Baltas litvakas - raudonų
juodųjų vadas
Vis kas nors pareiškia, jog lietuvių
tauta yra vadų tauta. Tačiau įsidėmėtina, kad iš Lietuvos kilę
žydai užsienyje, bent jau teko tai girdėti Amerikoje, išdidžiai
vadinasi "litvakais" ir save laiko aukštesnės klasės
žydais. Ir jie - vadai. Štai "litvakas" Menachim Begin
tapo Izraelio valstybės vadovu. Tačiau įdomiausia tai, kad neva
nuo Rokiškio kilęs "litvakas" (gimęs apie 1926 metus,
miręs 1995 meais) buvo Pietų Afrikos valstybės juodųjų komunistų
partijos vadu. Šis rokiškėnas Afrikoje (ir pasaulyje) buvo plačiai
žinomas kaip Joe Slovo. Joe Slovo (tariamas Džio Slovo, toliau
tekste trumpinamas- J.S.) mano asmeniniame archyve ne kartą išlenda
iš komunistinio teroro bylų. Su ta pavarde man teko susidurti
jau prieš daugelį metų, domintis sovietų galios plėtimu, vykdant
komunistinio pasaulio planus.
Praėjusį rugsėjį vienas žurnalo "Veidas" straipsnis
ir nuotrauka prikėlė J. S. iš atminties archyvo. Spalio 3 dieną
"Veido" vyriausiasis redaktorius Liudvikas Gadeikis
skyriuje"Laiškai "Veidui" patalpino mano laišką,
pavadintą "Rokiškėno Joe Slovo klausimu". Ten rašoma:
"Rugsėjo 19 d. "Veide", Aurelijos Mituzienės straipsnyje
"Įsivaizdavimo ir realybės skirtumai", dėmesį patraukė
prierašas prie dviejų žmonių nuotraukos: "Prie rokiškėno
Joe Slovo kapo Soveto kapinėse, PAR".
Straipsnis atsako į vieną iš dviejų klausimų, kuriais seniai domėjausi:
iš kurios vietovės Lietuvoje buvo kilęs išgarsėjęs Pietų Afrikos
juodaodžių komunistų vadas J. Slovo ir kokia jo tikra pavardė?
Autorė paaiškino, jog jis kilęs iš jos "prosenelių kaimo
Rokiškio rajone". Gaila, kad nei kaimo (gal miestelio?) pavadinimo,
nei žinios, kas buvo jo tėvai, straipsnio autorė nepaminėjo. Ligi
šiol turiu tik užuominą, kad J.S. buvo Lietuvoje apie 1926-uosius
gimęs žydas.
"Veidas" yra antras žurnalas, kur jaučiau reikalą atsiliepti
J.S. klausimu. 1995 m. vasario 27 d. atsiliepiau JAV (kairiokų,
neva intelektualų) žurnale "The New Republic". Tada
rašinyje "Nepaliaujantis šmeižimas" pasisakiau prieš
melą. J.S. mirtį apverkiančiame žurnalo straipsnyje buvo šmeižiama
Lietuva: "Lietuvos žydų, pabėgusių nuo pogromų jų gimtajame
krašte, sūnus Slovo emigravo į Pietų Afriką 1935 metais, būdamas
devynerių metų", - rašė autorius. "Pogromai Lietuvoje
1935 metais?" - pareiškiau nuostabą žurnalui. "Daugelis
žydų religinių vadovų Lietuvos nepriklausomybės metais, prieš
sovietų ir nacių okupaciją, vadindavo Lietuvą "antrąja Jeruzale".
Be to, nurodžiau, kad "KGB gyrėsi sėkmingai sustabdžiusi
antikomunistų žydų ir kitų etninių grupių vieningo fronto sudarymą"
Amerikoje. Ir pabaigoje pridėjau: "tarp kitko - Slovo buvo
KGB pulkininkas". Apie tai "The New Republic" straipsnyje
nebuvo jokios žinios. Tačiau "Veidui" parašiau apie
kitą svarbų ir daug pasakantį ryšį: "Veido" autorė rašo,
kad J. S. "ilgą laiką buvęs vienas artimiausių Nelsono Mandelos
draugų". Tad reikia pasakyti, kas jį siejo su J. S. Ypač
kad jis buvo minėtas Vilniuje Lietuvos prisikėlimo dienomis. Čia
atsiradęs jaunas išeivis užsienio TV reporterius užtikrino, jog
Lietuva eis į demokratiją tokių vadų, kaip N. Mandela, pramintais
keliais. Tas mūsų kelių į demokratiją tiesėjas, kiek žinau, ir
dabar "auklėja" Lietuvos jaunimą".
"Komunistas N. Mandela sėdėjo Pietų Afrikos kalėjime ne už
politiką, bet už terorizmą, su kuo šiandien ir mes drauge su beveik
visu pasauliu kovojame. Jis buvo pagautas su didžiuliu įvairių
ginklų ir sprogmenų arsenalu".
Net prokomunistinė pasaulinė, neva žmogaus teisių, organizacija
"Amnesty International" nedrįso įtraukti N.Mandelą į
savo ginamų "politinių kalinių" sąrašą.
Pagal sovietų planą - užgrobti Afriką, ypač Pietų Afriką, ir kontroliuoti
apie 90 proc. strateginių metalų išteklių bei naftos transporto
liniją jūroje - juodieji komunistai, vadovaujami tokių rokiškėnų,
kaip KGB pulkininkas Slovo, vedė teroro vajų prieš juoduosius,
kurie rėmė sparčiai vykstančias reformas, o ne raudonąją revoliuciją.
Vakarų "liberalų" žiniasklaidos beveik šventąja pavaizduota
N.Mandelos žmona Vini, kuri 1986 m. vasario 13 d. pareiškė: "Drauge,
ranka rankon su mūsų degtukų dėžutėmis ir mūsų apykaklėmis, mes
išvaduosime šį kraštą". Vargu ar daug kas Lietuvoje yra girdėjęs
apie komunistines "apykakles" kraštui vaduoti. Jos buvo
naudojamos kaip teroro priemonė komunistų revoliucijai nepritariantiems
juodiesiems politikams, merams, dvasininkams ir kitiems bausti.
Surištoms aukoms būdavo užmaunamos ant kaklo "apykaklės"
- ne karolių, o benzinu ar žibalu įmirkytų automobilio padangų.
Padegtų padangų tirpstanti guma skverbėsi į nelaimingųjų kūną.
Akmenimis ir pagaliais vyrų, moterų ir net vaikų, mušamų bei spardomų,
ant žemės besiraitančių aukų kančia trukdavusi apie dvidešimt
minučių. Taip mirė apie 600 juodųjų.Tai vyko net tada, kada baltųjų
reformos praktiškai buvo panaikinusios aparteidą. Esu matęs įdomių
davinių, jog tuo metu, nepaisant nieko, pažeminti Pietų Afrikos
apie 20 milijonų vargani juodieji turėjo daugiau privačių automobilių,
negu turėjo "privilegijuoti" visos Sovietų Sąjungos
piliečiai.
Turiu vaizdajuostę apie sovietų veržimąsi į Afriką, kurioje yra
nufilmuota vienos jaunos juodaodės kančia. Nedrįsčiau tos siaubingos
scenos rodyti nei moterims, nei vaikams.
Su kuo gi N. Mandela, išleistas iš kalėjimo, prisistatė raudonųjų
miniai? Ogi su J.Slovo. Jiedu iš tribūnos sveikino minią, iškeldami
komunistinį kumštį. Už jų kabojo didžiulė sovietų vėliava. Tačiau
Vakarų didžioji žiniasklaida nenorėjo, kad laisvas pasaulis žinotų,
jog N. Mandela yra komunistas: net "patikimas ir pagarbus"
"New York Times" nuotraukoje iš vėliavos pašalino kūjį
ir pjautuvą.
Tad štai kiek pasitikėjimo verta didžioji žiniasklaida!
Vilius Bražėnas
Vilnius
© 2002"XXI amžius"