labai pasisekė, kad mugėje buvome vieni, be latvių ir estų, nes jei dalyvautume trise, būtų išsiskaidęs dėmesys, be to, vis tiek būtų supainioję.
Lietuvos ekspozicija buvo labai šviesi, visur daug baltos spalvos. Vokiečiai rašė, kad Lietuva prisistatė kaip lengva, elegantiška, nutvieksta saulės spindulių.

Kaip vokiečių žiniasklaida nušvietė Lietuvos prisistatymą, ar būta pašaipių atsiliepimų?

Labai nustebome, kai palyginome savo ir prieš mus buvusios Graikijos pasirodymą. Graikai mugei išleido 25 mln. litų, mes - 5,1 mln. Tai nelyginami dalykai, bet apie Graikijos prisistatymą Vokietijos spaudoje pasirodė 50 proc. neigiamų ir 50 proc. teigiamų publikacijų, ir tai jie labai džiaugėsi. Apie Lietuvos prisistatymą pasirodė tik viena neigiama publikacija, beveik paskvilis, viename Berlyno laikraštyje. Tačiau net Frankfurto knygų mugės darbuotojai paskambino redakcijos vadovybei bei pareiškė, kad laikraštis neobjektyviai ir tiesiog nepadoriai perteikė informaciją. Tuo tarpu nacionalinėje Vokietijos spaudoje pasirodė labai gražūs straipsniai. Mūsų atstovai spaudai sakė, kad galime tikrai džiaugtis ir didžiuotis, nes spaudoje pasirodė be galo pozityvi informacija apie Lietuvos valstybę. O svarbiausia, rašyta ne tik apie kultūrą. Visus metus Vokietijoje, ir ne tik joje, pasirodydavo straipsnių apie Lietuvos ekonomiką, turizmo galimybes, atskiras kultūros sritis, žmones. Po mugės susidomėjimas Lietuva natūraliai blėsta, bet žinome, kad ir spalį, ir lapkritį dideliuose žurnaluose dar straipsnių pasirodys. Iš tikrųjų niekada tiek apie Lietuvą dar nebuvo rašyta.
Apie mūsų literatūrą ir rašytojus pasirodė recenzijos pagrindiniuose Vokietijos laikraščiuose. Tai tiesiog neįtikėtini dalykai. Pasirodė laidų ir televizijoje. Lietuva domėjosi ir vokiškai kalbantys austrų, šveicarų žurnalistai. Tokio dėmesio nebūtume nusipirkę už jokius pinigus.

Bene didžiausias ažiotažas Lietuvoje kilo dėl politinės diskusijos. Prieš pat mugę buvo pakeista jos tema bei dalyviai. Kaip disputas pavyko?

Iš tiesų diskusijoje atsisakė dalyvauti ir Adamas Michnikas, ir Lenartas Meris, juos pakeitė kiti žmonės iš Lenkijos ir Estijos. Bet politinės-visuomeninės diskusijos sulaukė daugiausia susidomėjimo. Pvz., per literatūrines diskusijas dažniausiai būdavo užimtos visos kėdės, o per visuomenines-politines nugultos ir grindys. Per minėtą diskusiją "Istorijos iššūkiai šiuolaikinei visuomenei" nepasakyčiau, kad lietuviai būtų labai tarpusavyje susibarę, Sergejus Kovaliovas davė truputį pipirų vokiečiams, bet nieko nemandagaus ar kokių nors peštynių neįvyko.
Kita vertus, mus labai nustebino, kad vokiečiai labai gyvai domėjosi literatūros skaitymais, į kuriuos susirinkdavo 80-100 žmonių. Įsivaizduokite, kiek susirinktų žmonių į kokio nors rumunų rašytojo skaitymus Lietuvoje? Be to, vokiečiai neklausė, ką valgo, su kuo gyvena, pvz., Jurga Ivanauskaitė. Daugelis apsilankiusiųjų buvo perskaitę mūsų rašytojų kūrybą ir apie ją klausinėjo. Marcelijaus Martinaičio ir Sigito Gedos klausta, kiek pasikeitė jų požiūris į dabartį, koks jų santykis su socialistiniu realizmu, ar jie kažką pakeitė savo kūryboje. Tai protingi klausimai.

Kaip apskritai sekėsi mūsų rašytojams? Regis, didžiausio populiarumo susilaukė Jurga Ivanauskaitė, davusi interviu po penkias valandas kasdien. Ar užsimezgė ryšiai su leidėjais?

Daug ką pamatysime po mugės, nes joje kontraktai paprastai nepasirašinėjami. Bet kad mūsų rašytojais susidomėta, tikra tiesa. J.Ivanauskaitės romano "Ragana ir lietus" visas aštuonių tūkstančių tiražas parduotas mugėje ir pradėtas spausdinti antras tiražas. Jurga, be vokiečių, susidomėjo leidėjai iš dar penkių valstybių, tarp jų - prancūzai ir ispanai. Vandos Juknaitės "Stiklo šalį" iš karto pažadėjo leisti įtakinga vokiečių leidykla "Rowohlt".

Ar buvo specialiai sumanyta, kad Frankfurte dominuos lietuvės moterys rašytojos, ar tai savaime susiklostė?

Mes vokiečių leidykloms siūlėme 29 rašytojus, ir tarp jų buvo tik penkios moterys. Ką versti ir ką leisti, pasirinko patys vokiečiai.

Koks renginys jums paliko didžiausią įspūdį?

Didžiausią įspūdį paliko tai, kaip vokiečiai įvertino pačią mūsų ekspoziciją. Komplimentai, kurių išgirdome labai daug, buvo pats geriausias įvertinimas. Nesuinteresuoti leidėjai sakė, kad buvo puiku. Mugės direktorius per atidarymą pareiškė, kad per 30 metų tai - viena gražiausių ekspozicijų. Didesnio įvertinimo tikrai nereikia.

Esame įpratę, kad geriausiai Lietuvą svetur reprezentuoja krepšinis, Arvydas Sabonis ir kiti sportininkai. Mugė lyg ir sugriovė šį mitą. Gal po šios mugės Lietuvos kultūrai pristatyti užsienyje bus skirtas didesnis dėmesys? Kitaip sakant, kokios mugės pamokos?

Mes, ko gero, iš tikrųjų sugriovėme mitą, kad moderni Lietuva negali būti įdomi, kad galime pristatyti tik lietuvių identitetą. Iš tikrųjų tuo esame įdomūs, bet ne tik tuo. Viskas priklauso nuo to, kaip mes patys pasižiūrime į savo valstybę ir kaip ją pristatome. O svarbiausia, kad sugebėtume pasinaudoti tuo dėmesiu, kurio sulaukėme Frankfurte mūsų rašytojams ir literatūrai. Matome atsivėrusias didžiules galimybes, suvokiame, kad mūsų literatūra gali būti užsieniečiams įdomi. Pesimizmo ir skepsio pakanka. Juk iš tiesų dažnai pagalvodavome, kad jei patys neskaitome lietuvių literatūros, kuo ji gali būti įdomi užsieniečiams. Pasirodo, tai netiesa. Dabar labai svarbu, kad Lietuva skirtų pinigų knygų vertimams paremti. Pradėtas didžiulis darbas turi tęstis, ne veltui mūsų šūkis yra "Pasakojimas tęsiasi..."

Lietuvoje dažnai minimas Skandinavijos pavyzdys, kur valstybė daug investuoja į savo literatūros vertimus bei remia jų sklaidą užsienyje. Ar Kultūros ministerija jau turi kokių nors konkrečių sumanymų?

Apie tai rimtai galvojame. Lėšų turime tiek, kiek turėjome, žinome, kad leidybai net negalime skirti dviejų milijonų litų per metus. Šioje vietoje į valstybės politiką reikėtų labai įdėmiai pasižiūrėti. Skandinavai pasirinko labai agresyvią politiką, jie dotuoja vertimus, juos tiesiog perša, ir rezultatai yra puikūs. Mums taip pat reikia daug padirbėti, žinant, kad nemažai kitų šalių leidėjų pasiėmė medžiagos apie mūsų rašytojus. Natūralu, kad gausime klausimų iš leidyklų, ar iš savo pusės paremsime mūsų literatūros leidimą Prancūzijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje ir kitur.

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS
Vilnius

© 2002"XXI amžius"