|
Tebūna
namuose ir maldaknygė, ir katalikiškas laikraštis
Nemažai Lietuvos skaitytojų prie
krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio XXI
amžius taip priprato, kad pirmiausia jo ir griebiasi. O kai kas
netgi atsisakė vadinamųjų reprezentacinių leidinukų, kurie, norėdami
sugundyti skaitytojus ir kuo daugiau lengvabūdžių patraukti
savo pusėn, spausdina bulvarinį šlamštą, žalodami žmonių sąmonę
spalvotais rojaus paveikslėliais ir pikantiškais rašinėliais.
XXI amžius šito nepripažįsta, todėl (anų nelaimei) mūsų katalikiškas
laikraštis darosi vis populiaresnis ir vis labiau skaitytojų mėgstamas.
Neabejotina, jog ateis toks laikas, kai XXI amžius taps vienu
reprezentacinių mūsų šalies laikraščių, o gal net ir dienraščiu,
nes saldūs ir pikantiški dalykėliai greitai nusibosta ir vėliau
ar anksčiau jie yra išspjaunami
Būtent tokios nuomonės laikosi XXI amžiaus skaitytojai.
|
|
Vasario
16-oji mano vaikystėje
Gyvenau Vaičionių kaime (Kamajų
vals. Rokiškio aps.). 1939 metais kasdien vaikščiojau keturis kilometrus
į Kamajų pradžios mokyklą. Labai laukdavome Vasario 16-osios. Mums,
vaikams, patiko šventinis pasirengimas, išpuošimai, renginiai. Iš
ryto bažnyčioje už Lietuvos laisvę žuvusius savanorius buvo aukojamos
šv. Mišios. Viduryje miestelio esančioje aikštėje (kur yra kun.
A.Strazdelio paminklas) ant stiebo buvo pakeliama trispalvė Lietuvos
vėliava. Ji mums atrodė tokia graži, kokios nėra pasaulyje: jos
tokios skaisčios, gamtinės, natūralios spalvos. Mes vis kartodavome:
Geltona, žalia, raudona - tautinė vėliava ir mūsų Respublikos prezidentas
Antanas Smetona. Kai orkestras užgrodavo Tautos himną ir visi giedojo,
mes kartojome iš paskos ir norėjome kuo tiksliau įsiminti žodžius.
Labai man įsmigo žodžiai: Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės,
tegul dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei. Kada didžiulė vėliava
išsiskleisdavo visu plotu ir plazdendavo net plakdamasi jau pačiame
stiebo viršuje, mes, galvas užvertę, į ją žiūrėjome ir su džiaugsmu
plojome šaukdami: Lietuva! Išsirikiavę čia stovėjo miestelio viršininkai,
tarnautojai, būrys šaulių naujomis gražiomis uniformomis, jaunalietuviai.
Visi turėjo iškėlę savo vėliavas. Prakalbas sakė viršaitis, mokytojai
Petras Blauzdžiūnas, Antanas Starkus, Tylas. Mokiniai deklamavo
V.Kudirkos, Maironio, P.Vaičaičio eilėraščius.
|
|
| Didžiuojuosi
Lietuva!
Džiaugiuosi, kad esu lietuvis ir
didžiuojuosi tėvyne Lietuva, jos garbinga, didvyriška senove, kai
lietuviai labiau vertino laisvę nei gyvybę: Pilėnuose nutarė verčiau,
būdami laisvi, gyvi susideginti, negu patekti į vergovę. Panašiai
elgėsi ir pokario partizanai. Nepalūžo Lietuva lenkinama, rusinama.
Atsilaikė, kai carizmo laikais buvo uždraustas lietuviškas spausdintas
žodis, kurį klaidžiais miškų takeliais knygnešiai nešė iš Prūsijos.
Už tai patekdavo į Sibirą, bet ir ten didžiuliai šalčiai neatšaldė
meilės tėvynei, lietuvių kalbai, noro laisvai gyventi. Carinės priespaudos
metais šiaudinėse, dūminėse trobelėse motinos sekė pasakas, dainavo
dainas. Jas, taip pat smulkiąją tautosaką, raudas perdavė vaikučiams.
O lietuviai, išvykę už Atlanto, nors ir dusdami anglies kasyklose,
trokšdami džiunglėse, išsaugojo motinų išmokytą lietuvišką žodį.
|
|
| Kai
namuose nelieka Dievo
Dabar daug kas stebisi, kad Lietuvoje
klesti paleistuvystė, smurtas, girtuoklytės, žmogžudystės, narkomanija.
Bet ko norėti - juk dažni namai likę be Dievo, be švenčių, be palaimos,
ir kunigai kalėdodami ne visus namus aplanko, nes jie nepageidaujami,
nelaukiami.
Žinau moterų, kurios, laukdamos kalėdojančio kunigo, bėga pas kaimynes
skolintis kryželio. Sako, kam čia pirkti, jei per metus tik vieną
kartą jo reikia. Išėjus kunigui, kryželį vėl išneša iš namų. Sienos
tuščios, be jokio švento paveikslo. Bažnyčios nereikia, maldos nereikia.
Kai kurie žmonės sako: Kam eiti į bažnyčią, juk iš to nėra jokios
naudos. Daug žinau pavyzdžių, kai į tokius namus atslenka nelaimės:
besaikis gėrimas, keiksmai, muštynės, paleistuvystė. Taip elgiasi
tėvai, jų pėdomis seka vaikai. |
|
|
Pradėjau
kitaip žiūrėti į gyvenimą
Gyvenime aš padariau daug klaidų,
už kurias dabar brangiai moku. Seniai jau buvo laikas sustoti, bet
nebuvo nei valios, nei tikėjimo.
Mane privertė susimąstyti apie gyvenimo prasmę Ukmergės Švč. Trejybės
bažnyčios kunigas Petras Purlys. Paveikė jo nuoširdus pokalbis su
manimi, materialinė pagalba per Kalėdas ir Velykas. Aš pradėjau
žiūrėti kitomis akimis į gyvenimą. |
|
|
Tiesa
yra viena
Kiekvieną dieną, kurią Jūs nepapildėte
savo išsilavinimo, laikykite veltui ir nesugrąžinamai dingusia.
Tik viena gamta didelius dalykus kuria veltui, o žmonija ją naikina
gan sparčiai. Nieko nėra pavojingesnio naujai tiesai, kaip sena
klaidinga nuomonė. Svarbiausia - išmokyti žmones mąstyti. Patirtis
ir stebėjimai - tai didžiausi išminties šaltiniai, kurie yra prieinami
kiekvienam žmogui. Žmonės dažnai iš labai teisingų principų padaro
labai klaidingas išvadas. Ir geri argumentai turi nusileisti geresniems.
|
|