Vilkaviškio vyskupijoje

Alytaus dekanate

Prie kun. Prano Gavėno kapo. Iš dešinės: Alytaus dekanas kun. Vytautas Insoda, saleziečių bendradarbiai Aldona Jankauskienė, Alfonsas Vitkauskas, „Dienos namų“ direktorė Kristina Bondareva, Antanina Urmanavičienė

Paminėjo kunigą Praną Gavėną

Alytus. Kun. Pranas Gavėnas, SDB (1918 10 11 – 2000 02 07), šiame mieste praleido beveik aštuonerius paskutinius savo gyvenimo metus. Kiekvienas, pažinojęs šį kunigą, į klausimą, koks svarbiausias jo asmenybės bruožas, atsakytų nesusimąstęs: „Veiklumas“.
Vasario 8 dieną Alytaus Angelų sargų bažnyčioje buvo paminėtos kun. P.Gavėno trečiosios mirties metinės. Organizacinis komitetas, sudarytas Alytaus dekano Angelų Sargų bažnyčios klebono kun. Vytauto Insodos, paremtas verslininko Vytauto Zambacevičiaus, atliko parengiamąjį darbą. Renginys prasidėjo literatūriniu pusvalandžiu. Šv. Benedikto mokyklos mokytoja Aurelija Paleckaitė skaitė kun. P.Gavėno kūrybos ištraukas, koncertavo chorinės muzikos studijos „Lakštingalėlė“ suburti vaikai (vadovė Janina Adamonytė), buvo perskaitytas Alytaus miesto paaukojimo Marijai, Krikščionių Pagalbai aktas, skambėjo posmai, prisiminimų nuotrupos. Šv. Mišias aukojo Alytaus dekanas kun. V.Insoda, iš Palemono atvykęs kun. Petras Dumbliauskas, SDB, kuris pasakė pamokslą, ir kiti kunigai.
Po šv. Mišių miesto meras Vytautas Kirkliauskas atidengė memorialinę lentą, prikaltą prie Angelų Sargų bažnyčios fasado. Ant kun. P.Gavėno kapo maldos grupelės nariai padėjo gėlių, pasimeldė, pagiedojo.
Į Lietuvą kun. P.Gavėnas iš laisvojo pasaulio sugrįžo 1992 metais, sukaupęs didelę gyvenimo patirtį, atlikęs daug matomų ir nematomų darbų. Sunkiai besiverčiančių valstiečių jauniausias daugiavaikės šeimos sūnus, trokšdamas mokslo, 1933 metais iškeliavo į Italiją pas saleziečius, pateko į kun. Antano Skelčio, SDB, globą. 1949 metais baigė Turino universitetą, įgijęs filosofijos-teologijos licenciatą. Tais pat metais įšventintas kunigu. Grįžti į Lietuvą buvo neįmanoma – ten šeimininkavo okupantai. Italijoje jis redagavo „Saleziečių balsą“, rašė ir leido knygas („Jaunojo galiūno keliu“, „Didysis reisas“, „Mikas Magonė“ ir kt.). 1971 metais išvyko į misijas Brazilijoje.
Čia dirbo pastoracinį darbą, redagavo biuletenį „Mūsų Lietuva“, toliau rašė ir vertė į portugalų kalbą lietuvių autorių knygas. Tai nebuvo sunku, nes tapo žinomu žmogumi. San Paulo istorijos akademijos narys – akademikas, Brazilijos rašytojų sąjungos narys, San Paulo spaudos asociacijos narys. Jo dėka Brazilija sužinojo apie Lietuvą, jos papročius, okupaciją ir norą atgauti laisvę. Brazilijos katalikų liturginiame kalendoriuje atsirado Maldų už Lietuvą diena, Aparecidos Dievo Motinos šventovėje buvo pastatytas lietuviškas kryžius, 1990-1991 metais surinkta per penkis milijonus parašų reikalaujant, kad Sovietų Sąjunga netrukdytų Lietuvai įtvirtinti atgautą nepriklausomybę. Parašai perduoti M.Gorbačiovui.
Alytuje kun. P.Gavėnas iš pradžių dirbo Angelų Sargų parapijoje, vėliau tapo naujai statomos Švč. M.Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios garbės klebonu, atgaivino „Saleziečių žinių“ leidimą, įkūrė Jaunųjų boskiukų organizaciją, rengė vaikų vasaros stovyklas, aktyviai dalyvavo miesto gyvenime. 1995 metais jo iniciatyva Alytus iškilmingai buvo pavestas Marijos Krikščionių Pagalbos globai. Sumanymas pavyko – į renginį suplaukė kone pusė miesto. Senyvas, ligotas žmogus keletą metų keitė Alytaus dvasinę būklę.
Noriai kalbėjo visi, paprašyti pasidalyti prisiminimais apie kun. P.Gavėną.
Kun. Petras Dumbliauskas, SDB: Jo sieloje švietė meilės šviesa: Dievui, Marijai Krikščionių Pagalbai, žmonėms, tėvynei. Linkiu visiems tokios meilės, kokia jis mylėjo.
Aldona Jankauskienė: Buvau viena artimiausių jo žmonių. Mane pastebėjo parodose, vertino mano darbus, turėjo idėją pasauliui pristatyti lietuvišką gintarinę Mariją, buvo pradėjęs rinkti lėšas šiai idėjai įgyvendinti. Tėvelis labai skubėjo gyventi. Deja, nespėjo įvykdyti savo sumanymų. Buvo pradėjęs rengtis Šiluvos Marijos jubiliejui, įvyksiančiam 2008 metais. Tam teikė didelę reikšmę – Švč. M.Marijos apsireiškimas Šiluvoje buvo pirmasis Europoje. Apie tai buvo pradėjęs rašyti knygą. Mirtis sutrukdė darbą užbaigti. Buvome įpratę Tėvelį matyti linksmą, besišypsantį, visada geros nuotaikos. Man teko jį matyti liūdną ir susikrimtusį. Tai atsitikdavo tuomet, kai būdavo nesuprastas.
Antanina Urmanavičienė: Tėvelis turėjo mokytojo talentą. Jis rūpinosi apleistais vaikais, juos kvietė į vasaros stovyklas, rinko labdarą Pelesos vaikams. Daug mokyklų teko kartu su juo aplankyti.
Kristina Bondareva: Tėvelis turėjo savybę prie savęs traukti žmones. Ateidavai ir atrodė, jog jis seniai tavęs laukė. Jis lankėsi visur, kur buvo kviečiamas. Prisimenu renginį savivaldybėje apie sveiką gyvenimo būdą. Tėvelis papasakojo apie Brazilijos maistą, papročius. Paskui prieš vaišes pasiūlė visiems susikibti rankomis, drauge sukalbėti maldą. Tai buvo nauja. Jis daug dėmesio skyrė esmei, o ne išorei.
Aldona: Jam buvo priimtinas asketiškas gyvenimo būdas. Jo kambarėlis, atrodo, nebegalėjo būti kuklesnis. Tik patys būtiniausi daiktai: popieriais apkrautas stalas, kėdė, kušetė.
Gražina: Jis buvo mūsų, maldos grupelės žmonių, geriausias mokytojas ir patarėjas. Sukalbėję rožinio paslaptį, pusę valandos mąstydavome. Mes meldėmės vieni už kitus, studijavome Šventąjį Raštą. Kai jį lankiau ligoninėje, sakė: „Nepamirškit šv. Kazimiero. Darykite viską, kad jaunimas pamiltų šį šventąjį“.
Alfonsas Vitkauskas: Jo galvoje gimdavo idėjos. Paversti jas tikrove pavesdavo man. Prisimenu, kaip ieškojome netoli Vilniaus esančio Europos centro. Tėvelio lėšomis ten pastatytas meniškas ąžuolinis kryžius. Įvairiuose Lietuvos miesteliuose pastatyti paminklai Emilijai Pliaterytei, Petrui Perkumui, šv. Kazimierui. Galbūt Alytuje bus pastatytas paminklas kun. P.Gavėnui, apie jį bus susuktas filmas.
Marija: Tėvelis prikėlė kun. A.Skelčio atminimą, surinko apie jį medžiagą, įrengė memorialinį kambarį. Dabar mums reikėtų įrengti memorialinį kambarį kun. P.Gavėnui.
Neprisistačiusi moteris: Po šv. Mišių Tėvelis mus palydėdavo ilgesingu žvilgsniu, tarsi kviesdamas ateiti vėl. Kai tik jį aplankydavau ligoninėje, vis rasdavau bekalbantį rožinį. „Meldžiuosi už tuos, už kuriuos niekas nesimeldžia“, - sakydavo. Paskutinėmis gyvenimo minutėmis – jokios panikos. Tik šventa ramybė. Tėvelio veidas laimingas. Atrodė, jog išeina į laimės šalį, apie kurią svajojo gyvendamas.
Ačiū visiems, kurie suprato kun. P.Gavėną, padėjo įgyvendinti jo kilnius sumanymus, kurie dabar puoselėja jo atminimą ir eina jo įmintomis meilės pėdomis.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Vilkaviškio dekanate

Prie paminklo - renginio iniciatorius ir organizatorius Vytautas Raibikis (kairėje), kalba Pilviškių seniūnas Vytautas Judickas

Tauro apygardos partizanai Juozas Armonaitis, Vytautas Balsys ir Vincas Sutkus Autorių nuotraukos

Tauro apygardos partizanų garbei

Pilviškiai. Vasario 2-ąją nemažai žmonių iš įvairių Lietuvos vietų suvažiavo į šį Vilkaviškio rajone esantį miestelį pagerbti prieš 55-erius metus žuvusių partizanų – Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo, kovotojų Juozo Balsio-Dobilo ir Prano Žaldario-Šapalo. Renginį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus nariai, vadovaujami buvusio pilviškiečio Vytauto Raibikio, buvę kovos draugai, artimieji. Savanorių, šaulių ir LDK Vytenio motorizuoto pėstininkų bataliono kariai ir KASP Marijampolės Tauro apygardos IV rinktinės savanoriai bei jų vadai Danas Mockūnas ir plk. ltn. Sigitas Bartuška su vėliavomis, lydimi orkestro garsų, per miestelį atžygiavo į Švč.Trejybės bažnyčią. Bažnyčioje greta veteranų išsirikiavo jauni kariai. Po sekmadienio sumos, kurią už laisvės gynėjus aukojo parapijos klebonas kan. Antanas Žukauskas, automašinų virtinė nusitiesė į netoli esantį Balčiūniškių kaimą.
Čia prie vienos negyvenamos sodybos akmenų paminklas mena netikėtą partizanų žūtį po skaudžios, kiek žinoma, vietinės gyventojos išdavystės. Mums liko šių vyrų idėjos ir jų pasiaukojimo dėl tėvynės atminimas.
Šie ir visi žuvusieji už laisvę buvo pagerbti Lietuvos himnu, tylos minute, krašto apsaugos savanorių šūvių salve, gėlėmis, prie paminklų uždegtos žvakutės. Literatūrinį montažą atliko Pilviškių vidurinės mokyklos skautai, vadovaujami mokytojos V.Staugaitienės. Žvarbokos vasario dienos laukų erdvę sušildė patriotinės, partizanų dainos, kurias širdingai traukė Marijampolės politinių kalinių ir tremtinių choras.
Į susirinkusius žmones kreipėsi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas Vytautas Balsys. Jis trumpai priminė pokario situaciją, apgailestavo dėl laisvos Lietuvos valdžios priimamų sprendimų ir dėl to, kad dabar “didelė tautos dalis miega, neaktyvi, nedalyvauja rinkimuose”. Kvietė būti aktyvesniems ir budresniems, linkėjo optimizmo. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkas, A.Baltūsio–Žvejo bendražygis Antanas Lukša mintimis nusikėlė į 1947-ųjų sausį, paties duotą priesaiką bei žinią apie išaiškintą išdavystę ir apie jų vado A.Baltūsio dėka pakeistą partizaninės veiklos kryptį. Kalbėtojas pasmerkė tariamą dabartinę demokratiją dėl neseniai surengto A.Sniečkaus gimimo 100-ųjų metinių minėjimo, klausė, ko verta tokia demokratija, jei leidžiama pagerbti tautos budelį, palinkėjo visiems drąsos, ryžto įgyvendinant tas idėjas, dėl kurių kovojo A.Baltūsis ir jo draugai. „Tauta, pamiršusi praeitį, neturi ateities,- kalbėjo Marijampolės kolegijos istorijos dėstytojas Jonas Gustaitis. - Tauta, užmiršusi praeitį, būna priversta ją išgyventi“.
Žuvusiojo sūnus Rimantas Baltūsis padėkojo žmonėms, jau penktą kartą susirinkusiems pagerbti jo tėvo,- minint žūties 50-ąsias metines, čia ir buvo pastatytas paminklas. Pasak sūnaus, apmaudu, kad šiais laikais eilinis šmeižtas ir paskalos apie jo tėvą sutrukdė atsiimti Prezidento dekretu tėvui po mirties suteiktą garbingą apdovanojimą. Prisiminimų nuotrupomis pasidalijo buvę partizanai J.Almonaitis, J.Juraitis, Tauro apygardos muziejaus darbuotojas A.Lelešius. Už laisvės gynėjams surengtą minėjimą gausiai jame dalyvavusiems žmonėms padėkojo Pilviškių seniūnas V.Judickas.
Didžiules atnašas sudėjo partizanai bei jų šeimos nariai. Minėjime negalėjo kalbėti vyriausioji partizanų vado A.Baltūsio dukra Laimutė Dovydėnienė. Jos veidu riedėjo ašaros. Moteris nuo pat vaikystės praradusi kalbos ir klausos dovaną. Seniai teko matyti tokias kupinas skausmo, o kartu ir romumo bei motiniškos šilumos akis. Ji, būdama vos trejų metukų, drauge su tėčiu kentė bunkerių drėgmę, šaltį ir alkį. Partizanų vadas A.Baltūsis-Žvejys, bijodamas, kad dukrelė netaptų priešų įkaite, ją kurį laiką turėjo su savimi. Čia mažoji sunkiai susirgo... Pasikalbėjome su jos sūnumi Linu, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentu, kuris labai panašus į savo žuvusį senelį. Vaikinas pasitempęs, mandagus ir orus. Pažinojusieji A. Baltūsį pamena jį taip pat buvus labai orų ir turėjusį didelių gabumų tiksliesiems mokslams. Pasižymėjo kaip sumanus organizatorius.
Partizanų vado jaunesnieji vaikai Rimas ir Audronė tėčio beveik neprisimena. Tačiau jo visuomet ilgėjosi. Vilniuje gyvenantis R.Baltūsis papasakojo, jog būdamas vos dvylikos išsirengė ieškoti tėčio. Paauglys vylėsi, jog jis yra gyvas ir galbūt įkalintas Sibire. Viltį pakurstydavo ir stribai, kurie atėję kankindavo motiną klausimais, kur yra jos vyras „banditas“. Nemokėdamas nė žodžio rusiškai berniukas atsidūrė Vorkutoje. Pamena, iškeliavo rugsėjo 15 dieną be kapeikos, be duonos kriaukšlio ir šilto drabužio. Įsimaišęs į keleivių būrį tūnodavo ant viršutinių traukinio gultų. Kai kas pasiūlydavo valgyti. Išsekusį, miegantį Vorkutos stotyje paauglį, iš po suolo išsitraukė milicininkas ir nusivarė į nuovadą. Lauke jau buvo gili žiema. Rimą priglaudė tremtinių šeima. Vorkutoje jis įstojo į amatų mokyklą, nes ten moksleiviams suteikdavo būstą, aprangą ir maistą. Sibire vaikinas baigė ir Kūno kultūros institutą, tapo sporto treneriu. Sugrįžusį į Lietuvą, kurį laiką priglaudė čia pasilikusi sesuo Audronė Brundzienė, kuri dabar gyvena Marijampolėje. Tėtis jų atmintyje išliko fotografijoje amžinai jaunas, gražus, ryžtingas. Jo ir tūkstančių Laisvės kovų dalyvių idealas buvo laisva nepriklausoma Lietuvos valstybė. Saugokime, brankinkime ją taip, kaip brangino jie. Būkime verti partizanų kovos.
Po renginio žmonės buvo svetingai pakviesti prie arbatos puodelio į Pilviškių vidurinę mokyklą.

Birutė NENĖNIENĖ, Elvyra ŽEIŽIENĖ

© 2003 "XXI amžius"