XXI amžius

„Sudužusi malda“

Iš spaudos išėjo paskutinioji Juozo Grušio knyga "Sudužusi malda" (Kaunas, UAB "Judex", 2002, 500 egz., 258 p.). Knygos anotacijoje rašoma: "(...) Juozo Grušio-Žilvinio knyga "Sudužusi malda" - retas įvykis mūsų literatūroje. Knyga skirta dviejų žmonių meilei, dviejų mylinčių žmonių galiai, kurios neįveikė nei žiaurumas, nei prievarta, nei laikas. Šioje knygoje spausdinamus eilėraščius papildo laiškai iš sovietinių lagerių ir atsiminimai, kuriuose patvirtinama, kad meilė - tai pasaulis, kuriame nėra vietos laikinumui".
Mylimos žmonos garbei, kartu praleistam dramatiškam gyvenimui įamžinti, J.Grušys knygą rengė senokai. Už jos rankraštį autoriui Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjunga paskyrė 2000 metų literatūrinę premiją. Po žmonos mirties, prisimenu, J.Grušys išgyveno, ar spės planuojamą paminklą žmonai - meilės eilėraščių knygą - užbaigti ir išleisti, - sveikata jau labai šlubavo. Užbaigti spėjo, išspausdintos knygos nesulaukė...

Žmogaus gyvenime dienų juk daugel
Išnyksta net be pėdsakų, išties,
Tik nekurias jų mintis išsaugo
Iki mirties, iki mirties.(...)

Juozas - Magdalenai

Iki mirties J.Grušys išsaugojo daugybės šviesių dienų prisiminimus, kuriuos ir randame Magdalenai dedikuotoje knygoje.
Juozas su Magdalena susipažino apie 1935-uosius. Netrukus sukūrė šeimą. Abu buvo iš neturtingų šeimų, dorai auklėti, sąžiningi, patriotai, romantikai. Šeimos materialųjį gyvenimą pradėjo kurti nuo pagrindų. Atitarnavęs kariuomenėje, J.Grušys pradėjo dirbti Valstybės saugumo departamente, mokėsi anuo metu populiarioje "Savišvietoje". Jauni, sveiki ir darbštūs Grušiai netrukus prakuto, matėsi prasmingo ir kultūringo gyvenimo perspektyvos. Deja, kaip ir tūkstančiams mūsų tautiečių, Grušiams gyvenimą sudarkė į Lietuvą atklydusi komunizmo šmėkla.
Jie labai skausmingai išgyveno pirmąją bolševikų okupaciją ir Lietuvos nepriklausomybės praradimą. Ypač Juozas - knygnešio sūnus, žemaičių sukilėlių vado Antano Vaišvilos giminaitis, augęs patriarchalinėje žemaitiškoje šeimoje, tautinio atgimimo dvasia alsavusioje aplinkoje. Todėl natūralu, kad J.Grušys dalyvavo 1941 metų birželio sukilime, vokiečių okupacijos metais aktyviai pasireiškė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos veikloje, rezistencinę veiklą pratęsė ir prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai.
1944 m. gruodžio 2 d. čekistai J.Grušį areštavo. Saugumo požemių siaubą jis pažino NKVD kalėjime Kaune. 1945 m. birželio 18 d. karinis tribunolas jį nuteisė 20-iai metų katorgos ir tremtimi po bausmės atlikimo. Oficialus kaltinimas - darbas Lietuvos saugumo struktūrose, ryšiai su partizanais ir antisovietinė propaganda.
M.Grušienė tiek hitlerinės, tiek bolševikų okupacijos metais buvo sąmoninga vyro pagalbininkė, palaikė jį visuose jo darbuose. 1945 m. vasario 8 d. buvo suimta gatvėje, apkaltinta antisovietine agitacija bei pogrindinės literatūros platinimu ir nuteista šešeriems metams lagerių ir tremtimi po bausmės atlikimo.
Grušiai kalėjo Vorkutos lageriuose. Pasibaigus bausmės laikui, Magdalena buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, kur dirbo miškų chemijos ūkyje - rinko sakus. Po Stalino mirties, 1954-aisiais, jai buvo leista grįžti į Lietuvą.
Saugumo požemių inkvizicijos, o taip pat katorga lageriuose pakirto J.Grušio sveikatą. Atlikus pusę bausmės, jo byla buvo peržiūrėta ir jį, kaip invalidą, paleido į laisvę. 1955 metų pabaigoje J.Grušys jau buvo Kaune, kur rado iš tremties grįžusią žmoną, uošvės augintas dukreles ir dar gyvą mamą. Gyvenimas prasidėjo iš naujo, nors tokie, kaip Grušiai, anuo metu Lietuvoje nebuvo laukiami.
J.Grušys nuo prigimties buvo lakios vaizduotės, imlus gėriui ir grožiui, rimavimo menu susižavėjo mokyklos suole. Tačiau poezijos subtilybes giliau perprato lagerių košmaruose, kada pajuto, jog jo sparnuotas žodis neretam mirtimi besivaduojančiam tautiečiui būdavo vienintelė dvasios atgaiva. Rašė jis daug, su jaunatvišku polėkiu - likimo draugams, Magdalenai ir mylimoms dukrelėms - nes to reikalavo jo poetinė prigimtis. Ne visa J.Grušio kūryba išliko, daug eilių dingo rūsčioje lagerių kasdienybėje. Dainuojančią revoliuciją, o ypač Kovo 11-ąją, Grušiai sutiko su džiaugsmo ašaromis kaip Apvaizdos dovaną gyvenimo saulėlydyje, kaip likimo atlygį už "jaunystę už grotų". Nors Juozo širdies ritmą reguliavo stimuliatorius, atgavus laisvę, jis su jaunatviška energija pasinėrė į visuomeninę veiklą, skubėjo visur, kur buvo kviečiamas, ir jautė esąs reikalingas, rūpinosi jaunimo patriotiniu auklėjimu bei rašė rašė...
J.Grušio plunksnai priklauso vienuolika išleistų poezijos, atsiminimų ir istorinių knygų. Jis buvo įvairių patriotinių organizacijų narys, daugelio gyvenime sutiktų kilnių tautiečių bei svarbių istorinių įvykių įamžinimo iniciatorius, garbės kraštotyrininkas, jam pripažintas kario savanorio statusas. J.Grušys labai skubėjo padaryti tai, ką padaryti sutrukdė nepalanki istorijos tėkmė. Jis buvo jautrus, nepaprastai doras ir dėmesingas. J.Grušys labai krimtosi, kad jo rezistencinė veikla buvo Magdalenos ir visos šeimos nelaimių priežastis. Sąžinės graužatis lydėjo jį iki mirties, ypač po žmonos netekties:
Nelaisvės pančiais net
Apkaustoma daveis,
Kad tik lydėt mane
Kalvarijų keliais.
Ne, niekur TAU lygios
Pasaulyje neradau.
Todėl širdies dainos
Gamas skiriu tik TAU.
M.Grušienė mirė 1999 m. vasario 22 d., palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse, prie Lietuvos kančių memorialo. 2002 m. vasario 1 d. šalia atgulė ir J.Grušys. Tačiau didžioji Meilė nemirė - ji nemari kaip Amžinybė, kurioje abu sutuoktiniai vėl susitiko.
Knyga "Sudužusi malda" skirta doram žmogui, kuriam brangios amžinosios vertybės, kuris neabejingas svetimos širdies skausmui.

Kazys BLAŽEVIČIUS