Rusija išgyvena naują
katalikų engimo bangą
Novosibirsko vyskupas Jozefas Vertas apie užsienio
kunigų ištrėmimą
|
Vyskupas Jozefas
Vertas |
Rusijos demokratėjimas
vyksta labai lėtai. Šaliai bandant priartėti prie Europos Sąjungos,
ji nuo vasario netgi žengtelėjo keletą ryžtingų žingsnių atgal,
mano Jozefas Vertas, 51-erių metų vyskupas iš Novosibirsko (Vakarų
Sibiras). Vokiečių kilmės jėzuitas, gimęs sovietų teritorijoje
prie Stalino diktatūros metu, kalba apie "naują katalikų
persekiojimo bangą". Pakviestas bažnytinės paramos organizacijos
"Kirche in Not", jis rugsėjo mėnesį apsilankė Šveicarijoje
su paskaitų ciklu, taip pat davė interviu vietos katalikų žinių
agentūrai KIPA.
Kaip Rusijos regreso įrodymą, kai buvo tikėtasi, jog senieji laikai
- jau negrįžtama praeitis, ganytojas pateikia faktus apie kelių
katalikų kunigų, tarp jų ir tų, kurie priklauso Irkutsko (Rytų
Sibiro) vyskupijai, ištrėmimą nuo šių metų pradžios. Į "juodąjį
sąrašą", J.Verto teigimu, įtraukti dar dešimt užsienio kunigų,
kurių laukia ištrėmimas. Už šių valdžios vykdomų "antikatalikiškų
represijų", slypi rusų Stačiatikių Bažnyčios įtaka, sako
Novosibirsko vyskupas. Jo nuomone, ir Rusijos prezidentas Vladimiras
Putinas dėl taktinių sumetimų nusilenkė Maskvos patriarchato reikalavimams.
Čia, Vakaruose, mažai
kalbama apie Rusijos vyriausybės naują antikatalikišką politiką...
2001 metais mes atšventėme dešimties
metų katalikiškų struktūrų Rusijoje atkūrimo jubiliejų ir tuo
pačiu pasidžiaugėme vėl atgauta laisve. Tačiau dabar mes turime
kentėti užsieniečių katalikų kunigų, tarp jų ir Irkutsko vyskupui
Ježio Mazuro, ištrėmimą. Beveik esame priversti manyti, kad laisvės
laikams atėjo galas.
Kas verčia Rusiją griebtis
tokių kraštutinių priemonių?
Vasario 11 dieną laikinosios
Katalikų Bažnyčios struktūros - keturios apaštalinės administracijos
Rusijos europinėje dalyje ir Sibire - tapo vyskupijomis, kurios
atitiko normalias Katalikų Bažnyčios struktūras. Stačiatikių Bažnyčia
į tai iš karto sureagavo neigiamai. Ir mūsų didžiai nuostabai
Rusijos valstybė taip pat parėmė Stačiatikių Bažnyčios pozicijas.
Ir tai vyksta tuomet,
kai Rusijos valstybė iš tiesų yra įsipareigojusi visų religijų
lygybei ir nėra jokia konfesinė valstybė?
Rusijos valstybė įrodo, kad ji
yra ne neutrali, bet stačiatikių valstybė! Ji, žinoma, sekuliari
valstybė, bet net nedvejoja, pasinaudodama religija kaip politiniu
instrumentu. Mano nuomone, ši situacija peer penkerius metus gali
radikaliai pasikeisti - čia kalbama apie fenomeną, kuris nėra
amžinas.
Rusijos valstybė netapo religinga, ji tik perima tradicinę, istorinę
ir kultūrinę religijos dimensiją savo naudai. Pavyzdžiui, Sankt
Peterburge ir Maskvoje šiais metais tik vienas procentas gyventojų
dalyvavo švenčiant Velykas - tas rodo, kad religinė Bažnyčios
įtaka tarp maždaug 80 mln. stačiatikių yra silpna. Paradoksalu,
bet Stačiatikių Bažnyčios institucija daro labai didelę įtaką
politiniam šalies gyvenimui. Štai dabartinis Maskvos meras labai
atvirai paaiškina: "Esu stačiatikis, stačiatikis ateistas".
Ar šiuo atveju religija
netapo gryna priedanga, valdžios įteisinimo instancija?
Po 1989 metų, žlugus komunizmui,
Rusijoje kurį laiką viešpatavo netikrumas ir tuštuma. Buvusieji
komunistai savo ideologiją metė per bortą ir susidariusią vertybių
tuštumą bandė užpildyti iškeldami stačiatikybės vėliavą, kad taip
padėtų naujos valstybės pagrindus. Bet jie visiškai nesidomėjo
pačiu stačiatikių tikėjimu. Jie paprasčiausiai tenori pasinaudoti
jo kultūriniu ir istoriniu palikimu, todėl ir aiškina, kad Rusija
yra išimtinai stačiatikių valstybė, o visi kiti turi iš jos išeiti.
Taigi čia nekalbama apie
autentišką dvasinį renesansą?
Kaip tikintis žmogus, esu tvirtai
įsitikinęs, jog mūsų šaliai išties labai reikalingas dvasinis
atgimimas, kad žmonės galėtų patirti tikrą vidinį atsinaujinimą.
Bet faktai liudija ką kita: tik vienas procentas stačiatikių gyventojų
lanko bažnyčią, ir tai skamba apgailėtinai.
Ar tai nėra Stačiatikių
Bažnyčios iliuzija, kad, pasinaudojusi patogiu momentu, ji gali
gauti naudos iš sekuliarios valstybės rankų ir taip sustiprinti
savo pozicijas?
Dabar atrodo, kad jų taktiką
lydi sėkmė, o Katalikų Bažnyčia yra persekiojama. Bet kaip čia
pasakius: tai nesitęs ilgiau nei penkerius metus, nes mes juk
gyvename XXI amžiuje. Argi Rusija nesiekia artėti prie Europos
Sąjungos ir tapti demokratiška?
Dar 1905 metais caras reformavo Rusijos valstybę ir padarė galą
nestačiatikių persekiojimams. Stačiatikių Bažnyčia tada neteko
daug privilegijų. Religinė įstatymdavystė, draudusi stačiatikiams
pereiti į kitą religiją, buvo panaikinta. Nejaugi dabar norima
sugrįžti į laikus, buvusius prieš 1905 metus?
Katalikų Bažnyčios diskriminavimo iniciatyva, be jokios abejonės,
priklauso Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai, kuri iš katalikų institucijų
gavusi paramos už tuziną milijonų dolerių šiandien jaučiasi užėmusi
silpnojo, netgi pralaimėjusiojo poziciją. Ji mano, kad Katalikų
Bažnyčia pasauliniu mastu yra labai stipri, todėl ir baiminasi,
kad ji negali būti pakankamai gerai išgirsta. Todėl ji dabar siekia
atmesti ekumeninį bendradarbiavimą ir eiti savo keliu - ir taip
jau yra, kad vardan šių savo tikslų ji naudojasi valstybės galia.
Visgi Rusijoje Katalikų
Bažnyčia yra labai silpna...
Visoje šalyje mes turime tik apie
300 kunigų, iš kurių mažiau nei 10 proc. yra vietiniai: mūsų Bažnyčia
tokia maža, kad iš tiesų galima būtų paklausti, ko Stačiatikių
Bažnyčia apskritai turėtų bijotis! Tikriausiai ji mus laiko "penktąja
Vakarų kolona"... Maskvos patriarchas Aleksijus ir metropolitas
Kirilas kiekvieną kartą, kai kalba pakrypsta apie Rusijos katalikus,
kelia Ukrainos unitų, su Roma susijusių, Rytų apeigas atliekančių
katalikų, klausimą. Jie teigia, kad katalikai lygiai taip pat
persekioja stačiatikius. Bet čia bandoma išsisukinėti, nes Rytų
apeigų katalikų problema liečia Ukrainą, o Rusijos katalikai su
šiuo konfliktu neturi nieko bendra.
Rusijoje gyvena per 145
milijonus žmonių, o maža katalikų bendruomenė apima tik 1,3 milijono
tikinčiųjų. Kaip ji jaučiasi šios įtemptos atmosferos sąlygomis?
Iš pradžių mūsų parapijas buvo
galima užregistruoti beveik iš karto. Jei iškildavo sunkumų, tai
jie dažniausiai būdavo biurokratinio pobūdžio. Šiandien tą daryti
vis sunkiau. Už religinių bendruomenių registravimą atsakingi
valdžios organai iš mūsų reikalauja išsamaus tikinčiųjų sąrašo
ir dar su asmeniniais duomenimis. Mes tam priešinamės, nes tai
būtų susiję su priverstiniu papildomu darbu, kurio ,mes turėtume
imtis visos Rusijos teritorijoje. Jis, kaip galima suprasti, būtų
milžiniškos apimties.
Taip pat šių duomenų reikalaujama tik iš Katalikų Bažnyčios. Tai
mūsų bendruomenės diskriminacija, konstitucijos ir įstatymų pažeidimas.
Novosibirske valdžios organai tvirtino, esą jie tokių sąrašų reikalauja
ir iš stačiatikių parapijų. Iš tiesų jie tenori gauti stačiatikių
parapijos tarybos narių vardus.
Ar, nepaisant įtemptos
padėties, vis dar įmanomas ekumeninis dialogas su Rusijos Stačiatikių
Bažnyčia?
Reikia daryti skirtumą tarp formalaus
ekumeninio dialogo, kuris organizuojamas viršūnių lygiu, ir tikro
ekumeninio dialogo. Šio autentiško pokalbio iš esmės niekuomet
ir nebuvo, taip pat ir anksčiau, nes oficialūs susitikimai buvo
daugiau diplomatiški mandagumo gestai.
Vis dėlto pažįstu keletą rusų stačiatikių vyskupų, kurie sąmoningai
pasisako už ekumenizmą. Pačiame Novosibirske palaikiau glaudžius
broliškus santykius su vyskupu Sergejumi, Novosibirsko ir Briansko
metropolitu. Jis buvo labai tikintis žmogus ir mums, katalikams,
labai geranoriškas. Gaila, bet mirė prieš dvejus metus, eidamas
tik 49-uosius, išsekintas nuolatinių puolimų. Jis tapo šovinistų
taikiniu, nes kalbėjo, kad "katalikai ir protestantai taip
pat yra mūsų broliai". Jis negalėjo su manim palaikyti jokio
oficialaus kontakto: Maskva iš karto jį imdavo spausti. Po jo
mirties dar nė karto nesu susitikęs su jo įpėdiniu.
Ar santykiai tarp tikinčiųjų
yra iš esmės niekuo nesiskiriantys?
Iš esmės nėra jokio religijų karo,
jokios neapykantos katalikų mažumai. Praėjusį balandį stačiatikių
sluoksniai kokiame tuzine Rusijos miestų surengė antikatalikiškas
demonstracijas. Nors buvo kviesti stačiatikių parapijose, žmonės
neišėjo dideliais būriais į gatves protestuoti prieš Katalikų
Bažnyčios egzistavimą.
Mano, kaip vyskupo, rezidencijos mieste Novosibirske, mieste,
kuriame yra 1,2 milijono gyventojų, o tarp jų - šimtai tūkstančių
stačiatikių, jų ekstremistams kovo pradžioje pasisekė surinkti
tik apie 200 asmenų, kurie demonstravo priešais katalikų katedrą,
o kai kurie tikintieji apskritai net nežinojo, ko ten buvo atėję.
Mums tai buvo geras ženklas, kad susirinko tiek nedaug norinčiųjų
išprovokuoti apie 200 katalikų, kurie buvo atėję į katedrą pasimelsti.
Laimei, nebuvo prieita ligi konfrontacijų. O padėtis, šiaip ar
taip, galėjo pablogėti. Galima pastebėti, kad šios demonstracijos
neturėjo religinio atspalvio: jos buvo dirbtinai sušauktos dėl
politinių priežasčių, norint parodyti, kieno valdžia.
Vadinasi, problemą sąlygoja
viršūnių nuomonė?
Jei Stačiatikių Bažnyčios vadovybė,
esant naujoms aplinkybėms - t. y. naujai atgavus laisvę po 70-ies
komunizmo metų, - būtų suinteresuota visos krikščionybės gerove,
tai būtų buvę galima daug ką padaryti! Nes po 1917 metų bolševikų
revoliucijos, gulagų ir siaubingos priespaudos, krikščionys tikintieji
tapo vieningesni. Netgi būtų įmanoma kalbėti apie bendrą kančios
su stačiatikiais patirtį. Labai gaila, bet ši proga buvo praleista.
Galiu priminti ir tai, kad 9-ojo dešimtmečio pabaigoje visuose
Stačiatikių Bažnyčios knygynuose buvo galima rasti brošiūrų "Antikatalikiškas
katekizmas". Tai buvo tekstas, kuris platintas dar XX a.
pradžioje, prieš komunistų revoliuciją. Kartu su atgauta laisve
Stačiatikių Bažnyčia mažąją knygelę išleido naujai milijonu egzempliorių
tiražu. Joje norėta parodyti katalikų blogybes ir klaidas, siekiant
"ugdyti" savo tikinčiuosius, ir tai XXI amžiuje!
Tarp Rusijos katalikų
tikinčiųjų yra ir tokių, kurie kilę iš stačiatikių šeimų...
Taip, žinoma, nes šiandieninių
Rusijos katalikų dauguma yra labai skirtingų tautybių - tai Stalino
deportacijų pasekmė. Jo tikslas buvo sukurti naują sovietinę visuomenę,
sugriauti tautines kultūras ir savitumą.
Po dešimties metų "demokratijos" šis neteisingas tikslas
kiek nuslydo į antrą vietą, bet iš pradžių kitų tautybių atstovai,
kurie turėjo traukti sovietinį jungą, nekentė rusų kalbos ir kultūros,
kuri jiems buvo primesta per prievartą.
Šiandien kunigai vartoja rusų kalbą, kai jie kalba tikintiesiems,
nes ji yra ryšys tarp, Stalinui valdant, Rusijoje išbarstytų žmonių:
lenkų, lietuvių, latvių, ukrainiečių arba vokiečių. Jei represijos
vėl iškeltų Katalikų Bažnyčios egzistencijos rusų žemėje klausimą,
tai daugybė vokiečių turbūt visiems laikams paliktų kraštą, kuriame
jie yra gimę. 600 tūkstančių jų jau yra padavę pareiškimus dėl
išvykimo.
Iš vokiečių kalbos vertė
Vytautė Maciukaitė
© 2002"XXI amžius"