Politinė ruletė sukasi

Suformuotos prezidento Rolando Pakso komandos kapitonu vadinamas Gediminas Šurkus, oficialiai gavęs socialinio aktyvumo skatinimo politikos patarėjo postą, visai Lietuvai rusiškai citavo tariamai Lenino žodžius: „Kadrai lemia viską!“. Dar pridurdamas, kad Leninas buvo visiškai teisus. Tiesa, atrodo, jog tai ne Lenino, o jo ištikimojo mokinio, kruvinojo budelio Stalino žodžiai. Tačiau tai esmės nekeičia. Nubrėžta pakankamai aiški naujojo Prezidento štabo politikos kryptis. O su Prezidento teiginiu, kad jo paskirti patarėjai yra „darbštūs ir kompetentingi“, galima, tiesą sakant, ir nesutikti. Pavyzdžiui, teisėtvarkos klausimais R.Paksui patarinės buvęs policijos generalinis komisaras, su triukšmu atstatydintas iš posto, Visvaldas Račkauskas, o ekonomiką kuruos Jonas Ragauskas, paties R.Pakso anuo metu paskirtas Valstybinės lošimų priežiūros komisijos sekretoriumi, taip pat darbavęsis skandalingai žlugusiame Lietuvos akciniame inovaciniame banke. Nacionalinio saugumo klausimais Prezidentui patars verslininkas iš Raseinių Remigijus Ačas, iki šiol vadovavęs dviem bendrovėms, glaudžiai susijusiomis su Rusija ir Baltarusija bei su pagrindiniu R.Pakso finansiniu rėmėju Jurijumi Borisovu. Energetikos klausimus kuruos buvęs K.Prunskienės kabineto ministras Leonas Ašmantas, aktyvus Ignalinos atominės jėgainės uždarymo priešininkas. Jeigu dar pridursime, kad konsultantu agrarinės politikos klausimais bus Žemės ūkio rūmų pirmininkas Jonas Ramonas, visų kompetencija bus pakankamai aiški. Negi dabar J.Ramonas agituos už Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą? Juk dar visai neseniai per Prezidento rinkimų kampaniją J.Ramonas vos ne su ašaromis akyse aimanavo, jog prezidentas Valdas Adamkus veda Lietuvą ne ta kryptimi - į tą nelemtą ES. O štai kitas kandidatas, t.y.R.Paksas neleis Lietuvai paskęsti, išsaugos tautinį savitumą ir, anot žurnalistės R. Grinevičiūtės, „išgelbės cukrinius runkelius, iškovos teisę melžti mėšluotas karves neplautomis rankomis“. Keisti persivertimai. Arba užsienio politikos vairą sukiosiantis Alvydas Medalinskas, iš anksto pažadėjęs daug dėmesio skirti santykiams su Rusijos regionais ir Baltarusija. Kalbant apie tuos pačius Prezidento deklaruotus santykius su Rusijos regionais, reikia pasakyti, jog tai kažkas visiškai nauja užsienio politikos istorijoje. Juk paprastai būna santykiai tarp valstybių. Tas pats pasakytina ir apie deklaracijas stiprinti santykius su Afrikos valstybėmis, Meksika. Kaip tik su tomis, kur turi savo biznį dosnusis J.Borisovas.
Na, o Rusijos spaudoje vis nepaliauja lietis komplimentai naujajam Lietuvos Prezidentui. Antai laikraštis „Moskovskij komsomolec“ paskelbė savo apžvalgininkės Tatjanos Nikišinos straipsnį „Banionis - pagrindinis („glavnyj“ - P.K.) Rusijos draugas“. Jame cituojami Rusijos prezidento Vladimiro Putino kažkada pasakyti žodžiai; „Jeigu ne Banionis, aš niekada nebūčiau tapęs tuo, kuo dabar esu“. Rusijos prezidentas turėjo galvoje D.Banionio filme suvaidintą sovietų žvalgą Ladeinikovą, kurio įkvėptas V.Putinas ir pasirinko kagėbisto kelią. Straipsnyje toliau rašoma: „Galbūt todėl Donatui Banioniui iki šiol labai rūpi, kaip klostosi Rusijos ir Lietuvos tarpusavio santykiai“. Publikacijoje ne tik liaupsinamas D.Banionis, bet pagiriamas ir Lietuvos prezidentas R.Paksas. Žavimasi, kad jis labai jausmingai („duševno“) dainuoja rusiškas dainas, pritardamas gitara. Nors tai neva smulkmenėlės, bet daug ką pasakančios.
Taigi neatsitiktinai ir Lietuvos tautinės mažumos labai patenkintos naujuoju S.Daukanto aikštės rūmų šeimininku. Vargu ar šiaip sau prieš sovietinės armijos dieną (vasario 23-iąją) kai kuriuose dienraščiuose pasirodė skelbimų, raginančių ateiti į restoranus ir klubus švęsti „vyrų dienos“. Žmonės, tai perskaitę, puolė vartyti kalendorius, ar jie ko nors nepražiopsoję. Kokia čia nauja šventė - vyrų diena? Gal valdančiosios partijos rūpesčiu, be sovietinės moters dienos, Gegužės 1-osios, pagaliau Valentino dienos, paminėta dar viena šventė? Tuo labiau kad vienas Kauno restoranas kvietė tikrus vyrus ateiti paminėti tos šventės, pagerbti sovietinės armijos ir iki sočiai už dyką prisigerti rusiškos degtinės. Taip ir buvo skelbiama - „iki soties“. Vargu ar tokie skelbimai būtų pasirodę, jeigu nebūtų pajusta, kokie vėjai papūtė iš tos „darbščios ir kompetentingos“ Prezidento komandos.
Beje, dėl tos sovietinės armijos dienos, kuri dabar Rusijoje vadinama tėvynės gynėjų diena, net pačioje Rusijoje kilo abejonių, jog ištisus dešimtmečius minima tai, ko minėti visiškai nereikia. Kaip žinoma, oficialiai teigiama, jog 1918 m. vasario 23 d. bolševikų kariauna sumušė vokiečius prie Pskovo ir Narvos. Pasirodo, viskas buvo atvirkščiai. Tai bolševikai tada, viską metę, paniškai pabėgo iš mūšio lauko. Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Sergejus Jušenkovas, remdamasis istoriniais dokumentais, apie tai pranešė apstulbusiai Valstybės Dūmai. Be to, pacitavo 1918 m. vasario 25 d. Lenino straipsnį „Pravdoje“, kuriame vyriausiasis bolševikas labai piktinosi gėdingais bolševikų armijos veiksmais, vadų bailumu pabėgant iš apkasų. Netgi komunistams palanki Rusijos spauda rašo, jog tai buvo didžiulė gėda, kuri pagimdė Bresto taiką, ir dėl to „ilgiems metams buvo prarasta Lenkija, Pabaltijis, dalis Ukrainos ir Baltarusijos“. Štai kaip. Rusijoje, o dabar ir Lietuvoje imamasi minėti tai, ko nebuvo. Gal ir nevertėjo nuklysti į tokias tolimas lankas, bet kai ką priminti verta. Ypač stebint kai kurių politikų beveik atvirai promaskvietišką politiką. Juk kai pakvimpa rusiškais pinigais, paminami visi principai, bemat išgaruoja skelbtas patriotizmas. Bene ryškiausias to pavyzdys - vasario 24 dieną „Lietuvos aide“ net keturiuose puslapiuose (!) paskelbta publikacija apie oligarcho V.Uspaskich sostinės Koncertų ir sporto rūmuose surengtą renginį, suvežus iš visos Lietuvos „aktyvistus“, kurie rinko parašus dėl V.Uspaskich sugalvoto referendumo. Šiame dienraštyje išspausdinta magnato kalba iliustruota net 21 vyriausiojo dienraščio redaktoriaus nuotrauka. Ir nė žodelio (ar bent kamputyje pažymėto užsakymo numerio), kas gi užsakė šią publikaciją. Žinoma, užsakovas (ir mokėtojas) aiškus, bet juk dėl paprasto padorumo tai reikėjo padaryti. Jeigu jau „Lietuvos aidas“ taip žemai nusirito, tai ką jau kalbėti apie bulvarinę spaudą, kasdien besityčiojančią iš moralės, padorumo, patriotizmo. Nejaugi „Lietuvos aido“ redaktorius, skelbęs tautinę savimonę, tapo įsijungimo į Europos tautų ratą priešininku?
O dėl V.Uspaskich organizuojamo referendumo, tai beveik galima neabejoti, kad 300 tūkstančių parašų jo „aktyvas“ nesunkiai surinks. Ir referendumą jie laimės, nes, be V.Uspaskich, J.Borisovo, R.Karbauskio, atsiras ir kitų piniguočių iš Maskvos. Apmulkintai ir papirktai visuomenės daliai visiškai nesvarbu, kad V.Uspaskich rengiasi ne tik sugriauti Seimo rinkimų sistemą ir nušluoti politines partijas, bet, svarbiausia, tapti kartu su kitais oligarchais vieninteliais Lietuvos šeimininkais. Nors, tiesą sakant, jie jau ir taip šeimininkauja. Juk faktiškai visa Lietuvos energetika jau atsidūrė rusų rankose. O kas dar liko - irgi pasiims. Kitas dalykas, kaip priims valdantieji tokį iššūkį ne tik demokratijai, bet ir Lietuvos likimui. Bet ir tai dar ne viskas. V.Uspaskich teigia, kad jis esąs už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, tačiau tuo galima labai suabejoti. Ką ten V.Uspaskich! Juk ir aukšti valdžios pareigūnai, konkrečiai Žemės ūkio ministerijos sekretorius Ponomariovas, važinėdamas po Suvalkijos kaimus, agituoja prieš ES. Ir toks veikėjas yra Ministrų kabinete! Kaip tada suprasti premjerą A.Brazauską, žodžiais pasisakantį už narystę ES? Negi nežino savo pavaldinio pokštų? Jeigu nežino, tai labai blogai, o jeigu žino ir nieko nedaro - dar blogiau. Juk nežinoma, kas sukūrė ir kas finansuoja vadinamąjį euroskeptinį „Judėjimą už nepriklausomą Lietuvą“. Nėra abejonės, jog tikrai ne tie, kurie iš tribūnų aimanuoja, kad, įstoję į ES, prarasime ne tik tautinę kultūrą, bet ir valstybingumą, netgi demokratiją, žlugs ekonomika, išaugs mokesčiai ir pan. Todėl pirmiausia tuo reikia susirūpinti prezidentui R.Paksui, kol dar jis yra ant populiarumo bangos. Ta banga gali gana greitai nuslūgti, ypač jeigu ir toliau labai įtakingi Prezidentūros veikėjai cituos Leniną ir Staliną.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"